Laikraštis "Tiesa", 1940 m. gruodžio 5 d. : Salomėja Nėris "Mum konstitucija kaip saulė šviečia" (eilėraštis)

 

Sveiki,

 

KOKIUS IŠ TIKRŲJŲ SALOMĖJA NĖRIS KŪRĖ KŪRINIUS APIE STALINĄ IR BOLŠEVIKUS? Kontekstai, istorija, faktai

 

Salomėjos Nėries kūryba, ypač sukurta 1940 m. ir vėlesniais metais, yra viena jautriausių ir prieštaringiausių temų lietuvių literatūros istorijoje. Šiuo laikotarpiu poetė aktyviai įsitraukė į sovietinės ideologijos propagavimą, o tai paliko gilų ir kompleksišką pėdsaką jos palikime ir visuomenės sąmonėje.

 

Eilėraščiai laikraštyje „Tiesa“ ir „Poema apie Staliną“. Po Lietuvos okupacijos 1940 metais, Salomėja Nėris tapo viena iš penkių Liaudies Seimo delegacijos narių, vykusių į Maskvą „prašyti“ Lietuvos prijungimo prie SSRS. Šios kelionės metu ir po jos ji aktyviai kūrė ideologizuotus eilėraščius, kurie buvo spausdinami tuometinėje sovietinėje spaudoje, įskaitant laikraštį „Tiesa“. Minimas eilėraštis „Mum Konstitucija kaip saulė šviečia“ nėra tikslus pavadinimas (jį tokį suteikė, matyt, „Tiesa“), tačiau jis atspindi tos poezijos dvasią. Jos kūriniuose, publikuotuose 1940 m., buvo šlovinamas sovietinis režimas, džiaugiamasi „išlaisvinimu“ ir garbinamas Josifas Stalinas.

 

Vienas žinomiausių ir labiausiai diskutuojamų kūrinių yra „Poema apie Staliną“, kurią, pasak šaltinių, S. Nėriai buvo pavesta parašyti. Šios poemos ištrauką ji perskaitė 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijoje, kai buvo sprendžiamas Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungos sudėtį klausimas. Ši poema, apimanti daugiau nei 40 posmelių, vertinama kaip itin mechaniška, konvejerinė propagandinė eilė, išskyrus vieną kitą posmą. Ji įsiminė tautos atmintyje kaip ryškus kolaboravimo su okupaciniu režimu pavyzdys. Šalia jos greitai buvo išspausdintas ir Leninui skirtas „Bolševiko kelias“. Šie kūriniai nuo pat pradžių buvo plačiai perskaityti ir žinomi iš spaudos.

 

Pačio poetės Salomėjos Nėries požiūris į savo prosovietinę kūrybą laikui bėgant keitėsi ir buvo sudėtingas. Iš pradžių, 1940 m., tikėtina, kad ji iš tiesų galėjo patikėti „Stalino saule“ ir komunizmo idėjomis, galbūt veikiama iliuzijų, asmeninių ambicijų ir tuo metu plačiai skleistos propagandos, kuri žadėjo „šviesias galimybes“ ir didelį pripažinimą. Kai kurie istorikai teigia, kad ji tikėjo, jog sovietų režimas pasiūlė dideles galimybes ir pripažinimą menininkams.

 

Tačiau 1941 m. birželio 14-osios trėmimai, palietę ir jos artimuosius, ir baisios karo metų sąlygos (gyvenimas Penzoje, vėliau Ufoje, vargas, maisto ir drabužių trūkumas) išblaivino ją iš šios euforijos būsenos. Jos vėlyvojoje kūryboje, ypač rinkinyje „Prie didelio kelio“ (kurį cenzūra vėliau pertvarkė), aiškiai matomi atgailos, skausmo, tėvynės ilgesio ir kaltės motyvai. Eilėraštis „Maironiui“, kuriame poetė tarsi atsiprašo dėl savo klaidų, liudija apie gilų asmeninį lūžį ir atgailą. Yra pasakojimų, kad prieš pat mirtį, pamačiusi cenzūros pakeistą savo paskutinį rinkinį, ji apsiverkė ir atstūmė knygą. Tai rodo, kad ji nepritarė jai primestai ideologijai ir galbūt gailėjosi dėl savo ankstesnių politinių pasirinkimų. Tačiau viešai, aiškiai ji niekada neišsižadėjo savo veiklos dėl tuometinių politinių aplinkybių.

 

Šiandien Salomėjos Nėries politizuota kūryba ir jos biografija vertinama itin prieštaringai ir yra nuolatinių diskusijų objektas. Desovietizacijos kontekste Lietuvoje kyla diskusijos dėl jos vardo gatvių, mokyklų pavadinimų keitimo. Komisijos ir dalies visuomenės aktyvistų nuomone, Nėris prisidėjo prie sovietinės okupacijos įtvirtinimo, todėl jos garbinimas per gatvių pavadinimus yra nepriimtinas. Ji vertinama kaip akivaizdi kolaborantė ir „tautos išdavikė“, kuri „vežė Stalino saulę“.

 

Talento ir politikos atskyrimas: Kita dalis visuomenės, įskaitant kai kuriuos istorikus ir literatūrologus, linkusi atskirti poetės talentą nuo jos politinių sprendimų. Jie pabrėžia, kad S. Nėris buvo išskirtinio talento poetė, kurios lyrika yra neatsiejama lietuvių literatūros dalis. Manoma, kad jos kūryba turėtų būti nagrinėjama kartu su biografiniu kontekstu, aiškiai nurodant jos kolaboravimo faktą, tačiau visiškai jos neatmetant. Argumentuojama, kad tuo metu, kai ji važiavo į Maskvą, trėmimų ir okupacijos žiaurumų lietuviai dar nebuvo patyrę, o informacija apie tikrąjį sovietų režimo veidą buvo ribota.

 

Istorinės atminties sudėtingumas: Diskusijos atspindi sudėtingą Lietuvos istorinės atminties procesą. Yra bandymų išmokti gyventi su kontroversiškomis asmenybėmis, pripažįstant tiek jų indėlį į kultūrą, tiek jų moralines klaidas. Literatūros pamokose S. Nėries poezija vis dar dėstoma, bet akcentuojamas ir sudėtingas istorinis kontekstas bei jos biografijos prieštaringumas.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Eik ir žiūrėk" / "Ateik ir pažiūrėk" / "Иди и смотри" / "Ateik ir pamatyk" / "Eiti ir žiūrėti"

 Sveiki,

 

Yra tokių filmų apie Antrąjį pasaulinį karą, kurie eina ir praeina, atrodo, lyg ir dalyvavai mūšyje, buvo įdomu, tačiau tie filmai ima ir pasimiršta. Ir yra tokių filmų, pavyzdžiui, kaip visiems patinkantis „Pianistas“ (2002), kuris įstringa ir net po dvidešimties metų įvardijame kaip vieną geriausių filmų apie holokaustą. Sukurti filmą apie karą ir apie kare esantį beginklį žlugdomą žmogų – yra du skirtingi dalykai ir, žinoma, antrasis variantas visada jaudins labiau nei, tarkim, karo strategijos vaizdavimas ir milijonai lavonų. Būtent pagal antrąjį scenarijaus perspektyvą, kuriuo žiūrovas gali labiau susitapatinti su veikėju, ir yra rusų režisieriaus Elem Klimov (1933-2003) Sovietų Sąjungoje sukurtas filmas „Eik ir žiūrėk“ (rus. Иди и смотри) (1985). Internete galite rasti ir kitokių versijų pavadinimų, pavyzdžiui, „Eiti ir žiūrėti“ arba „Ateik ir pažiūrėk“ ir pan. Filmas anuomet buvo garsus, o plačiame pasauliniame kontekste netgi pasitiktas kontraversiškai. Jame nusifilmavo netgi lietuvių žymūs aktoriai Liubomiras Laucevičius bei Vladas Bagdonas.

 

Filmas pasakoja apie Baltarusijoje galimus Antrojo pasaulinio karo įvykius. Dėmesio centre – vaikinukas Flyora, kuris dar net ne vyras, o tik vėlyvos stadijos išgyvenantis paauglys, kuris trokšta eiti į karą ir ginti tėvynę nuo priešų. Daugelis tokio amžiaus berniukų, nežinodami, kas tas karas, kaip jis atima protą ir koks jis gali būti žiaurus, troško iš patriotizmo ir heroizmo šio potyrio. Taigi berniukas iškeliauja į miškus ir jau nuo pat pirmųjų dienų patiria karo siaubą ir neteisybę. Miške susipažįsta su panašaus amžiaus mergaite, jie savotiškai netgi flirtuoja, kol nepradeda kristi į mišką vokiečių bombos ir leistis parašiutais kareiviai. Galiausiai filmas pamažu virsta į keistai kameros ir mizanscenų išgaubtą jaunuolio psichuojančią realybę. Nebeaišku, kur čia lietuje šokanti mergina ir grožis, o kur nuo bombų apkurtusio vaikino košmarai, todėl vieną akimirką atrodo, kad filmas tampa neberealus, netikroviškas, susitelkęs į praradimų ir siaubo ekspresiją, kaip antai Muncho paveikslas „Klyksmas“. Filmas pradeda kalbėti groteskiškais, siaubą keliančiais vaizdiniais, pavyzdžiui, žmogaus kaukolė aplipdoma moliu ir iš jo padaroma Hitlerio kaliausė, pastaroji įsmeigiame kryžkelėje vokiečiams erzinti...

 

Visa tai perteikiama per vaikinuko nuolat banguojančią nestabilią psichiką. Sužinojęs, kad jo mamą ir sesutes sušaudė už daržinės, jis paklaiksta ir trokšta keršto, tačiau netrukus į kraštą įsiveržia vokiečiai ir dėl nelaimingų aplinkybių jis papuola į deginamo kaimo ir masinio sunaikinimo egzekuciją, kurioje įkaušę vokiečiai išprievartauja, sušaudo ir sudegina tiek vaikus, tiek moteris, tiek vyrus, o berniuko veidas, taip dar neseniai troškęs herojiško karo, pasensta per vieną dieną... Filmas šiurpiai bauginantis, įtaigus, nelengvas. Daug dalykų tenka pateisinti, ypač keistus makabriškus scenarijaus sprendimus, kurie tik iš pradžių kelia šypsnį, norisi ginčytis dėl neva paliktų loginių klaidų, tačiau tai jaunuolio sąmonės pokyčio ir realybės (nebe)suvokimo filmas, o ne filmas apie faktus.

 

Daugelis piktinasi iki šiol, kad būtent rusai tokiu būdu degino ir žudė ištisus kaimus, kad filmas yra politizuotas, tiesiog užsakytas Sovietų Sąjungos parodyti, kokia didi yra rusų tauta. Filmo pabaigoje yra viena tokia scena, kuri iš tikrųjų yra pagrindinis matas, kad šis filmas nėra propagandinis įrankis „papuošti“ rusų garbę (dabar politizuotų filmų su amerikiečiais didvyriais pilna, tačiau niekas nekalba apie propagandą). Toji scena, kai vokiečiai priremti prie sienos ir dabar rusai renkasi juos nuteisti garbingai, ar tokiu pat metodu juos sušaudyti, kaip jie šaudė vietinius. Jau atrodo, kad filme įvyks didysis propagandinis motyvas, kad rusais atseit save „pasivaizduos“ kine kilnesniais, tačiau ranka nesudreba, jie tiesiog apipila benzinus vokiečių karius ir sušaudo, filmas atsisako iliustruoti, kad nukentėjusioji pusė yra kažkokie žmogiškesni ir nepasiduodantys kerštui ir karo manipuliacijai.

 

Sunku, ką ir bepridurti, tik tai, kad Andrejus Tarkovskis labai panašų filmą sukūrė daug daug seniau – „Ivano vaikystė“ (1962) ir sukrėtė pasaulį. Tarkovskio filme taip pat turime berniuką, kuris veržiasi nugalėti vokiečius, tačiau galiausiai tampa į karo smegduobę puolusia auka. „Eik ir žiūrėk“ turi labai daug panašumų su „Ivano vaikyste“ – abu juos labai rekomenduoju pasižiūrėti, nes, ko gero, tai vieni geriausių rusų filmų apie Antrąjį pasaulinį karą, kur vaizduojami vaikai pasensta greičiau, nei jie įsimyli ir užauga.

 

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Svetlana Aleksijevič "Paskutinieji liudytojai"

Svetlana Aleksijevič. „Paskutinieji liudytojai“ – Vilnius: Alma littera, 2020. – 224 p.

Sveiki, skaitytojai,

„Per literatūros ir istorijos pamokas mokytojai mums pasakojo, o mes sėdėjome ir mezgėme armijai puskojines, pirštines, kapšiukus. Mezgėme ir mokėmės eilėraščius. Choru kartojome Puškiną. Laukėme karo pabaigos, tai buvo tokia svajonė, kad mudvi su mama net bijojome apie ją kalbėti (p. 128).“

Kaip kalbėti apie karą? Tikriausiai iš šalies neįmanoma, reikia žvelgti iš ten dalyvavusiųjų ar mačiusiųjų žmonių perspektyvos. Visa kita bus tik bandymas imituoti, nupiešti karo jausmą. Baltarusių dokumentinės prozos autorė, literatūros Nobelio laureatė Svetlana Aleksijevič (g. 1948) puikiai žino, kokį svarų ir svarbų žodį turi gyvo žmogaus liudijimas. Autorė paskutiniuoju metu Lietuvoje labai išgarsėjo dėl knygos Černobylio malda, kuri smarkiai koreliavo su prieš kelerius metus itin populiariu britų serialu Černobylis, tad Alma littera leidyklai teko pakartoti knygos tiražą.

Kol kas kitos S. Aleksijevič knygos, mano akimis, nelabai atrastos. Tam priežasčių yra įvairiausių, bet labiausiai dėl to, kad jos nesisieja su masiniu meno ir informacijos vartojimu. Mano paties trečioji jos perskaityta knyga vadinasi Paskutinieji liudytojai (1985), kuriame autorė kalbina, įrašinėja ir po to perteikia liudijimus tų vaikų, kurie buvo netikėtai užklupti Antrojo pasaulinio karo. Tai 4-16 metų vaikų ir paauglių liudijimai, atspindintys to laikmečio ne tik istorinius kontekstus, bet ir augančio žmogaus dvasinius parametrus, mentalitetą, požiūrį į šeimą, savisaugą, traumas. Karas iš vaikų atėmė viską, kas tik įmanoma, kartais atrodo, kad liko tik kažin koks kerštas, kai vaikas prašosi į frontą, kad galėtų atkeršyti už sugriautus namus, nužudytus tėvus. Beviltiškumas ir bejėgystė.

S. Aleksijevič nėra saldi ir maloni autorė. Daugelis internete ją tarsi bando kritikuoti, kad ją emociškai sunku skaityti, todėl neįveikia, negali skaitytojai susidoroti su kylančiomis emocijomis. Tačiau tai tik stiprios ir paveikios prozos liudijimas ir pažeidžiamo skaitytojo santykis, skaitytojo, kuris negeba susidoroti su realybės liudijimais. Paskutinieji liudytojai šįkart skaitėsi itin ramiai, nebe taip, kaip pirmosios dvi knygos (Laikas iš antrų rankų, Cinko berniukai), nes absoliučiai žinau, ko galima tikėtis iš knygos ir kokį emocinį užtaisą šioji proza paliks.

Autorė daugiausia kalbina Minske ir Baltarusijos regione gyvenusius vaikus, nurodo jų apytikrį amžių, kai juos užklupo Antrasis pasaulinis karas. Kai kurie liudijimai, ypač knygos pradžioje, atrodo gana nuoseklūs, tiesą sakant, bent mane kaip skaitytoją, net nešokiravo: vaiko prisiminimai, kai kurie sentimentalūs apie žaidimus ir mokyklos laikus, kuriuos atėmė karas. Vėliau liudijimai pamažu niūrėja, ima aštrėti, netgi kelia graudulį, siaubą, jog vaikas visą tai patyrė, išgyveno ir tebegyvena ir gyvens visą likusį gyvenimą su tais įvykiais. Pavyzdžiui, kaip vaikai žiemą vietoj rogučių čiuožinėdavo užsilipę ant sušalusių vokiečių lavonų. Tiesą sakant, net šiurpas nukrečia, turint galvoje, kad dabar prie lavono net baisu prisiliesti, esame religingų įsitikinimų ir pagarbos bei prietarų paveikti, o anuomet mirtis buvo toks dažnas „svečias“, kaip žvyrkelyje besimėtantys akmenukai – kasdienybė.

„Nieko, ką turėjome, neišliko, suradome miške kareiviškų šalmų ir juose virėme. Vokiečių šalmai buvo dideli, kaip puodai. Maitinomės iš miško. Uogauti ir grybauti buvo baisu. Buvo likę daug vokiečių aviganių šunų, jie puldavo žmones, sudraskydavo mažus vaikus. Juk jie buvo pripratinti prie žmogienos, žmogaus kraujo (p. 85).“

Svetlana Aleksijevič

Dažniausiai karą kine regime kaip frontinį, kai kareiviai atlieka operacijas, vykdo strategiją, (ne)veltui žūva. S. Aleksijevič žvilgsnis krypsta į tuos civilius, pasilikusius namuose kovoti nematomo karo, kurį galėtume pavadinti išlikimo karu. Vienas įsimintiniausių liudijimų knygoje buvo apie išbadėjusią moterį, kuri iš koncentracijos stovyklos per tvorą perdavė nepažįstamiesiems savo vaiką – tas vaikas viską dar prisimena! Vaiką slapta prisiima globoti daugiavaikė šeima, kuri rizikuoja viskuo, ką turi. Po karo motina juos susiranda ir parklupusi ant kelių kieme bučiuoja savo vaiko gelbėtojams kojas. Neįtikėtina išgyvenimo istorija, bylojanti apie nenuperkamą, nesuvaidintą bendražmogiškumą ir humanizmą, atvirą širdį, peržengiančią bet kokius tautinius įsitikinimus, kalbos, rasės ir politinius skirtumus. Ant šitokių besąlygiškų santykių, pasiaukojimo laikosi pasaulis, kai žmonės išdrįsta aukotis dėl nepažįstamųjų, nes jaučia ne vien moralinę pareigą, o mato kiekviename žmoguje save, mato žmoniją kaip vienį, kaip savo nedalomus vaikus, kurie vienodai yra vertingi. Tai sukrečia netgi labiau už vaikų pasidarytas rogutes iš vokiečių lavonų, kadangi karo kontekste žmonės gali sužvėrėti, užsisklęsti, o tokie pavyzdžiai liudija karo kontekste šviesiąją žmogaus prigimties pusę.

„Tik pradeda bombarduoti, mama gulasi ant mūsų: „Jeigu užmuš, tai kartu. Arba mane vieną...“ Pirmas užmuštas, kurį pamačiau, buvo mažas berniukas. Jis gulėjo ir žiūrėjo į viršų, o aš jį žadinau. Žadinau... Negalėjau suprasti, kad jis negyvas. Turėjau gabaliuką cukraus, vis kaičiojau jam tą gabaliuką cukraus, kad jis tik atsistotų. O jis neatsistojo... Bombarduoja, o sesuo man šnibžda: „Liausis bombarduoti, ir aš klausysiu mamos. Visada jos klausysiu.“ Ir tikrai, po karo Toma buvo labai paklusni. Mama prisimindavo, kad iki karo vadino ją pramuštgalve. O mūsų mažasis Tolikas... Jis prieš karą gerai vaikščiojo, gerai kalbėjo. O čia jis nustojo kalbėti ir visą laiką svarstėsi už galvos. Mačiau, kaip pražilo mano sesuo. Ji turėjo ilgus ilgus juodus plaukus, jie pabalo. Per vieną naktį... (p. 215-216).“

Kai jau skaičiau paskutinį knygos tekstą, apie paskutines seseris, kurios jaučia pareigą byloti tiesą apie karą, nes yra paskutinės ir daugiau už jų nebėra jokios kartos, kuri visa tai prisimins, man, kaip skaitytojui, užgniaužė gerklę. Pravirkau kūkčiojimu. Daugelis galbūt net nepajus, sakys, kad per sentimentalu, neįmanoma viso to įsivaizduoti, susitapatinti... Jautresni, manau, pajaus tą beprotybę, apėmusią žmoniją, pajaus tą didžiulio blogio paliktą skriaudą, kuri kaip žymė, pati skaudžiausia ir baisiausia, žyminti savigriova ir visko netekimu kolektyvinėje žmonijos sąmonėje ir emocinėje plotmėje. Tas žodis, susijungiantis iš daugybės knygoje esančių balsų, tampa polifonine kančios, raudos ir kartu – neįtikėtina! – viltingai bylojančios apie žmonijos galią išlikti netgi tada, kai viskas iš tavęs karo peiliu išpjaunama, amputuojama, nužmoginama. Kaip visada, nepaprasta literatūrinė patirtis. Užvertus knygą, tampi kažin kokiu šventu, beveik kunigu, kuris išklausė išpažinčių, prisilietė prie sakralios bendros kančios, kuri tampa ne tik tų liudijančių žmonių skausmu, bet nuo šiol sąlyginai ir skaitytojų skausmu.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Eric Vuillard "Darbotvarkė"

Eric Vuillard. „Darbotvarkė“ – Vilnius: Žara, 2020. – 128 p.

Sveiki, skaitytojai,

„Serpantinai, konfeti, vėliavėlės. Kas nutiko toms merginoms, apimtoms beprotiško entuziazmo, kas nutiko jų šypsenoms, jų nerūpestingumui, jų nuoširdiems, linksmiems veidams? Ir visam tam džiaugsmui, tvyrojusiam 1938 metų kovą? Jei kuri nors iš tų merginų šiandien ekrane staiga atpažįsta save, ką galvoja? Tikrosios mintys visada būna slaptos, taip yra nuo pasaulio pradžios. Mes mąstome apokalipsėmis, apnėjos periodais. Apačioje gyvenimas teka it lėti, požeminiai syvai. Bet dabar, kai raukšlės išvagojo burną, vaivorykštės spalvomis nusidažė vokai, prislopo balsas, kai žvilgsnis klaidžioja daiktų paviršiumi, nuo archyvų vaizdus spjaudančio televizoriaus prie jogurto, kai aplinkui tūpčioja slaugė, – ji nieko apie tai nežino, nes pasaulinis karas buvo labai seniai, o kartos keičiasi lyg sargybiniai tamsią naktį, – kaip atskirti išgyventą jaunystę, vaisių aromatą, kvapą gniaužiantį syvų antplūdį nuo siaubo? Nežinau. Ar savo pensionate, kur tvyro prėskas eterio ir jodo tinktūros kvapas, šis gležnas paukštelis, ši sena surukusi mergaitė, atpažįstanti save trumpame filmuke, šaltame televizoriaus stačiakampyje, išgyvenusi karą, griuvėsius, amerikiečių ir rusų okupaciją, avinti linoleumą skrypiančiais sandalais, slaugei atidarius duris lėtai nusvarinanti nuo pinto fotelio atramų dėmėtas rankas, kartais padūsauja, traukdama iš formalino skaudžius prisiminimus? (p. 114-115).“

Pradedu šia neįtikėtina laiką skrodžiančią citata apie nusenusias austrų merginas, kurios kažkada buvo jaunos mergaitės ir besišypsodamos mojavo gėlių puokštėmis Hitleriui, kai jis įvažiavo į sostinę Vieną. Kai šis triumfas ir kartu prasidėsiantis visų siaubas dar buvo nežinomas. Kur tos moterys dabar ir tas apgaulingas džiaugsmas, kuris vėliau transformavosi į siaubą ir beprotybę? Visada prisimenu, kad ir Lietuvoje panašiomis ovacijomis ir jaunomis merginomis, vilkinčiomis tautiniais rūbais ir laikančiomis sveikinimui skirtomis gėlėmis, buvo pasitikti vokiečių okupantai ir Hitleris.

Viena geidžiamiausių Vilniaus knygų mugės 2020 knygų buvo prancūzų rašytojo Eric Vuillard (g. 1968) mažytis romanas neįprastu pavadinimu Darbotvarkė (pranc. L‘orde du jour), kuri autoriui atnešė pačią prestižiškiausią prancūzų literatūros premiją – Goncourt. Įdomu, bet tiesa, niekur internete daugiau patvirtinimo neradau, todėl neteigiu kaip fakto, bet, kiek pamenu, kažkur užskaitytą informaciją, jog autorius yra gyvenęs Lietuvoje, pačiame Kaune net 18 metų, todėl galime numanyti, kokį poveikį jam padarė Kaunas ir kaip žmogui, ir kaip rašytojui.

Darbotvarkė – juvelyrinė knyga, kurią iš prancūzų kalbos išvertė patyrusi vertėja Stasė Banionytė ir skaitoma ji labai lengvai, tačiau tas pirminis lengvo skaitymo įspūdis gana apgaulingas. Jeigu reiktų su kuo nors palyginti, tikriausiai, į galvą pirmiausia šautų neseniai skaityta vokiečių rašytojo Florian Illies 1913. Šimtmečio vasara, kuri buvo gausiai dokumentuota, o faktų virtinė išmoningai struktūrizuota ir pritaikyta atskleisti universalioms laikmečio tendencijomis. Darbotvarkė irgi dokumentinės prozos knyga, kurioje autorius išradingai žaidžia istorinėmis asmenybėmis savotišką šešėlių teatrą, atvesdamas skaitytoją prie gana šiurpą keliančios akistatos: mes visi esame to šešėlio teatro padarinys ir dalyviai.

Knyga prasideda svarbiu vokiečių biznierių ir turtuolių susirinkimu, kai iš užkulisių pasirodo rinkimų triumfo manijos apsėstas Hitleris, pastarasis iš esmės niekuo nesiskiria nuo Donaldo Trumpo, sakančio: „Pirmiausia – Amerika!“. Hitleris savo kalbomis pribloškia snobus ir inteligentiją, pakeri juos savo charizma ir hipnotizuojančiomis akimis. Galiausiai autorius stebina aiškia įžvalga, kad po Antrojo pasaulinio karo mes vis dar savo buityje naudojame tų pačių verslo imperijas įkūrusių maklerių produkciją, pradedant buitiniais prietaisais ir baigiant metalu. Šie žmonės nusprendžia remti nacionalistinę Hitlerio pergalę ir invaziją į Europą, dėl jų prasideda Antrasis pasaulinis karas, dėl jų finansavimo miršta milijonai, kas ironiškiausia, kad dalis iš jų po to atsidūrę Niurnbergo teismo suoluose, vis tiek sugebėjo išsaugoti savo įkurtas imperijas, kurių nepergalėjo joks karas ar Berlyno siena...

Autorius tiesiog pritrenkiančiai dėlioja istorinius faktus, diskredituojančius mus kaip vartotojus, kurie nebeatseka istorinės tiesos ir iš esmės kaip vartotojus, kurie naudoja jų produkciją, popina tuos pačius fabrikus, kuriuose kadaise dirbo koncentracijos stovyklos žydai. Taip, šiandien tie fabrikai dar yra ir labai garsūs, kai kurie pakeitę pavadinimus, tačiau ne giminės paveldimą imperiją. Ant knygos viršelio panaudota maklerio Gustav Krupp archyvinę nuotrauką, pastarasis veikėjas knygos finalinėje scenoje vaizduojamas kaip susenęs beprotis, spoksąs į valgomojo kertę, iš kurios lenda jo fabrike tūkstančiais numirusių nuo išsekimo lagerio kalinių vaiduokliai, jo paikas klausimas: „Bet kas visi tie žmonės?“ skrodžia kiaurai skaitytoją ir primena, bent man, garsųjį Munko paveikslą, kuriame ir siaubas, ir nuostaba, ir beprotybė – viskas vienu kartu ir viskas sukurta to paties žmogaus.  

Iš tikrųjų autorius smaginasi didžiąją dalį teksto kurdamas tarsi karo satyrą, kartais atrodo, kad net parodiją, kuri besanti tikriausia tiesa. Kokiomis absurdiškomis aplinkybėmis Hitleris okupuoja Austriją? Didžioji dalis pasakojimo yra skirta tai absurdiškai beprotybei, kuri pilna kuriozų, pavyzdžiui, kaip Hitleris nori įžygiuoti į Vieną kaip nugalėtojas, tačiau pigūs konservų dėžes primenantys tankai smenga į purvą ir negali pajudėti. „Mat sugedo ne keli atskiri tankai, ne vienur kitur užstrigo mažas šarvuotis, ne, sustojo didžioji dauguma milžiniškos vokiečių armijos, ir dabar buvo užblokuotas visas kelias. O, tai buvo lyg komiškas filmas: fiureris virė pykčiu, ant plento zujo mechanikai, aidėjo skubūs įsakymai, šūkaliojami šiurkščia, irzlia Trečiojo reicho kalba (p. 92). Tai tragiškai juokinga, nes tokia pirmojo žingsnio apmaudi Hitlerio klaida man priminė neseniai matytą „Oskaru“ nominuotą Taikos Waititi filmą „Triušis Džodžo“, kur Hitleris kaip komediantas vaizduojamas bailaus berniuko nematomu draugu.

Eric Vuillard 

Arba koks skystablauzdis austrų kanclerio Šušnigo bendravimas su vokiečių kancleriu. „Kai dar jaunas per Pirmąjį pasaulinį karą buvo įkalintas Italijoje, Šušnigas skaitė ne meilės romanus, o Gramšio straipsnius ir galbūt rado tokias eilutes: „Ginčydamasis su priešu, pamėgink įlįsti į jo kailį.“ Bet jis niekada nebuvo įlindęs į niekieno kailį, daugių daugiausiai apsivilko Dolfuso kostiumą, keletą metų laižęs jam batus (p. 62-63).“ Neretai knygoje aiškiai ironijos būdu išsakoma pasakotojo pozicija, niekinanti austrų lyderį Šušnigą ir priešingai – palankiai vertinanti Hitlerio lyderio savybes. Akivaizdu, kad tai meninė priemonė, už tokias, pavyzdžiui, šiandien Lietuvoje „suėdama“ iškart. Prisiminkime M. Ivaškevičiaus atvejį.

Knyga pilna paradoksalių, mane, kaip skaitytoją, stebinančių niuansų, apie kurias nė nebūčiau susimąstęs. Didžiausias talentas yra autoriaus gebėjimas istorinėmis ir žmogaus sąžinės, moralinėmis vertybėmis kurti nematomą, trikdantį linijinėje žmonijos istorijoje nusidriekusį ir dažnai nebematomą kolektyvinio skausmo ir atsakomybės sutrūkinėjusią paradoksų grandinę. Vienas prancūzų rašytojas yra pasakęs: „Rašau todėl, kad jums būtų gėda“. Kaip niekada šis pasakymas tinka E. Vuillard knygai, kurioje išradingai nupasakojama, pavyzdžiui, Holivudas, kuriame buvo suvežta dalis koncentracijos stovyklos atributų kaip filmų dekoracijos, man tikras atradimas: „Kokia ironija, pažymi Giunteris Šternas, jų batus valo žydas. Juk visas tas senienas reikia prižiūrėti! Kaip ir kiekvienas Holivudo rūmų tarnautojas, Giunteris Šternas turi šveisti nacių batus taip pat stropiai, kaip valo gladiatorių koturnas arba kinų sandalus (p. 103).“ Pasirodo, net už Atlanto, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, socialinis nacių ir semitų atšvaitas labai panašus. Žydai šveičia pasiturinčių Holivude gyvenančių vokiečių batus ir istorija kiek kitokiais rakursais kartojasi iš naujo.

Žinoma, šį mažytį literatūros šedevrą būtų galima nagrinėti mažomis teksto ištraukomis ir atrasti nepaprastų paradoksų, liudijančių iš vienos pusės mūsų moralinį ir socialinio teisingumo aklumą, o iš kitos – atveriančius pačią kolektyvinio skausmo šerdį. Paskutinieji knygos skyriai pargriauna ant menčių, suskamba aukštoji žmogiškosios tragikomedijos nata, kurioje išryškėja civilizacijos tariamo teisingumo iliuzija; pasakotojas šiurkščiai „paglosto“ skaitytoją prieš plauką ir palieka neišdildomą įspūdį, kad teisingumas niekada nebuvo atstatytas, kad Niurnbergo procesas tebuvo mažytis makabriškas maskaradas numaldyti kolektyviniam skausmui, bet tai tebuvo iliuzija. Tikrasis karas – mūsų siauraprotiškumas, negebėjimas įžvelgti toliau sprindžio ir suvokti tikruosius ilgalaikius procesus, galiausiai sulipdyti iki šių dienų besitęsiančią žmonijos ne civilizacijos, bet tikrų tikriausią monstrų siaubo istoriją. Manau, tokios prasmės atodangos ir platybių atskleidimas tokioje mažoje knygelėje yra begalinio talento, skvarbaus holistinio žvilgsnio, troškimo transformuoti neteisybės nematomą kultą ir kolektyvinį skausmą, pasikartosiu, yra ne kas kita, o literatūrinis talentas.

Retai sakau, bet šįkart pasakysiu: lenkiuosi. Esu be galo sujaudintas, kad net negalėjau visą savaitę rašyti šios recenzijos, nes nežinojau, nei kaip ją pradėti, nei kaip ją dabar užbaigti. O užbaigsiu vėlgi tuo pačiu paradoksu. Kai Hitleris įžengė į Vieną, o pasauliui ši okupacija buvo pateikta kaip „draugystė ir susivienijimas“, žydai buvo velkami į gatves, izoliuojami kvartaluose ir skelbiama: „Austrų kampanija atsisakė tiekti žydams dujas todėl, kad jie dažniausiai žudydavosi dujomis ir palikdavo neapmokėtas sąskaitas. Klausiu savęs, ar tai tiesa, – nes ta epocha, skatinama neregėto pragmatizmo, prigalvojo aibes baisenybių, – ar toks juokelis, niūrus juokelis, sugalvotas graudulingų žvakių šviesoje. Bet nesvarbu, ar tai kandus juokelis, ar tikrovė; kai humoras pritvinksta tokio juodulio, jis byloja tiesą (p. 117).“

Jūsų Maištinga Siela    

Maištingos sielos kalendorius: Ana Frank su šeima pateko į slėptuvę

Sveiki,

Oficialiai 1942 metų liepos 6 dieną Ana Frank su šeima patenka į slėptuvę Amsterdame, biuro priestate, kur besislapstydami nuo nacių praleidžia apie dvejus metus. Ankštomis sąlygomis šeima nuolat gyveno streso būsenoje su dar keturiais nepažįstamaisiais. Kasdienybės išgyvenimus mergaitė užrašinėjo laiškų pavidalais į savo dienoraštį. Galiausiai naciai aptiko slėptuvę ir visą šeimą išvežė į koncentracijos stovyklą. Manoma, kad Ana Frank mirė likus vos keliems mėnesiams iki karo pabaigos. Vienintelis tėvas Otas Frankas liko gyvas, kuriam grįžus į Amsterdamą buvo įteiktas rastas dukters dienoraštis. Pirmąkart jis publikuotas 1947 metais ir jis tapo tarptautiniu bestseleriu.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Įvyko Ilgųjų peilių naktis, Hitleris įsitvirtina Vokietijoje

Sveiki,

Birželio 30 dienos 1934 metais Vokietijoje didelę politinę įtaką turėjęs Hitleris suorganizuoja Ilgųjų peilių naktį, kurio metu išskerdžiama kiti kariuomenės galingieji. Matydamas, kad didžiausia kliūtis jam kaip absoliutui įsitvirtinti šalyje yra jo ilgametis draugas Ernstas Remas, jis surengia jam egzekuciją ir šitaip per vieną naktį nužudomi 85 penki žmonės tam, kad Hitleris galėtų toliau įsigalėti. Remas buvo vienas iš tų barjerų, kurie trukdė Hitleriui įsigalėti, jį pašalinus, Hitlerio niekas nebesustabdo...

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Diunkerko evakuacija

Sveiki,

1941 metais birželio 4 dieną daugelis britų, dalyvavę Antrajame pasauliniame kare ir besitraukdami per Diunkerką, tikriausiai šventė savo antrąjį gimtadienį. Per šį britų ir sąjungininkų atsitraukimą nuo žemyninėje dalyje įsigalėjusių nacių istorikai vadina tikru stebuklu. Pagal blogiausią scenarijų iš daugiau nei 300 000 tūkstančių kareivių geriausiu atveju galėjo išsigelbėti 30 000, tačiau taip nutiko, kad Hitleris uždelsė puolimą, manoma, kad dėl prasto oro ir britams bei sąjungininkams užteko laiko atsitraukti per Diunkerko paplūdimį. Jeigu Hitleris būtų priėmęs kitą sprendimą, visi jie būtų sunaikinti, nespėję laivais persikelti atgal į namus – apie tai garsus amerikiečių režisierius Christopher Nolan sukūrė filmą „Dunkerkas“ (2017).

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Katja Kettu "Už nuodėmes bus atleista"

Katja Kettu. „Už nuodėmes bus atleista“. – V.: Alma littera, 2015.

Sveiki, skaitytojai,

Suomiškas ir gaivališkas trileris Už nuodėmes bus atleista buvo įtrauktas į geriausių pernykščių verstinių knygų, o romano tiražas jau eina knygynuose į išpardavimų pabaigą. Apie skandinavišką literatūrą esu itin geros nuomonės, ją tiesiog norisi siurbti akimis. Per paskutiniuosius kelerius metus mus tiesiog užgriuvo lavina neblogų knygų būtent iš Suomijos. Nežinau, ar dėl atsiradusių vertėjų gausos, ar tiesiog sąmoningo leidyklos apsisprendimo skirti Suomijai daugiau dėmesio.

Pirmasis Katja Kettu romanas neliko nepastebėtas. Įvairiuose internetiniuose portaluose, įskaitant ir knygų „blogerius“, ši knyga sušmėžuoja kaip palikusi gana gerą įspūdį, todėl pats pasiryžau perskaityti. Prisipažinsiu, užkibau ant kabliuko dėl tų visų antraščių, kad knyga tikrai neskirta romantikams, kad ji gili, šiurkšti ir sukrečianti. Paskutiniu metu šiek tiek vengiu romanų, kuriuose vaizduojamas Antrasis pasaulinis karas – pernelyg jau angažuotas šis juodas Europos periodas literatūroje, tačiau Už nuodėmes bus atleista kažkaip patraukė savo keistu veikėjų apsisprendimu nepaisyti jokių konkrečių rasinių ir politinių to meto stereotipų, kas iškart romaną daro įdomiai eklektišką – vokiečių kilmės ariją įsimyli Skandinavijos šiaurės vietinė žvaira pribuvėja. 

Tiesą sakant, originalo kalba knyga vadinasi itin neoriginaliai – Pribuvėja, todėl tai viena iš nedaugelio išimčių, kada pakeistas verstinis pavadinimas pateisina lūkesčius, bent jau manuosius. Rašytoja kruopščiai rinko ir nagrinėjo istorinį Laplandijos kontekstą, įtraukdama Žiemos karo, koncentracijos stovyklų archyvų išlikusias bylas bei kitus dalykus. Iš esmės tai, kas dėjosi Vokietijai įžengus į Suomiją, skiriasi nuo to, ką mes turėjome Europos viduryje, – ten genocidas nebuvo toks masiškas, koks vyko pas mus, tačiau tai lėmė geografinė padėtis, tačiau Hitlerio ranka pasiekė net Arkties vandenyną. Keistas ir baugokas istorinis kontekstas šiame romane tampa įtikinama konclagerio aikštele, kur tvartuose uždarytas moteris prievartauja esesininkai, o vietiniai padeda tarnauti vokiečių okupantams, keikdami nelabuosius rusus. Skaitytojas yra priverčiamas pajusti, kad netrukus politinė situacija atsisuks ne tik prieš vokiečių karius, bet ir prieš pačią pagalbininkę pribuvėją.

Iš tikrųjų ši keistos meilės istorija net nepavadinsi meilės istorija, veikiau kažkokių emocinių krešulių lavina, iki galo nesuvoktų sveiku protu, veikiau nusakomas keistais gyvuliškais instinktais. Herojai netipiški ne vien dėl politinių ir rasinių skirtybių, bet savo biografijomis ir patirtimis. Pagrindinė veikėja konclagerio pribuvėja, augusi atšiauriuose Arkties regiono žemėse, jos mentalitetas paveiktas vietinės šamanų kultūros, o jos mylimasis Johanas – nestabilios psichikos karininkas, priklausomas nuo psichotropinių vaistų, nesugeba užgydyti psichologinių stigų, įgytų prieš kelerius metus Ukrainoje, kai šimtai žmonių jo akivaizdoje buvo sunaikinti. Jis tarsi pardavęs sielą, kartais atrodo, kad pagrindinė herojė skrodžia jo susigūžusią sielą ir myli ne jį dabartyje, bet kažkur palaidotą jo ankstesnį gyvenimą. Jų santykiai grįsti sveiku protu nesuvokiama kūnų kalba, nors viduje herojė viską apmąsto ir piešia ryškiomis aistros spalvomis, tačiau jos ir Johano išoriniai santykiai atrodo kažin kokie psichiškai nesveiki, netgi pavojingi. Tai tarsi įkalinta jauna mergina prostitucijai rūsyje, kurią prievartauja ir už tai ji jaučia malonumą.

Suomių rašytoja Katja Kettu sulaukė didelio pripažinimo savo šalyje, 2011 metais pristačiusi romaną "Už nuodėmes bus atleista".

Išties suluošintų veikėjų likimai nesibaigia taip lengvai. Ypač žvairosios pribuvėjos. Jos likimas ir patekimas į tvartą pareikalauja iš jos visko – sveikų dantų, plaukų, sveikatos. Užkietėjęs sadistinis užsispyrimas ir tvirtas it uola moters dvasios vaizdavimas – tai K. Kettu labiausiai ir žavi savo romane, o ką jau kalbėti apie tas atšiaurias tundras ir kvapą gniaužiančią šaltą jūrą, veikėjų kūnišką intymumą. Šaltis ir čia viduje tūnanti veikėjos aistra – du komponentai, iš kurių autorė meistriškai suplaka įtikinamą teksto audinį ir herojų likimus. Romanas skaitomas greitai, regis, ir puikus Aidos Krilavičienės vertimas užtikrina nenutrūkstamą skaitymą iki aušros, tačiau akivaizdu, kad tas lengvumas ne popsinės literatūros atributas, o meistriškumo padarinys. Besąlygiškai aistringa ne tik pribuvėja, bet ir romano teksto audinys. Labai gaivališkas stilius, naudojant šiaurietiškus mitinius niuansus, kultūrinius ir archetipinius gamtos simbolius, sukuria ištisą daugiasluoksnį meninio teksto raštą: veikėjai, gamta, archetipai, instinktai, sveikas protas, kultūriniai techtoniniai susidūrimai.

Graži ir tokia aistringa kalba, kad kai kurias vietas norėjosi perskaityti net keletą kartų, nes vietomis vertimas taip gerai suskamba, lyg jis būtų beprotės moters poezija apie neįmanomos meilės sudievinimą: „Čiulpiau pirštą, kol kraujas po nagu pradėjo tvinkčioti ir tu iš skausmo surikai. Bet aš nesilioviau. Ėmiau laižyti tavo pėdas ir kulnus, kurioje kvepėjo druska, titnagu, pažintu pasaulio kampeliu ir grybais“ (p. 105). Arba visokiausi gamtos ir veikėjos gaivališkos sąsajos, kurios driekiasi iš puslapio į puslapį: „Mėnesienoje išsisklaido vienumos niūkus šešėlis, valandėlę jaučiuosi kaip plunksną ir sklendžiu mėnulio nutviekstu fjordu, vandens paukščių aplinkui nematyti ir išsigąstu savo juoko, kurio niekas negirdi. Nes trobelė tamsuoja tyli kaip šašas ant Viešpaties odos“ (p. 297).  

Knyga išties pulsuojanti puikiai perteikta moteriška beprotiška aistra, peržengianti bet kokius Antrojo pasaulinio karo konteksto rėmus. Herojai yra bepročiai, perpūsti Arkties vėjų, tačiau nuo to tik dar geriau, nes knygoje šiurkščiai ir meistriškai rašytoja atveria kažin kokius suluošintų žmonių šviesiai sąmonei užgintus suvokti instinktus. Knygos veikėjai nepakaltinami, jų vertybės jau palaidotos po politiniu mėšlu, lieka tik vidiniai aistros čiuptuvai, kurie leidžia pratęsti egzistavimą net pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis, renkantis blogiausią variantą, kartais netgi išvirkščią mūsų moralės stabams. 2015 metų rudenį suomiai pagal šią knygą pastatė vaidybinį filmą, kurio, tiesa, kol kas nesiveržiu žiūrėti, nes noriu, kad kol kas nusėstų šios geros literatūros drumzlės.

Jūsų Maištinga Siela