Rašinys. Interpretacija. Salomėja Nėris ir eilėraštis "Maironiui" (interpretacijos pavyzdys): kryptis – žmogaus atgaila

 

Sveiki,

 

Siūlau tokio rašinio interpretaciją, remiantis lietuvių poetės Salomėjos Nėries eilėraščiu „Maironiui“.

 

Maironiui

 

Sako, mirdamas mane tu keikei,

O numiręs surūstėjai dar labiau.

Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt:

Juk tave mylėjau ir gerbiau.

 

Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?

Ar galėjau – tais pačiais keliais?

Gena, gena pikto dievo rykštė, –

Atgalion ir atsigręžt neleis.

 

Aplink žemę skridusi su vėtrom,

Vėl išgirsiu. mylimus vardus.

Tik akmuo, paduotas duonos vietoj,

Bus man atpildas skurdus.

 

Ir nenoriu sau geresnio nieko,

Tik prie žemės prisiglaust brangios,

Būti tėviškės arimų slieku,

Mėlyna rugiagėle rugiuos.

 

Ufa, 1942.I.15.

 

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994

 

Salomėjos Nėries eilėraščio „Maironiui“ interpretacija. Interpretacijos kryptis – žmogaus atgailavimo svarba

 

Salomėjos Nėries eilėraštis „Maironiui“, parašytas Ufoje 1942 m. sausio 15 d., – tai jaudinantis atgailos, kaltės ir prarastos tėvynės ilgesio monologas, adresuotas didžiausiam lietuvių tautos dainiui, Maironiui. Šis tekstas buvo parašytas kritiniu poetės S. Nėries gyvenimo momentu – Antrojo pasaulinio karo metu, po jos skandalingosios „poemos apie Staliną“ ir kolaboravimo su sovietų valdžia, dėl kurio ji buvo morališkai atmesta didelės dalies Lietuvos inteligentijos ir visuomenės. Eilėraštis atskleidžia tragišką lyrinės subjektės (kuri neatsiejama nuo pačios poetės) būseną: atskyrimą, praradimą ir desperatišką bandymą susitaikyti su savo praeities pasirinkimais. Eilėraščio centre – žmogaus atgaila, išreikšta per dvasios kankinimą ir suvokimą, kad už klaidas teks sumokėti skurdžiausiu atpildu.

 

Eilėraštis prasideda tiesioginiu kreipimusi, kurio tonas yra skausmingas ir nuolankus: „Sako, mirdamas mane tu keikei, / O numiręs surūstėjai dar labiau.“ Maironis čia tampa moraliniu teisėju ir Lietuvos dvasinės šventovės simboliu, kurį Nėris išdavė. Lyrinė subjektė bando apginti save, nesuvokdama, kaip meilė virto atstūmimu: „Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt: / Juk tave mylėjau ir gerbiau.“ Tai rodo gilų vidinį konfliktą tarp idealizmo (Maironio, kaip tautos įkūnijimo, gerbimo) ir tragiškos realybės (politinės išdavystės). Šioje strofoje atsispindi S. Nėries biografinis kontekstas: pabėgusi į Sovietų Sąjungą po 1941 m. birželio įvykių, ji patyrė kaltės, tremties ir atskyrimo nuo tėvynės agoniją. Antroje strofoje atgailos tema sustiprinama fatališka būtinybe – pasirinktas kelias nebepataisomas: „Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti? / Ar galėjau – tais pačiais keliais?“ Fragmente ryškėja lemtis, kuriai neįmanoma pasipriešinti, ji išreiškiama pikto dievo rykštės metafora, kuri „Gena, gena“ atgalion ir neleidžia atsigręžt. Ši rykštė simbolizuoja ne tik ideologinę prievartą, bet ir paties subjekto sąžinės graužatį bei neišvengiamas pasekmes, atribojančias nuo brangiausių dalykų.

 

Trečioji ir ketvirtoji strofos narplioja atpildo ir atpirkimo temą. Lyrinė subjektė, apibūdindama savo kančios kelią, naudoja hiperbolę: „Aplink žemę skridusi su vėtrom“, – nurodančią dvasinę klajonę, nerimą ir atskirtį. Galiausiai, vienintelis laukiantis atpildas už viską – skurdus ir atšiaurus: „Tik akmuo, paduotas duonos vietoj, / Bus man atpildas skurdus.“ Ši biblinė aliuzija (duona – gyvenimas, akmuo – mirtis, atstūmimas) yra viena stipriausių meninės raiškos priemonių eilėraštyje, simbolizuojanti visišką dvasinį nuskurdimą ir pripažinimą, kad teisingumas jai bus negailestingas. Tačiau vietoj prašymo atleisti, lyrinė subjektė išreiškia nuolankų norą tapti dalimi to, ką išdavė ir prarado: „Ir nenoriu sau geresnio nieko, / Tik prie žemės prisiglaust brangios“. Tai viršūnė atgailos, kuri virsta nuolankiu tapimu niekuo, egzistenciniu susiliejimu su Tėvyne. Eilutės „Būti tėviškės arimų slieku, / Mėlyna rugiagėle rugiuos“ pasitelkia simbolius, vaizduojančius paskutinę, visiško nuolankumo atgailą: sliekas yra žemiausias gyvybės laiptelis, o rugiagėlė – trapi, bet neatsiejama Lietuvos lauko dalis.

 

Poeto Maironio (Jono Mačiulio) pasirinkimas atgailos adresatu nėra atsitiktinis, o glaudžiai susijęs su istoriniais-kultūriniais kontekstais ir S. Nėries vidine drama. Maironis, miręs dar 1932 m., eilėraščio parašymo metu (1942 m.) jau buvo virtęs mitiniu lietuvių tautos dainiaus ir moralinio autoriteto simboliu. Jis buvo tautos moralinės sąžinės įsikūnijimas, neabejotinas patriotizmo ir tikėjimo lietuvybe šaltinis, kurio idealizmas kontrastavo su Nėries politiniu pasirinkimu. Maironis, kuris pats buvo kunigas, geriausiai tiko teisėjo ir dvasinės atgailos subjekto vaidmeniui, nes jo poezija buvo laikoma šventa. Kreipimasis į jį, praėjus dešimčiai metų po jo mirties, reiškė kreipimąsi ne į konkretų žmogų, o į laiko nepaliestą lietuviškumo esmę, kurią S. Nėris jau buvo praradusi, prisidėjusi prie okupacijos epochos (1940–1941 m.) legitimizavimo ir palikusi Lietuvą bolševikų užnugaryje. Maironis poetei simbolizavo prarastą idealą – tyros ir dvasinės Tėvynės, iš kurios ji buvo ištremta, o jo rūstybė eilėraštyje – tai visos tautos pasmerkimas, kurį S. Nėris jautė savyje ir kurio negalėjo paneigti. Tokiu būdu, atgaila per Maironio figūrą tapo visuotine ir negrįžtama.

 

Salomėjos Nėries eilėraštis „Maironiui“ – tai nuoširdžiausias ir skausmingiausias žmogaus atgailos aktas Nėries kūryboje. Eilėraštis, parašytas 1942 m. tremtyje, atspindi ne tik poetės biografinę tragediją, bet ir universalų kaltės, atstūmimo ir atpirkimo išgyvenimą. Per Maironio figūrą, tėvynės simbolius (arimai, rugiagėlė) ir biblinius aliuzijas (akmuo vietoj duonos) poetė išreiškė neviltį, kai nebeįmanoma grįžti, ir priėmė skurdžiausią, bet garbingiausią atpildą – tapti žemiausia, nuolankia tėvynės dalimi. Šis eilėraštis yra ne prašymas atleisti, o tylus egzistencinis prisipažinimas ir pasmerktos sielos ilgesys dvasinio grįžimo į prarastą, šventąją Lietuvą.

 

Maištinga Siela

Rašytojai, kurie važiavo parvežti "Stalino saulės": laikraščio "Tiesa" 1940 m. liepos 22 dienos faksimilės

 

Sveiki,

 

Šiandien šiek tiek istorijos.

 

Laikraštis „Tiesa“ Lietuvoje, su pertraukomis, ėjo nuo 1917 iki 1994 metų. Pirmasis jo numeris pasirodė 1917 m. Petrograde, o vėliau leidimas persikėlė į Maskvą. Lietuvoje, Kaune, „Tiesa“ pradėta leisti 1926 metais, nors komunistų partija tuo metu buvo nelegali, todėl laikraštis buvo spausdinamas pogrindyje. Po sovietų okupacijos 1940 m., „Tiesa“ tapo pagrindiniu LKP(b) CK ir oficialiu sovietinės valdžios laikraščiu. Nuo 1944 m. rugpjūčio 9 d. dienraštis buvo leidžiamas Vilniuje. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, 1990 m., „Tiesa“ buvo reformuota, o 1992 m. tapo privačiu leidiniu. 1994 m. liepos 1 d. leidyba buvo nutraukta, o vietoj jo pradėtas leisti dienraštis „Diena“.

 

Prieš Jus – 1940 m. liepos 22 dienos laikraščio pirmojo puslapio faksimilė, kuri skelbia, kad Lietuva savo noru įstojo į SSSR, o šį prašymą pasirašė visas būrys tuometinių garsių lietuvių rašytojų, kurie pastaruoju metu vis garsiau vadinami tautos išdavikais. Bet pasižiūrėkite į jų veidus – nelaimingesnių „Stalino saulės“ delegatų sunkiai surasi. Ar tarp jų iš tikrųjų buvo tikinčių komunizmo galia? Galimas daiktas, kad taip, bet buvo ir tokių, kurie vaikščiojo taip, tarsi jiems būtų į nugarą įremti ginklai. Lietuva buvo prievarta įjungta į Sovietų Sąjungos sudėtį 1940 m. rugpjūčio 3 d. Šis įvykis buvo dalis sovietų okupacijos ir aneksijos, kuri prasidėjo po 1940 m. birželio 15 d., kai sovietų kariuomenė įžengė į Lietuvos teritoriją.

Deklaraciją pasirašo „Liaudies Seimo“ pirmininkas L. Adomauskas. Iš kairės: „signatarai“ M. Gedvilas, A. Veclova, P. Cvirka.

P. Cvirka, A. Veclova, L. Gira, S. Nėris, K. Korsakas.

Maištinga Siela

Laikraštis "Tiesa", 1940 m. gruodžio 5 d. : Salomėja Nėris "Mum konstitucija kaip saulė šviečia" (eilėraštis)

 

Sveiki,

 

KOKIUS IŠ TIKRŲJŲ SALOMĖJA NĖRIS KŪRĖ KŪRINIUS APIE STALINĄ IR BOLŠEVIKUS? Kontekstai, istorija, faktai

 

Salomėjos Nėries kūryba, ypač sukurta 1940 m. ir vėlesniais metais, yra viena jautriausių ir prieštaringiausių temų lietuvių literatūros istorijoje. Šiuo laikotarpiu poetė aktyviai įsitraukė į sovietinės ideologijos propagavimą, o tai paliko gilų ir kompleksišką pėdsaką jos palikime ir visuomenės sąmonėje.

 

Eilėraščiai laikraštyje „Tiesa“ ir „Poema apie Staliną“. Po Lietuvos okupacijos 1940 metais, Salomėja Nėris tapo viena iš penkių Liaudies Seimo delegacijos narių, vykusių į Maskvą „prašyti“ Lietuvos prijungimo prie SSRS. Šios kelionės metu ir po jos ji aktyviai kūrė ideologizuotus eilėraščius, kurie buvo spausdinami tuometinėje sovietinėje spaudoje, įskaitant laikraštį „Tiesa“. Minimas eilėraštis „Mum Konstitucija kaip saulė šviečia“ nėra tikslus pavadinimas (jį tokį suteikė, matyt, „Tiesa“), tačiau jis atspindi tos poezijos dvasią. Jos kūriniuose, publikuotuose 1940 m., buvo šlovinamas sovietinis režimas, džiaugiamasi „išlaisvinimu“ ir garbinamas Josifas Stalinas.

 

Vienas žinomiausių ir labiausiai diskutuojamų kūrinių yra „Poema apie Staliną“, kurią, pasak šaltinių, S. Nėriai buvo pavesta parašyti. Šios poemos ištrauką ji perskaitė 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijoje, kai buvo sprendžiamas Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungos sudėtį klausimas. Ši poema, apimanti daugiau nei 40 posmelių, vertinama kaip itin mechaniška, konvejerinė propagandinė eilė, išskyrus vieną kitą posmą. Ji įsiminė tautos atmintyje kaip ryškus kolaboravimo su okupaciniu režimu pavyzdys. Šalia jos greitai buvo išspausdintas ir Leninui skirtas „Bolševiko kelias“. Šie kūriniai nuo pat pradžių buvo plačiai perskaityti ir žinomi iš spaudos.

 

Pačio poetės Salomėjos Nėries požiūris į savo prosovietinę kūrybą laikui bėgant keitėsi ir buvo sudėtingas. Iš pradžių, 1940 m., tikėtina, kad ji iš tiesų galėjo patikėti „Stalino saule“ ir komunizmo idėjomis, galbūt veikiama iliuzijų, asmeninių ambicijų ir tuo metu plačiai skleistos propagandos, kuri žadėjo „šviesias galimybes“ ir didelį pripažinimą. Kai kurie istorikai teigia, kad ji tikėjo, jog sovietų režimas pasiūlė dideles galimybes ir pripažinimą menininkams.

 

Tačiau 1941 m. birželio 14-osios trėmimai, palietę ir jos artimuosius, ir baisios karo metų sąlygos (gyvenimas Penzoje, vėliau Ufoje, vargas, maisto ir drabužių trūkumas) išblaivino ją iš šios euforijos būsenos. Jos vėlyvojoje kūryboje, ypač rinkinyje „Prie didelio kelio“ (kurį cenzūra vėliau pertvarkė), aiškiai matomi atgailos, skausmo, tėvynės ilgesio ir kaltės motyvai. Eilėraštis „Maironiui“, kuriame poetė tarsi atsiprašo dėl savo klaidų, liudija apie gilų asmeninį lūžį ir atgailą. Yra pasakojimų, kad prieš pat mirtį, pamačiusi cenzūros pakeistą savo paskutinį rinkinį, ji apsiverkė ir atstūmė knygą. Tai rodo, kad ji nepritarė jai primestai ideologijai ir galbūt gailėjosi dėl savo ankstesnių politinių pasirinkimų. Tačiau viešai, aiškiai ji niekada neišsižadėjo savo veiklos dėl tuometinių politinių aplinkybių.

 

Šiandien Salomėjos Nėries politizuota kūryba ir jos biografija vertinama itin prieštaringai ir yra nuolatinių diskusijų objektas. Desovietizacijos kontekste Lietuvoje kyla diskusijos dėl jos vardo gatvių, mokyklų pavadinimų keitimo. Komisijos ir dalies visuomenės aktyvistų nuomone, Nėris prisidėjo prie sovietinės okupacijos įtvirtinimo, todėl jos garbinimas per gatvių pavadinimus yra nepriimtinas. Ji vertinama kaip akivaizdi kolaborantė ir „tautos išdavikė“, kuri „vežė Stalino saulę“.

 

Talento ir politikos atskyrimas: Kita dalis visuomenės, įskaitant kai kuriuos istorikus ir literatūrologus, linkusi atskirti poetės talentą nuo jos politinių sprendimų. Jie pabrėžia, kad S. Nėris buvo išskirtinio talento poetė, kurios lyrika yra neatsiejama lietuvių literatūros dalis. Manoma, kad jos kūryba turėtų būti nagrinėjama kartu su biografiniu kontekstu, aiškiai nurodant jos kolaboravimo faktą, tačiau visiškai jos neatmetant. Argumentuojama, kad tuo metu, kai ji važiavo į Maskvą, trėmimų ir okupacijos žiaurumų lietuviai dar nebuvo patyrę, o informacija apie tikrąjį sovietų režimo veidą buvo ribota.

 

Istorinės atminties sudėtingumas: Diskusijos atspindi sudėtingą Lietuvos istorinės atminties procesą. Yra bandymų išmokti gyventi su kontroversiškomis asmenybėmis, pripažįstant tiek jų indėlį į kultūrą, tiek jų moralines klaidas. Literatūros pamokose S. Nėries poezija vis dar dėstoma, bet akcentuojamas ir sudėtingas istorinis kontekstas bei jos biografijos prieštaringumas.

 

Jūsų Maištinga Siela

Salomėja Nėris: ar reikia naikinti Salomėjos Nėries paminklą ir pervadinti mokyklas bei gatves kitais pavadinimais?

 

 Sveiki,

Ką aš manau, apie Salomėjos Nėries išpaminklinimą? Tas, kas mane pažįsta, tas žino, kad šitos politizuotos trydos, atleiskite, nepalaikau ir nepalaikysiu. Be jokios abejonės, visas tas paminklų vertimų ir atseit istorinės tiesos atstatymas tėra vienas didelis bullshitas ir tą reikia puikiai jausti, matyti ir užuosti. Neseniai praėję skaitymai prie Salomėjos Nėries paminklo tik parodė, kad ne visiems dar protas užtemo. Pervadinti gatves, mokyklas, kurios turi Salomėjos Nėries vardą ir zulinti elektriniais šlifuokliais prie Seimo kanalizacijos dangčių kirilicą ir iš to daryti per pirmines žinias parodomąjį šou, yra taip lėkšta, kad net nejuokinga, jog žmonės masiškai tam pasiduoda ir net švenčia dalydamiesi širdelėmis... Pi-gu-ma. Duonos ir žaidimų visuomenė.

 

Kas už viso to slypi? Tos pačios kiaulės iš Orwello „Gyvulių ūkio“ – noras įsiteikti, sukurti viduje masinį priešą – istorinę atmintį, juodinant ir kuriant didelį baubą heiteriams ir neapykantai pasiduodančiai minei. Vienas didelis Trojos arklys. Nesakau, kad Salomėja Nėris be nuodėmės, kad nedarė klaidų, kad nekūrė ir propagandinių tekstų, tačiau, kur tiesos akimirkoje tekstai, kur ji išreiškia ir atgailą, ir supratimą klydus? Istorinių budelių ir buldozerių eroje jie nieko nebereiškia, tačiau žmonės nėra kvaili, jie žino, kas ir kaip jiems brukama. Manau, jie norėtų, kad būtų amnezija, piliulė, kurią visi išgertume, tačiau istorinės atminties dar neatimsi apdėdamas mėšlu viską, ką galima juodai nudažyti. Oi ne.. Paminklo gal ir nebus, bet bus tėvai, kurie savo vaikams dar pasakos apie paklydėlę Salomėją Nėrį ir karmos taškiukų su pilietiškumo prijuoste tikrai neprikepsite, nes atrodote šlykštūs. Norėtųsi sužinoti, kas tampo visas tas gumytes.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Laima Kreivytė apie poetės Salomėjos Nėries atminimą ir paminklą

 

Sveiki,

„Neslėpkime to, kas buvo blogai padaryta, tų klaidų, dėl kurių ji labai gailėjosi ir graužėsi. Vis dėlto, nepamirškime, kad ji buvo poetė ir yra labai svarbi mūsų kultūros proceso dalis. <...> Manau, kad atmintis yra žymiai sudėtingesnė, ji visą laiką yra konfliktiška, visą laiką turi baltų, juodų dėmių. Nėra lengvų pasakojimų. Reikia sugebėti su savo traumomis taip pat gyventi ir sugebėti į jas pažvelgti racionaliai, jų neslėpti, jas apmąstyti, aptarti.“ Laima Kreivytė

Maištinga Siela

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Salomėja Nėris: simbolistinis paveikslas "Šaulys" (ciklas "Zodiakas") ir poetės eilėraštis

Sveiki,

 

Vakar buvau pas pažįstamą bibliotekininkę vienoje iš miesto bibliotekų. Klausiu, ką vėl čia naikini? Nes jau įprasta, kad sovietmečio literatūrą meta kalnais, jos niekas nebeskaito, kasdien nurašomi šimtai pačios įvairiausios lektūros. Kas beskaito Sluckio, Bubnio ar Mieželaičio kūrybą? Ogi niekas! Ji, man regis, net universitete nebestudijuojama, niekas neberašo iš jų jokių darbų, o mokyklinėje programoje minimi kaip kontekstiniai autoriai. Vartau prie makulatūros padėtą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Salomėjos Nėries bendrą leidinį, kuriame dailininko reprodukcijos siejamos temomis su poetės eilėmis. Štai iš ciklo „Zodiakas“ paveikslas „Šaulys“ – kiti jau išvogti, nuplyšę. Kad ir kaip keikdavome sovietinius laikus, dabar pagalvojus, vis tiek toks anuot šviesus ir konceptualus leidinys buvo išleistas ne kartą, ieškant menų sintezės. Kažkaip su pagarba vartydavo žmonės tuos leidinius, o dabar jie praktiškai nusenę ir beverčiai. Kaip greitai sensta popierius ir idėjos.

 

Jūsų Maištinga Siela

Eilėraštis: Salomėja Nėris "Lauk manęs"

 

Salomėja Nėris „Lauk manęs“

Nemune ledai išplauks,

Obelys pabals. -

Parymok, manęs palauk

Prie baltos obels.

 

Parugėm gelsvom basa

Vasara prabėgs.

Mėnesienoje rasa

Ašara žibės.

 

Bus ruduo. Atjos šiaurys.

Obelys pagels.

Lauk manęs pavakary

Vėtroj prie obels.

 

Šaltis išrašys languos

Tulpes, ramunes.

Negyvuos žiemos speiguos

Tujen lauk manęs.

 

Jei dar myli, jei brangus,

Jei manim tiki, -

Drėgnas apkasas man bus

Tėviškė jauki.

 

Ir tu būsi taip arti, -

Jausiu prie šalies...

Ir aplenks mane mirtis,

Ir kulka nelies.

 

Tu žiedelio nenumauk,

Nenukirpk kasų!

Ilgai laukus, dar palauk, -

Grįšiu, iš tiesų.

 

Vėliavas nuleistas neš, -

Žuvusį minės.

Netikėki. Grįšiu aš.

Grįšiu.. Lauk manęs.

 

Akmenys paplentėm kauks.

Sužaliuos lazda.

Lauk manęs, kai nebelauks

Niekas niekada...

Knyga: Daina Opolskaitė "Ir vienąkart, Riči"

Daina Opolskaitė. „Ir vienąkart, Riči“ – Vilnius: Alma littera, 2016 – 192 p.

Sveiki, literatūros gerbėjai,

Ir vienąkart, pavasari, / Tu atjosi drąsiai... – štai tokios eilutės iš Salomėjos Nėries eilėraščio, kurias tikriausiai žino ir prisimena visi, kurie pabaigė vidurinę. Juk ne tiek daug tų eilėraščių ir įstringa. Rašytoja Daina Opolskaitė perfrazuoja S. Nėries eilėraščio eilutę ir tuo pavasariu tampa „kietuolis“ paauglys Ričardas, dar kitaip vadinamas Ričiu. Jos apysaka Ir vienąkart, Riči tapo leidyklos Alma litteros surengto literatūrinio konkurso finalininku.

Neseniai Daina Oposlkaitė apdovanota Antano Vaičiulaičio literatūrine premija, kuri teikia už noveles, o jos kalba, publikuota Metuose, man labai patiko, tad manau, kad autorė turi tikrai gerą juslingą literatūrinį talentą kurti tekstą ir suaugusiems. Na, o Ir vienąkart, Riči – aktualus kūrinys šiuolaikiniam jaunimui, kai kurios apsakymo ištraukos jau cituojamos ir įtrauktos į mokyklinius vadovėlius.

Istorija pasakoja kasdienišką paauglio Balio Beleko istoriją, kuris, kaip dažnai ir būna paaugliams, nekenčia savo kūno, vardo ir pavardės, giminės istorijos, ugningų plaukų, želiančios barzdos ir kt. Bijo užkalbinti jam patinkančią panelę, turi atotrūkį nuo tėvo, kuris grįžta namo dažnai vėlai ir tiek nuvargęs, kad ne santykiai rūpi su sūnumi, o alaus skardinė ir lova... Balio Beleko kasdienybė mokykloje iš esmės atliepia šiuolaikinio lietuvio paauglio gyvenimą progimnazijose ar gimnazijose, tad teksto aktualumo nėra ko abejoti, nes trūksta tokių knygų, kurios atlieptų realų šiuolaikinio paauglio pasaulį.

Visgi, kalbant apie Balio charakterį, jis stereotipinis, niekuo neišsiskiriantis nuo pilkosios paauglių masės, o tai tikras raktas į sėkmingą paauglio literatūrą, kadangi iš esmės paauglių literatūroje turime perteklinį „ypatingo personažo“ vaizdinį. Juk dažnas paauglys, kaip ir Balys, nesijaučia niekuo ypatingas. Visgi tai istorija apie vienerius esmingus gyvenimo metus, kada Balys išmoksta žmogiškumo pamokas, kas jį brandina ir formuoja kaip asmenybę, stumia atsakomybės ir suaugusio žmogaus link.

Čia nerasite itin ryškių nuotykių, nerasite cinizmo, nerasite ir kitų tekste siužetinių vingrybių, perdėtu noru išlaikyti jaunąjį skaitytoją prie šios knygos. Tai kuo visgi ypatinga Ir vienąkart, Riči knyga? Visų pirma, neįkyria didaktika, kuri atsako į kai kuriuos paaugliui sudėtingus egzistencinius klausimus, kaip antai Balio ir tėvo santykiai, kaip draugystė su nauju klasės draugu Ričiu. Taip pat ryški egzistencinė jausena, kurios Balys negali suformuoti verbališkai, tačiau pauzėmis, „nulūžtančiais“ dialogais su Ričiu, kuris tampa dar ir jo gyvenimo mokytoju, dažnai intuityviai jaučia, kas yra teisinga, o kas ne.

Esmingas apysakos įvykis tampa panašus į Kazio Binkio pjesę Atžalynas, kuriame pagrindinis veikėjas atseit pavagia pinigus, nors iš tikrųjų juos siuvėjas įsiuva po pamušalu. Šioje apysakoje Balys pavagia iš tėvų tris šimtus eurų ir dėl to jį kamuoja sąžinės graužatis. Priešingai nei Atžalyne, kuriame veikėjas tampa didvyriu, iškentęs vardan moralinių vertybių gyvenimo nesėkmę, šiuo atveju, Ir vienąkart, Riči tampa kur kas realesniu kūriniu, tokią realybę pagal Balio jausenas ir poelgius atpažįsta bet kurio amžiaus skaitytojai, nekyla diskusijų dėl netikroviškos, perdėtai kaip K. Binkio pjesėje parodomojo moralinio veikėjo lygmens. Balys prisidirbo, Balys ir kenčia, o ne tampa didvyriu.

Daina Opolskaitė

Didvyriu šiuolaikinėje literatūroje beveik nebelieka, nebent tai fantastinė literatūra. Tai iš esmės susiję ir su paaugliais, kurie nebeturi autoritetų aplinkoje. Autoritetais tampa nepasiekiamos pop arba sporto žvaigždės, kurių atvaizdais nuklijuotos Ričio kambario sienos, o realių pavyzdžių jau ir šioje istorijoje nelabai rasite – mokytojai kvaili, nes jiems krenta iš burnų protezai, tėvai pernelyg užsiėmę darbais ir nėra nei Baliui, nei Ričiui apčiuopiamo gyvo ir tikro pavyzdžio, kuris būtų vertas jeigu ne susižavėjimo, tai bet jau pagarbos. Autoritetas formuojamas per bendraamžių, pagal sėkmingumą ir populiarumo principą, tai skaudi brandos ir asmenybės tapsmo dalis, priimti save tokį, koks esi, (net jeigu ir nesi sėkmingas), bet kaip tai padaryti, jeigu nesilygiuosi į sėkmingus savo aplinkos bendraamžius: „Turiu pripažinti: slapta juo žavėjausi. Tai, kad jis nepaliko manęs vieno, kad jam rūpėjo mano apgailėtina padėtis, vertė žavėtis. Bet kuris kitas būtų tik nusišaipęs (p. 89)“.

Apysaka atliepia paauglio vidines emocines prieštaras, kurios atsiranda iš pritarimo, saugumo ir kontrolės poreikio, o kai šių dalykų trūksta, jaučiamasi vangiai, nesėkmingu, netgi visai tuščiu. Autorė nemažai skiria dėmesio Balio Beleko vidinio jausmo įvardijimui: „Jaučiausi tartum užgesęs. Manęs niekas nedomino. Atrodė, kad grimztu į kažkokią slogią būseną, ji įtraukia ir supa mane lipniai it voratinklis, o pasipriešinti neturėjau jėgų. Tai buvo bejėgiškumas. Pats tikriausias bejėgiškumas, kokį gali patirti žmogus, žinodamas, kad yra nekaltas, tačiau tai neturi jokios prasmės, nes visas pasaulis manimi netikėjo (p. 65-66)“.

Dažnas paauglys susiduria su priešiškomis socialinėmis skirtybėmis. Štai Balys stebisi klasioku Pauliumi, kuris gyvena lūšnoje ir pamažu grimzta į nusikaltimų liūną. Šalia atsiradęs Ričis iš esmės formuoja intenciją siekti savo tikslo atkakliai. Matydamas, kaip Ričis siekia tapti profesionaliu futbolininku, Baliui kirba, kad ir jis turi kažko siekti. Draugų įtakų ir pasirinkimo laukas apysakoje taip pat veikia jaunojo skaitytojo sąmonę, formuoja vertybes.

Autorė neužmiršta, kad gyvenimas nėra vien tik slogumas, nėra vien tik kova už būvį, todėl dažnai atskleidžia ir paaugliškų idilišką polėkį, kuris veikėjams suteikia vitališkumo toje pareigomis ir tikslo siekimo užslopintame pasaulyje: „Mano akyse pats gražiausias pavasaris, man jau šešiolika, balandžio saulė glosto veidą ir šį pavasarį man į daug ką, o gal ir į viską nusispjaut. Ir man gera (p. 130)“. Visgi šios Balio ir Ričio draugystės atomazga tragiška, tad autorė pateikia ir ne visada smagią, – bet visi kada nors patyrę ar dar tik patirs, – praradimo jausmą, kuris formuoja žmogaus asmenybę. Apysakos pabaiga primenanti Vytauto Račicko dviejų dalių apysakas Zuika Padūkelis tikriausiai daugeliui nujaučiama atomazga yra kompozicijos programa, nes autorė pasiduoda populiariosios literatūros pasakojimo dėsniams. Mirtis kaip neišvengiamybės faktas yra ir gyvenime, yra ir literatūroje.

Jūsų Maištinga Siela

Salomėja Nėris: Šiandien Tautos Lakštingalai sukanka 112 metų

Sveiki,

Vis dar mylima, vis dar kai kurių gal nekenčiama, bet tikriausiai vis labiau prarandanti reikšmę šiuolaikiniams autoriams. Ir jeigu ne mokyklinė programa – tai kas ji, ta mūsų Salomėja? Lyg buvus nebus... 

Šiandien Salomėjai Nėriai sukanka 112 metų. Seniai jau persirgau Salomėjos Nėries poezija (O ar sirgau?), kurią norisi pavadinti lengva, romantiška, pernelyg emocionalia ir t. t. Bet šiandien kažkaip ne. Kažkaip pro tą estetinį melodingą „tapetą“ pasiekia visai kitos egzistencijos atgarsiai.

Už Tautos Lakštingalą! 

Jūsų Maištinga Siela