Rašytojai, kurie važiavo parvežti "Stalino saulės": laikraščio "Tiesa" 1940 m. liepos 22 dienos faksimilės

 

Sveiki,

 

Šiandien šiek tiek istorijos.

 

Laikraštis „Tiesa“ Lietuvoje, su pertraukomis, ėjo nuo 1917 iki 1994 metų. Pirmasis jo numeris pasirodė 1917 m. Petrograde, o vėliau leidimas persikėlė į Maskvą. Lietuvoje, Kaune, „Tiesa“ pradėta leisti 1926 metais, nors komunistų partija tuo metu buvo nelegali, todėl laikraštis buvo spausdinamas pogrindyje. Po sovietų okupacijos 1940 m., „Tiesa“ tapo pagrindiniu LKP(b) CK ir oficialiu sovietinės valdžios laikraščiu. Nuo 1944 m. rugpjūčio 9 d. dienraštis buvo leidžiamas Vilniuje. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, 1990 m., „Tiesa“ buvo reformuota, o 1992 m. tapo privačiu leidiniu. 1994 m. liepos 1 d. leidyba buvo nutraukta, o vietoj jo pradėtas leisti dienraštis „Diena“.

 

Prieš Jus – 1940 m. liepos 22 dienos laikraščio pirmojo puslapio faksimilė, kuri skelbia, kad Lietuva savo noru įstojo į SSSR, o šį prašymą pasirašė visas būrys tuometinių garsių lietuvių rašytojų, kurie pastaruoju metu vis garsiau vadinami tautos išdavikais. Bet pasižiūrėkite į jų veidus – nelaimingesnių „Stalino saulės“ delegatų sunkiai surasi. Ar tarp jų iš tikrųjų buvo tikinčių komunizmo galia? Galimas daiktas, kad taip, bet buvo ir tokių, kurie vaikščiojo taip, tarsi jiems būtų į nugarą įremti ginklai. Lietuva buvo prievarta įjungta į Sovietų Sąjungos sudėtį 1940 m. rugpjūčio 3 d. Šis įvykis buvo dalis sovietų okupacijos ir aneksijos, kuri prasidėjo po 1940 m. birželio 15 d., kai sovietų kariuomenė įžengė į Lietuvos teritoriją.

Deklaraciją pasirašo „Liaudies Seimo“ pirmininkas L. Adomauskas. Iš kairės: „signatarai“ M. Gedvilas, A. Veclova, P. Cvirka.

P. Cvirka, A. Veclova, L. Gira, S. Nėris, K. Korsakas.

Maištinga Siela

Šios dienos daina: Biplan – Labas rytas [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

 

Visi dažniausiai vadovaujasi aistromis ir visuotine pripažinta „tiesa“, nors patys neturime galimybės nei patikrinti, nei įsitikinti, todėl dažnai pasiduodame raganų medžioklės efektui ir su velnišku džiaugsmu stebime, kaip skyla atminimų lentelės, kaip dešimtmečius stovėję paminklai nukeliami, o aikštės paverčiamos barų terasomis, kebabinėmis ar dar kokia komercine veikla užsiimantys smulkieji verslautojai.

 

Lietuviškos grupės Briplan tikriausiai, kad nereikia pristatyti. Jų albumas „Braškės“, pasirodęs 1998 metais tapo kelerius metus itin populiarus ir reta radijo stotis, kuri negrojo tuometinio mega hito „Labas rytas“. Pastarosios YouTubėje peržiūros jau beveik 2 milijonai, o tai rodo, kad dainą paklauso nostalgijos apimti lietuvaičiai. Tuokart prisimenu, kaip per TV laidą „Labas rytas“ (o gal „Ryto ratas“?), kai buvau dar, atrodo, visai vaikas, klausydavausi ir ant lovos šokdavau pagal šią Biplanų dainą ir ruošdavausi į mokyklą. Šiandien tikriausiai šioji daina nebūtų mano portale, jeigu ne istorinis-politinis kontekstas, kuris labai dažnai sumalamas su kūryba. Kaip ir Petras Cvirka, rodos, talentingas rašytojas, jo kūryba su jo politinė skandalinga veikla. Sunku mums besuvokti asmenybę ir aplinkybes, kai vertiname tik ant popieriaus sudėtus parašus ir galimai šantažu ir grasinimais publikuotus politinius pasisakymus.

 

Anuomet 1998 metais Petro Cvirkos aikštėje nufilmuotas vaizdo klipas „Labas rytas“ neatsitiktinai perteiktas taip, tarsi juos stebėtų pats Petras Cvirka – paminklas nerodomas, paminklas tarsi stebi jaunus išdykaujančius rokerius net nežinodamas, kad daugiau nei po kelių dešimtmečių bus išvežtas į Grūto parką.

 

Aš nežinau, kaip vertinti Cvirkos paminklo nukėlimą, tačiau man įtarimo kelia paskutinieji mūsų dešimt metų, kada staiga užsiplieskę imame griauti paminklus, niekinti, protestuoti nelabai patikrinę faktų. Kai buvo griaunamas paminklas, Vilniaus tyrinėtojas ir „Kitos knygos“ vyriausius redaktorius Darius Pocevičius tarp džiūgaujančių pensininkų vienintelis laikė plaką apie mankurtus (aliuzija į Čingizo Aitmatovo romano „Ilga kaip šimtmečiai diena“), sakydamas, kad tampame vergais be praeities, nes mankurtai dėl siaubingų kankinimo netekdavo atminties, todėl juos buvo lengva valdyti, netgi priversti žudyti savo tėvus ir seseris, nes juk jų nebepažįsti.

 

Atrodo, kad paskutiniuoju metu vyksta gėrio ir blogio pagal diktuojamą primestą supratimą atskyrimas, ištrinant iš savo istorijos tam tikrus abejotinus dalykus. Prisiminkime Žaliojo tilto skulptūrų likimą. Kas dabar vietoj jų? Buvo bliūdai su gėlėmis, dabar protesto metalinių strypų instaliacija... Tas pats ir su Lukiškių aikštės Vyčiu ir smėliuku... Kažkas vyksta nesuprantamo ir tamsaus. Ar Cvirka buvo parsidavėlis žudikas ir skundikas savo politiniam malonumui, ar jam buvo visa tai darant įremtas atitinkamo kalibro šaunamasis ginklas? Kol žiūrime tik į skenuotus popiergalius ir sprendžiame iš savojo laiko perspektyvos, tikriausiai turėtų griūti pusė sovietinio pavaldo Vilniuje ir kitur. Įdomu, kodėl dar po plytgalį neišardėme viso carinio laikotarpio paveldo, juk jų palikta architektūra taip pat iš mums primestos brutalios politinės idėjos? Emocinis istorinis skaudulius, – labas rytas, štai ir aš! – labiau slegia troškimas būti teisiam ir pasiųsti ką nors ant laužo vardan... vardan... Blemba, ko? Tariamo istorinio teisingumo ar dėl to, kad jau pamažu, – labas rytas, štai ir aš! – kad jau tampame mankurtais, vergais be praeities.

 

Pasiklausykime Biplanų Cvirkos akimis.

Žodžiai / lyrics

Biplan – Labas rytas

 

Aš, aš negaliu surast tavęs,

Nes tu slepiesi naktyje.

Bet kartais randu tave ir rasoje, ir lietuje,

Geriu, ir tavo skonis man aitrus.

 

La la la la...

 

Labas rytas, štai ir aš,

Aš vėl bandysiu būt kaip vakar,

Vėl bandysiu tau dainuot -

 

(2 kartus)

La la la la la la

La la la la la la

La la la la la la

La la la la la la

 

Aš, aš negaliu suprast tavęs, nes tu,

Nes tu slepiesi tarp gėlių.

Šalia, šalia aušros tarp gyvulių

Tirpsti jau nuo pirmųjų spindulių.

 

Aš, aš negaliu suprast tavęs, kodėl,

Kodėl tu stengiesi paslėpt žiedus toli,

Toli palikdama mintis,

Jog tu - pasaulis mano, paslaptis.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Petras Cvirka "Vaikų karas"

Petras Cvirka. „Vaikų karas“ – labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“: Vilnius, 2019 – 47 p.

Sveiki, skaitytojai,

Šiemet per Vilniaus knygų mugę vaikų antplūdis, kurie graibstė knygas kaip karštas bandeles. Prieš dešimtį metų kalbas apie popierinės knygos išstūmimą iš rinkos ir atėjimą elektroninių knygų nepasitvirtino. Tiesa, knyga tapo prabangos preke ir kai kurių perkama vien dėl estetinių interesų, tačiau yra tokių klasikinių dalykų, dėl kurių nesiginčijama ir metai iš metų yra prieinama vis naujesnei skaitytojų kartai, pavyzdžiui Petro Cvirkos apsakymas Vaikų karas, kuris šiemet buvo išleistas labdaros ir paramos fondo Švieskime vaikus net 15 tūkstančių tiražu, kai tuo tarpu nauja lietuvių autoriaus knyga retai beišleidžiama 2 tūkstančių egzempliorių tiražu.

Apsakymas Vaikų karas parašytas XX amžiaus pirmojoje pusėje, todėl istorijoje pilna laikmečio ženklų – skurdus apavas, pradžios mokyklos turi krosnis, mokiniai pertraukų metu žaidžia sniego mūšį, o ne įnikę į išmaniuosius telefonus. Visgi kūrinį labai lengvai paskaitytų koks dabarties trečiokas ar penktokas ir nemenkai galėtų papasakoti apie tas pačias bendražmogiškas vertybes, kurios ir P. Cvirkos laikais ir šiandien vis dar tebėra aktualios. Jeigu užgavo – širdį vis tiek sopa, nesvarbu, kurioje epochoje gyvena žmogus, jeigu jis gyvas, vadinasi, jis reaguoja, o reaguodamas daro sprendimus.

Pasakojimo centre – trečiokas Mikė, kuris šiandien tikriausiai apibūdinamas kaip kūrybingas hiperaktyvus vaikas, turintis problemų su dėmesio valdymu, tačiau, kaip ir daugelis vaikų, turi gerą širdį, tik nemoka to gerumo parodyti, nes visuomenė grįsta konkurencingumu. Norėdamas visada išlikti tarp lyderių ir „susišluoti“ dėmesį, Mike krečia eibes – tąso klasės draugus, peiliu skaptuoja užrašus ant suolo ir kt. Klasėje jis turi draugą Juozapėlį – silpną kalvės sūnų, kuris per metus smarkiai išauga ir ūgiu pralenkia Mikę. Šis pajutęs fizinį susilpnėjimą ir pranašumo praradimą, kimba prie Juozapėlio, bandydamas aplinkai primesti savo lyderystę. Rašytojas remiasi paprasta vaiko psichologija, ypač berniukų, kurie per valdančiojo jėgą suvokia pelnysiantys pripažinimą. Panašių niuansų galima rasti ir Vytautės Žilinskaitės apysakoje Kintas (2008), kada savo menkumo nepripažįstantis berniukas žūtbūt kovos iki paskutiniųjų, nors akivaizdžiai matosi, kad jis pasmerktas pralaimėjimui. Orumas ir garbė yra berniukui svarbiau už bet kokią minkštumo, švelnumo ir draugystės svarbą, nes tik kovojantis ir nepasiduodantis nepripažįsta pralaimėjęs. Toks tas Mikė, kai užsipuola Juozapėlį ir pralaimi be pralaimėjimo.

Maža knygelė apie draugystės išbandymą, kokį daugelis vaikų ir paauglių išgyvena vienokia ar kitokia forma. Petras Cvirka nepaprastai pedagogiškas ir teisingas. Ilgą laiką mokytojas baudė Mikę už jo piktadarybes, tačiau ateina metas, kada mokytojas nebebaudžia neklaužados, o pasako lemtingus žodžius, kurie atrakina spyną į Mikės „geros širdies“ vartus, dabar, kažin, kokio autoriteto turėtų būti mokytojas, kad vien keliais sakiniais pravirkdytų mokinį: „Mikutis neturi geros širdies. Jis stumia ir kumščiuoja kiekvieną už save silpnesnį. Aš nesakau, gal jis to nenori padaryti, bet jis taip daro. Mikė nelaimingas. Vaikai, padėkime jam... Jeigu jis jus nuskriaus, nepykite, nesipriešinkite ir nusišypsokite jam. Pažiūrėsime, argi jau Mikė visai toks blogas vyras! (p. 19)“.

Petras Cvirka

Būti tikru vyru – Mikės ir visų berniukų siekiamybė, o pasakotojas ne kartą mini vyriškumą kaip pačią svarbiausią siekiamybę. Nors apysakoje to neatskleidžiama, tačiau vyriškumo konotacija šioje istorijoje yra susijusi su gebėjimu elgtis teisingai, išlikti sąžiningu, padėti silpnesniam ir su brutalumu ir konkurencingumu (kas irgi klasikinės vyriškosios savybės) nėra sietina – tai irgi pedagogiškoji P. Cvirkos laikysena.

XX amžiaus pirmojoje pusėje vaikų literatūros nebuvo tiek jau ir daug, o viskas, kas parašyta, įskaitant ir Jono Biliūno noveles ir apsakymus, turi vienokią ar kitokią didaktinę ištarmę. Taip ir vaikų kare: „Rankos jums duotos ne tam, kad jūs pastumtumėt mažesnį, pakeltumėt akmenį prieš draugą, neteisingai prisiektumėt. Jūsų rankos laiko jūsų gyvenimą, su jomis statysite savo ateitį. Jos turi padaryti didelius ir kilnius darbus! (p. 39)“. Šiaip esu nuomonės, kad nereiktų visomis keturiomis bėgti nuo didaktinių tekstų, sakyčiau, netgi labai sveika ir sąmoninga paskaityti tokį atvirą pamokymą, kuris per veikėjų klaidus sprendimus gali sujaudinti jaunąjį skaitytoją. Šiaip ar taip juk literatūra iš dalies apsiima formuoti vaikų vertybinį ir moralinį spektrą.

Petras Cvirka lakoniškai kuria mizanscenas, tačiau nepraranda meninių tekstų savybių. Pavyzdžiui, viena dinamiškiausių scenų apie sniego mūšį jis vartoja daug vaizdingų veiksmažodžių ir palyginimų: „Ketvirtojo skyriaus dičkiai jau peržengia į antrokų ir trečiokų mūšio plotą ir be jokio pasigailėjimo prausia, valgydina šaltu dangaus cukrumi (p. 30)“. Arba toks keistas, bet itin vaiko kūrybišką mąstymą atskleidžiantis vaizdelis: „Mikė parodo Juozapėliui vieną žalmargę karvę, kuri panaši į žemėlapį, ir karvės šone jis matąs Viduržemio jūrą (p. 16)“.

Bambantiems, kad tarpukario lietuvių literatūra nebeatliepia šiuolaikinio pasaulio ir vaikų mąstysenos ir jau nebeverta skaityti nei P. Cvirkos, nei Biliūno su Žemaite, nes vaikas net nebeįsivaizduoja, kas, pavyzdžiui, yra „akėčios“, manyčiau, kad Vaikų karas yra absoliučiai mokyklinio turinio ugdomoji literatūra, kuri yra nemari. Užbaigdamas pacituosiu vaikų literatūros tyrinėtojo Kęstučio Urbos mintį, kurią jis parašė, kalbėdamas apie Vaikų karą: „Tikroji, vertingoji literatūra gana dažnai vaizduoja tai, kas žmogaus gyvenime yra amžina, nesusiję su konkrečiu istoriniu laiku (p. 44)“.

Jūsų Maištinga Siela