Rašinys. Interpretacija. Salomėja Nėris ir eilėraštis "Maironiui" (interpretacijos pavyzdys): kryptis – žmogaus atgaila

 

Sveiki,

 

Siūlau tokio rašinio interpretaciją, remiantis lietuvių poetės Salomėjos Nėries eilėraščiu „Maironiui“.

 

Maironiui

 

Sako, mirdamas mane tu keikei,

O numiręs surūstėjai dar labiau.

Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt:

Juk tave mylėjau ir gerbiau.

 

Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?

Ar galėjau – tais pačiais keliais?

Gena, gena pikto dievo rykštė, –

Atgalion ir atsigręžt neleis.

 

Aplink žemę skridusi su vėtrom,

Vėl išgirsiu. mylimus vardus.

Tik akmuo, paduotas duonos vietoj,

Bus man atpildas skurdus.

 

Ir nenoriu sau geresnio nieko,

Tik prie žemės prisiglaust brangios,

Būti tėviškės arimų slieku,

Mėlyna rugiagėle rugiuos.

 

Ufa, 1942.I.15.

 

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994

 

Salomėjos Nėries eilėraščio „Maironiui“ interpretacija. Interpretacijos kryptis – žmogaus atgailavimo svarba

 

Salomėjos Nėries eilėraštis „Maironiui“, parašytas Ufoje 1942 m. sausio 15 d., – tai jaudinantis atgailos, kaltės ir prarastos tėvynės ilgesio monologas, adresuotas didžiausiam lietuvių tautos dainiui, Maironiui. Šis tekstas buvo parašytas kritiniu poetės S. Nėries gyvenimo momentu – Antrojo pasaulinio karo metu, po jos skandalingosios „poemos apie Staliną“ ir kolaboravimo su sovietų valdžia, dėl kurio ji buvo morališkai atmesta didelės dalies Lietuvos inteligentijos ir visuomenės. Eilėraštis atskleidžia tragišką lyrinės subjektės (kuri neatsiejama nuo pačios poetės) būseną: atskyrimą, praradimą ir desperatišką bandymą susitaikyti su savo praeities pasirinkimais. Eilėraščio centre – žmogaus atgaila, išreikšta per dvasios kankinimą ir suvokimą, kad už klaidas teks sumokėti skurdžiausiu atpildu.

 

Eilėraštis prasideda tiesioginiu kreipimusi, kurio tonas yra skausmingas ir nuolankus: „Sako, mirdamas mane tu keikei, / O numiręs surūstėjai dar labiau.“ Maironis čia tampa moraliniu teisėju ir Lietuvos dvasinės šventovės simboliu, kurį Nėris išdavė. Lyrinė subjektė bando apginti save, nesuvokdama, kaip meilė virto atstūmimu: „Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt: / Juk tave mylėjau ir gerbiau.“ Tai rodo gilų vidinį konfliktą tarp idealizmo (Maironio, kaip tautos įkūnijimo, gerbimo) ir tragiškos realybės (politinės išdavystės). Šioje strofoje atsispindi S. Nėries biografinis kontekstas: pabėgusi į Sovietų Sąjungą po 1941 m. birželio įvykių, ji patyrė kaltės, tremties ir atskyrimo nuo tėvynės agoniją. Antroje strofoje atgailos tema sustiprinama fatališka būtinybe – pasirinktas kelias nebepataisomas: „Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti? / Ar galėjau – tais pačiais keliais?“ Fragmente ryškėja lemtis, kuriai neįmanoma pasipriešinti, ji išreiškiama pikto dievo rykštės metafora, kuri „Gena, gena“ atgalion ir neleidžia atsigręžt. Ši rykštė simbolizuoja ne tik ideologinę prievartą, bet ir paties subjekto sąžinės graužatį bei neišvengiamas pasekmes, atribojančias nuo brangiausių dalykų.

 

Trečioji ir ketvirtoji strofos narplioja atpildo ir atpirkimo temą. Lyrinė subjektė, apibūdindama savo kančios kelią, naudoja hiperbolę: „Aplink žemę skridusi su vėtrom“, – nurodančią dvasinę klajonę, nerimą ir atskirtį. Galiausiai, vienintelis laukiantis atpildas už viską – skurdus ir atšiaurus: „Tik akmuo, paduotas duonos vietoj, / Bus man atpildas skurdus.“ Ši biblinė aliuzija (duona – gyvenimas, akmuo – mirtis, atstūmimas) yra viena stipriausių meninės raiškos priemonių eilėraštyje, simbolizuojanti visišką dvasinį nuskurdimą ir pripažinimą, kad teisingumas jai bus negailestingas. Tačiau vietoj prašymo atleisti, lyrinė subjektė išreiškia nuolankų norą tapti dalimi to, ką išdavė ir prarado: „Ir nenoriu sau geresnio nieko, / Tik prie žemės prisiglaust brangios“. Tai viršūnė atgailos, kuri virsta nuolankiu tapimu niekuo, egzistenciniu susiliejimu su Tėvyne. Eilutės „Būti tėviškės arimų slieku, / Mėlyna rugiagėle rugiuos“ pasitelkia simbolius, vaizduojančius paskutinę, visiško nuolankumo atgailą: sliekas yra žemiausias gyvybės laiptelis, o rugiagėlė – trapi, bet neatsiejama Lietuvos lauko dalis.

 

Poeto Maironio (Jono Mačiulio) pasirinkimas atgailos adresatu nėra atsitiktinis, o glaudžiai susijęs su istoriniais-kultūriniais kontekstais ir S. Nėries vidine drama. Maironis, miręs dar 1932 m., eilėraščio parašymo metu (1942 m.) jau buvo virtęs mitiniu lietuvių tautos dainiaus ir moralinio autoriteto simboliu. Jis buvo tautos moralinės sąžinės įsikūnijimas, neabejotinas patriotizmo ir tikėjimo lietuvybe šaltinis, kurio idealizmas kontrastavo su Nėries politiniu pasirinkimu. Maironis, kuris pats buvo kunigas, geriausiai tiko teisėjo ir dvasinės atgailos subjekto vaidmeniui, nes jo poezija buvo laikoma šventa. Kreipimasis į jį, praėjus dešimčiai metų po jo mirties, reiškė kreipimąsi ne į konkretų žmogų, o į laiko nepaliestą lietuviškumo esmę, kurią S. Nėris jau buvo praradusi, prisidėjusi prie okupacijos epochos (1940–1941 m.) legitimizavimo ir palikusi Lietuvą bolševikų užnugaryje. Maironis poetei simbolizavo prarastą idealą – tyros ir dvasinės Tėvynės, iš kurios ji buvo ištremta, o jo rūstybė eilėraštyje – tai visos tautos pasmerkimas, kurį S. Nėris jautė savyje ir kurio negalėjo paneigti. Tokiu būdu, atgaila per Maironio figūrą tapo visuotine ir negrįžtama.

 

Salomėjos Nėries eilėraštis „Maironiui“ – tai nuoširdžiausias ir skausmingiausias žmogaus atgailos aktas Nėries kūryboje. Eilėraštis, parašytas 1942 m. tremtyje, atspindi ne tik poetės biografinę tragediją, bet ir universalų kaltės, atstūmimo ir atpirkimo išgyvenimą. Per Maironio figūrą, tėvynės simbolius (arimai, rugiagėlė) ir biblinius aliuzijas (akmuo vietoj duonos) poetė išreiškė neviltį, kai nebeįmanoma grįžti, ir priėmė skurdžiausią, bet garbingiausią atpildą – tapti žemiausia, nuolankia tėvynės dalimi. Šis eilėraštis yra ne prašymas atleisti, o tylus egzistencinis prisipažinimas ir pasmerktos sielos ilgesys dvasinio grįžimo į prarastą, šventąją Lietuvą.

 

Maištinga Siela