5 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Romas Zabarauskas, Lauren Groff, Laima Kreivytė, Shehan Karunatilaka, Jurga Tumasonytė

 

Romas Zabarauskas (gimęs 1990 m.) yra lietuvių kino režisierius, scenaristas, prodiuseris ir aktyvus visuomenės veikėjas. Jis yra vienas ryškiausių Lietuvos kino kūrėjų, atvirai kalbančių apie įvairovės, tapatybės ir politikos temas savo filmuose, tokiuose kaip „Porno melodrama“ (2011), „Streikas“ (2013), „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ (2016) ir „Advokatas“ (2020). Romas Zabarauskas yra atviras gėjus ir LGBTQ+ aktyvistas, nuosekliai kovojantis už žmogaus teises ir lygybę Lietuvoje.

Arcana Femina yra talentinga Lietuvos fotografė, dirbanti su portretais ir dokumentine fotografija. Jos kūryba neretai koncentruojasi į žmogaus tapatybę, intymumą ir emocijas. Bendradarbiaudama su Romu Zabarausku prie projekto „Lietuva atsiskleidžia“, ji prisidėjo vizualiai dokumentuodama knygos herojų istorijas, suteikdama veidus ir estetinę išraišką pasakojimams.

Romo Zabarausko ir Arcanos Feminos (Samantos Matuizaitės) knyga „Lietuva atsiskleidžia: 99 LGBT+ istorijos“ ir jos sąsajos su LGBTQ+ temomis

Romo Zabarausko ir fotografės Arcanos Feminos (Samantos Matuizaitės) sudaryta knyga „Lietuva atsiskleidžia: 99 LGBT+ istorijos“ originalo kalba (lietuvių) pasirodė 2016 metais. Šis leidinys yra unikalus dokumentinis projektas, siekiantis supažindinti visuomenę su Lietuvos LGBTQ+ asmenų gyvenimais ir patirtimis. Knygoje surinktos 99 skirtingos Lietuvos LGBTQ+ bendruomenės narių istorijos, apimančios įvairias profesijas ir socialinius sluoksnius – nuo teisininkų ir elektrikų iki šokėjų, aktyvistų ir studentų. Kiekvieną istoriją papildo Arcanos Feminos fotografuoti herojų portretai, suteikiantys pasakojimams dar daugiau asmeniškumo ir matomumo.

Šios knygos sąsajos su LGBTQ+ temomis yra tiesioginės ir pagrindinės. „Lietuva atsiskleidžia“ yra sukurta būtent siekiant matomumo ir normalizavimo tikslų.

Pirmiausia, knyga yra unikalus Lietuvos LGBTQ+ bendruomenės portretas. Ji suteikia balsą ir erdvę tiems, kurių istorijos ilgą laiką buvo nutylimos ar ignoruojamos viešojoje erdvėje. Pateikdama 99 skirtingus pasakojimus apie atsiskleidimą, santykius, iššūkius ir džiaugsmus, knyga parodo Lietuvos LGBTQ+ bendruomenės įvairovę ir paneigia stereotipus. Kiekviena istorija yra individuali, tačiau kartu atspindi universalias žmogaus teisių, meilės ir priėmimo temas.

Antra, knyga skirta šviesti ir mažinti homofobiją bei transfobiją Lietuvos visuomenėje. Atsiskleidimo (coming out) istorijos yra itin svarbios, nes jos padeda „žmoginti“ LGBTQ+ patirtis, parodyti, kad homoseksualūs ar translyčiai asmenys yra tokie patys visuomenės nariai, turintys panašių siekių ir iššūkių kaip ir visi kiti. Knyga siekia sukurti empatiją ir skatinti diskusijas apie priėmimą, lygybę ir žmogaus teises Lietuvoje, šalyje, kurioje LGBTQ+ teisės ir toliau susiduria su dideliais iššūkiais.

Galiausiai, „Lietuva atsiskleidžia“ yra svarbus istorinis dokumentas, atspindintis LGBTQ+ judėjimo padėtį ir pasiekimus Lietuvoje 2010-ųjų viduryje. Ji fiksuoja konkrečių žmonių patirtis ir prisideda prie LGBTQ+ istorijos kūrimo, parodydama, kad nepaisant sunkumų, šios bendruomenės nariai egzistuoja, gyvena ir kovoja už savo teises. Tai yra knyga, kuri skirta ne tik LGBTQ+ bendruomenei, bet ir plačiajai visuomenei, siekiančiai geriau suprasti įvairovę ir skatinti toleranciją.

Lauren Groff (gimusi 1978 m. liepos 23 d. Cooperstowne, Niujorko valstijoje) yra viena iš žymiausių šiuolaikinių amerikiečių romanisčių ir apsakymų rašytojų. Ji yra baigusi Amhersto koledžą ir įgijusi menų magistro laipsnį (MFA) Viskonsino universitete Madisone. Groff kūryba pasižymi giliu psichologizmu, turtinga kalba ir gebėjimu nagrinėti sudėtingas istorines bei egzistencines temas per ryškių moterų personažų prizmę. Jos darbai dažnai tyrinėja moterų galią, nepriklausomybę, bendruomenės svarbą ir tikėjimo prigimtį. Groff yra daugelio apdovanojimų laureatė, o jos romanai „Fates and Furies“ ir „Matrix“ buvo nominuoti Nacionalinei knygos premijai. Ji gyvena Gainsvilyje, Floridoje.

Lauren Groff romanas „Matrix“ originalo kalba pasirodė 2021 metų rugsėjo 7 dieną. Tai istorinis romanas, nukeliantis skaitytoją į XII amžiaus Angliją ir pasakojantis apie tikrosios istorinės asmenybės – poetės ir religinės veikėjos Marie de France – gyvenimą. Knygoje septyniolikmetė Marija, laikoma per stambia ir negražia santuokai ar dvaro gyvenimui, yra išsiunčiama į skurdžią abatiją Anglijoje, kad taptų jos priore. Marijos vizija ir ryžtas veda ją į tai, kad abatija virsta galinga, savarankiška ir klestinčia moterų bendruomene, atskirta nuo vyrų pasaulio.

Romane LGBTQ+ temos yra itin ryškios ir neatsiejamos nuo pagrindinio pasakojimo, nors tai nėra „šiuolaikinis“ gėjų romanas šiuolaikine prasme. Groff sąmoningai kuria erdvę, kurioje moterų meilė, aistra ir ryšiai yra centre.

Pirmiausia, „Matrix“ yra gilus moteriškos meilės ir intymumo tyrinėjimas. Pagrindinė veikėja Marija, atstumta ir išsiųsta į vienuolyną, išsiugdo gilius, romantiškus jausmus karalienei Eleonorai Akvitanietei, o vėliau užmezga artimus, įvairialypius santykius su kitomis abatijos vienuolėmis. Nors XII amžiuje nebuvo modernios „lesbietės“ ar „queer“ tapatybės sąvokų, romanas atvirai vaizduoja moterų tarpusavio meilę, aistrą ir intymumą dvasinėje, bet ir labai žemiškoje aplinkoje. Groff, duodama interviu, pati yra sakiusi, kad Marijos personažas jai buvo aiškiai homoseksualus (ar biseksualus), ir kad jai buvo svarbu įtraukti seksą į knygą be vyrų. Ji pabrėžia, kad moterų seksualumas dažnai buvo ignoruojamas istoriniuose įrašuose, ir romanas siekia užpildyti šią spragą.

Antra, knyga kuria utopinę, tačiau realistinę, visiškai moterišką erdvę, kurioje vyrauja stiprios moterų bendruomenės ir vadovavimas. Abatija tampa prieglobsčiu moterims, atstumtoms nuo patriarchalinio pasaulio. Šioje uždaroje bendruomenėje moterys randa saugumą, paramą ir galią, kurios joms būtų buvusios neprieinamos išoriniame pasaulyje. Ši visiškai moteriška aplinka leidžia joms laisvai tyrinėti savo jausmus ir ryšius be visuomenės apribojimų, atspindėdama „pasirinktos šeimos“ idėją, kuri yra itin svarbi LGBTQ+ bendruomenėms. Nors Marijos autoritetas kartais gali atrodyti tironiškas, jos vizija ir įgyvendinimas padeda sukurti erdvę, kurioje moterų galia ir tarpusavio priklausomybė yra švenčiamos.

Galiausiai, „Matrix“ yra svarbus lyties ir galios dekonstravimas. Knyga apverčia tradicines galios struktūras, kuriose dominuoja vyrai, parodydama moteris, kurios imasi lyderystės, stato, kuria ir net ginkluojasi, kad apsaugotų savo bendruomenę. Nors tai istorinis romanas, jame keliami klausimai apie lyties vaidmenis, autonomiją ir moters vietą visuomenėje, kurie yra labai aktualūs ir šiuolaikinėms LGBTQ+ diskusijoms. „Matrix“ pripažintas ir apdovanotas už savo indėlį į LGBTQ+ literatūrą, būdamas Lambda Literary Award už lesbiečių grožinę literatūrą finalistas. Tai knyga, kuri drąsiai permąsto istoriją, suteikdama balsą ir erdvę tiems, kurie dažnai liko paraštėse.

Laima Kreivytė yra žymi šiuolaikinė Lietuvos meno istorikė, kritikė, kuratorė ir rašytoja. Ji yra žinoma dėl savo išsamaus ir įžvalgaus požiūrio į šiuolaikinį meną, taip pat aktyviai domisi ir tyrinėja tapatybės, lyčių studijų bei queer teorijos temas. Kreivytė savo darbuose dažnai analizuoja meną ir kultūrą per socialinių, politinių ir asmeninių patirčių prizmę, o jos kūryba pasižymi intelektualiniu gilumu ir drąsa kalbėti apie visuomenėje dažnai nutylimas temas, įskaitant ir LGBTQ+ aspektus.

Laima Kreivytė (gimusi 1972 metais) yra iškili Lietuvos meno istorikė, kritikė, kuratorė ir rašytoja. Ji yra žinoma dėl savo išsamaus ir įžvalgaus požiūrio į šiuolaikinį meną, taip pat aktyviai domisi ir tyrinėja tapatybės, lyčių studijų bei queer teorijos temas. Kreivytė savo darbuose dažnai analizuoja meną ir kultūrą per socialinių, politinių ir asmeninių patirčių prizmę, o jos kūryba, įskaitant ir poeziją, pasižymi intelektualiniu gilumu bei drąsa kalbėti apie visuomenėje dažnai nutylimas temas, įskaitant ir LGBTQ+ aspektus. Jos balsas yra svarbus šiuolaikinėje lietuvių kultūros scenoje, atveriantis naujas perspektyvas ir skatinantis diskusijas.

Laimos Kreivytės poezijos rinkinys „Artumo aritmetika“, pasirodęs 2019 metais, yra svarbus šiuolaikinės lietuvių poezijos kūrinys, kuris ryškiai siejasi su LGBTQ+ literatūra per savo tematiką, požiūrį į tapatybę ir intymumo sampratą. Šiame poezijos rinkinyje Kreivytė nagrinėja įvairius artumo, santykių, kūno, atminties ir socialinių normų aspektus, dažnai juos dekonstruodama ir permąstydama per queer teorijos prizmę.

Pagrindinė knygos sąsaja su LGBTQ+ literatūra yra queer perspektyvos taikymas tiriant artumą ir santykius. Kreivytės eilėraščiuose tyrinėjamos įvairios intymumo formos, kurios neapsiriboja heteronormatyvinėmis ribomis. Ji paliečia meilės ir santykių sudėtingumą, įtraukdama ir homoseksualius, ir kitokius netradicinius ryšius, pabrėždama, kad meilė ir artumas yra daugialypiai ir negali būti suvesti tik į vieną, visuomenės primestą modelį. Poezija atveria erdvę, kurioje „kitokie“ santykiai egzistuoja ir atspindi platesnes socialines bei kultūrines normas. Eilėraščiuose juntamas atvirumas ir jautrumas lyčių tapatybės ir seksualinės orientacijos įvairovei, leidžiantis pajusti gilesnę emocinę laisvę.

Antra, poezijos rinkinys svarbus tuo, kad jis plečia „šeimos“ ir „bendruomenės“ sampratas, įtraukdamas ir LGBTQ+ bendruomenės patirtis. Kreivytės eilėraščiai kalba apie tai, kaip žmonės randa artumą ir palaikymą už biologinės šeimos ribų, kuriant „pasirinktas šeimas“ – koncepciją, itin svarbią LGBTQ+ asmenims, kurie dažnai susiduria su atstūmimu savo biologinėse šeimose. Rinkinys gilinasi į solidarumo, priklausomybės ir identiteto kūrimą per bendras patirtis ir pasirinktus ryšius, kuriant jausmą, kad priklausomybė gali atsirasti įvairiose formose, peržengiančiose tradicinius apibrėžimus.

Galiausiai, „Artumo aritmetika“ yra intelektualus ir jautrus indėlis į LGBTQ+ temų normalizavimą ir matomumą Lietuvos kultūriniame lauke. Kreivytė, pasitelkdama poetinę kalbą ir meninį jautrumą, suteikia balsą ir erdvę diskusijai apie lyties, seksualumo ir tapatybės įvairovę. Rinkinys ne tik atspindi jau esamas LGBTQ+ patirtis, bet ir provokuoja mąstyti apie tai, kaip visuomenė galėtų būti atviresnė ir priimanti visų formų artumą ir meilę. Jos poezija, nors ir nesiekia tiesmuko deklaratyvumo, subtiliai, bet tvirtai įsilieja į LGBTQ+ literatūros ir teorijos diskursą, praturtindama jį naujomis perspektyvomis.

Shehan Karunatilaka (gimęs 1975 m. Galėje, Šri Lankoje) yra šri Lankos rašytojas, geriausiai žinomas dėl savo romanų, kuriuose humoras ir satyra pinami su skausmingomis ir sudėtingomis šalies istorijos temomis. Jis yra dirbęs reklamos agentūrose, rašęs dainas ir scenarijus, o jo kūryba pasižymi išskirtiniu balsu, gebėjimu derinti fantazijos elementus su brutalios realybės atspindžiu. Karunatilaka nevengia aštrios socialinės kritikos, gilinasi į politinius konfliktus, korupciją ir žmogaus teisių pažeidimus, tačiau tai daro pasitelkdamas originalų pasakojimo būdą ir kartais absurdišką humorą. 2022 metais jis pelnė prestižinę „Booker Prize“ premiją už romaną „Septyni Malio Almeidos mėnuliai“.

Shehano Karunatilakos romanas „Septyni Malio Almeidos mėnuliai“ (orig. „The Seven Moons of Maali Almeida“) pirmą kartą pasirodė 2022 metais. Šis romanas yra makabriška, satyriška ir stebėtinai humoristinė istorija, pasakojanti apie karo fotografą ir lošėją Malį Almeidą, kuris pabunda pomirtiniame pasaulyje (vadinamajame „Tarpe“ arba „Tranzito“ vietoje) ir turi septynis mėnulius, kad išsiaiškintų, kas jį nužudė ir kur paslėptos jo jautrios nuotraukos, galinčios sudrebinti šalį. Veiksmas vyksta kruviname 1990 metų Šri Lankos pilietinio karo fone, ir knyga yra aštri politinė satyra, persmelkta egzistencinių apmąstymų apie mirtį, gyvenimą ir tiesą.

Pirmiausia, pagrindinis veikėjas Malis Almeida yra gėjus. Jo homoseksualumas nėra tik šalutinė detalė, bet yra neatsiejama jo asmenybės dalis, kuri veikia jo santykius, motyvaciją ir patiriamus iššūkius tiek gyvenant, tiek ir po mirties. Romane gilinamasi į jo intymius santykius su dviem mylimaisiais: Dž. L. (Džeiku Lali) – vyriausybės pareigūnu, ir Dido – jauna moterimi, kuri yra jo artimiausia draugė ir mylimoji (nors Dido išteka už Džeiko, jų ryšys su Maliu išlieka gilūs ir komplikuoti). Šie santykiai yra kompleksiški, kupini aistros, išdavystės ir meilės, ir jie rodo homoseksualių santykių realybę visuomenėje, kuri nėra visiškai atvira.

Antra, knyga atskleidžia LGBTQ asmenų padėtį ir iššūkius Šri Lankoje 10-ojo dešimtmečio pradžioje. Romane nuolat pabrėžiama, kad Malio homoseksualumas yra tai, ką jis privalo slėpti viešumoje, ypač atsižvelgiant į konservatyvią visuomenę ir pilietinio karo brutalumą, kurio metu „kitoniškumas“ galėjo būti mirtinas. Knygoje kalbama apie stigmatizavimą, slaptus santykius ir nuolatinę baimę būti demaskuotam. Malis nuolat manevruoja tarp savo tikrosios tapatybės ir visuomenės lūkesčių, o tai sukuria nuolatinę įtampą ir parodo, kad homoseksualumas konservatyvioje aplinkoje gali tapti ne tik asmeniniu, bet ir egzistenciniu iššūkiu. Jo santykiai su Džeiku yra pavojingi, kupini slaptumo ir politinių pasekmių.

Galiausiai, romanas pasitelkia Malio homoseksualumą kaip vieną iš elementų, per kuriuos kritikuojama visuomenė ir jos veidmainystė. Malis yra ciniškas, bet kartu ir jautrus stebėtojas, kuris mato aplinkinių korupciją, brutalumą ir veidmainystę. Jo seksualinė orientacija jam leidžia būti „išoriniu“ stebėtoju, kuris mato „normalios“ visuomenės absurdą ir moralinį nuosmukį. Knyga, nors ir linksma bei kupina juodo humoro, yra skaudus pareiškimas apie tai, kaip karas ir socialinės normos gali sunaikinti individų gyvenimus ir privesti prie tragedijos. Per Malio patirtis, romanas prisideda prie LGBTQ temų matomumo literatūroje, atskleisdamas homoseksualių asmenų kasdienybę sudėtingame politiniame ir socialiniame kontekste. Tai ne tik įtraukianti detektyvinė istorija, bet ir svarbus indėlis į diskusijas apie tapatybę, karą ir teisingumą.

Jurga Tumasonytė (g. 1983) yra viena iš iškiliausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų, kritikė ir publicistė. Jos kūryba pasižymi išskirtiniu stiliumi – dažnai tamsia, net niūria atmosfera, stipria emocija ir gebėjimu kalbėti apie sudėtingas, skausmingas žmogaus būties puses. Tumasonytė drąsiai nagrinėja egzistencines temas, tokias kaip mirtis, gedulas, vienatvė, santykiai, tapatybė ir trapumas, neretai pasitelkdama grotesko, fantasmagorijos ar subtilaus siaubo elementus. Jos proza išsiskiria psichologiniu gilumu ir poetine kalba, kuri skaitytojui leidžia pasinerti į unikalius personažų vidinius pasaulius. Autorė yra pelniusi ne vieną apdovanojimą už savo kūrybą.

Jurgos Tumasonytės romanas „Naujagimiai“  yra psichologiškai įtemptas ir atmosfera tirštas kūrinys, kuris, nors tiesiogiai neįvardijamas kaip LGBTQ romanas, vis dėlto giliai tyrinėja temas, kurios artimai siejasi su LGBTQ patirtimis. Knyga pasakoja apie moterį, kuri po sudėtingos patirties grįžta į atokų namą, kupiną praeities šešėlių ir paslapčių, kur jai tenka susidurti su savo baime, gedulu ir tapatybės fragmentiškumu. „Naujagimiai“ yra apie ribines būsenas, priklausomybę ir meilę, kuri gali būti tiek išganinga, tiek pražūtinga.

Pirmiausia, knygoje ryškiai atsispindi netradicinių santykių ir meilės formų tyrinėjimas. Nors pasakojimas koncentruojasi į pagrindinės veikėjos patirtis su vyrais, romane itin svarbus tampa moters santykis su kita moterimi. Šis ryšys, nors ir ne visada aiškiai apibrėžiamas kaip romantiškas ar seksualus tradicine prasme, yra kupinas gilaus emocinio artumo, priklausomybės ir paslapties. Tumasonytė vengia tiesmukiškų etikečių, tačiau šis moterų ryšys įgauna išskirtinę svarbą, prilygstančią ar net pranokstančią heteronormatyvinius santykius. Tai leidžia skaitytojui interpretuoti jį platesniame meilės ir intymumo spektre, apimančiame ir LGBTQ+ patirtis. Knyga atveria duris į emocinius labirintus, kur meilė yra sudėtinga, įvairiapusė ir ne visada telpanti į visuomenės nustatytus rėmus.

Antra, romanas gilinasi į tapatybės trapumą, ribines būsenas ir „kitoniškumo“ patirtį. Pagrindinė veikėja yra nuolat kintanti, ieškanti savęs, susidurianti su savo praeities „šmėklomis“ ir sunkiai apibrėžianti savo vietą pasaulyje. Šis egzistencinis „neįsitvirtinimas“ ir vidinis susiskaldymas gali rezonuoti su LGBTQ asmenų patirtimis, kurie dažnai susiduria su tapatybės paieškomis visuomenėje, kuri ne visada priima jų autentišką „aš“. „Kitoniškumo“ jausmas, susijęs su pagrindinės veikėjos patirtimis, gali atspindėti ir LGBTQ asmenų išgyvenimus dėl jų seksualinės orientacijos ar lyties tapatybės.

Galiausiai, knyga narplioja giliausių baimių, užgniaužtų troškimų ir nepripažintų potraukių temas. „Naujagimiai“ priverčia skaitytoją pažvelgti į tamsiausias sielos gelmes, kur glūdi paslėpti norai ir tabu. Šis požiūris į psichologinę gilumą, į tai, kas yra už visuomenės normų ribų, gali būti pritaikomas ir LGBTQ kontekste, kur asmenys dažnai priversti slėpti savo tikruosius jausmus ir troškimus dėl visuomenės spaudimo. Nors romanas nėra politinis pareiškimas, jo atvirumas ir drąsa kalbėti apie sudėtingą žmogaus prigimtį, įskaitant emocinius ir fizinius potraukius, prisideda prie platesnės diskusijos apie meilės ir tapatybės įvairovę.

Maištinga SIela

Šios dienos citata: Laima Kreivytė apie poetės Salomėjos Nėries atminimą ir paminklą

 

Sveiki,

„Neslėpkime to, kas buvo blogai padaryta, tų klaidų, dėl kurių ji labai gailėjosi ir graužėsi. Vis dėlto, nepamirškime, kad ji buvo poetė ir yra labai svarbi mūsų kultūros proceso dalis. <...> Manau, kad atmintis yra žymiai sudėtingesnė, ji visą laiką yra konfliktiška, visą laiką turi baltų, juodų dėmių. Nėra lengvų pasakojimų. Reikia sugebėti su savo traumomis taip pat gyventi ir sugebėti į jas pažvelgti racionaliai, jų neslėpti, jas apmąstyti, aptarti.“ Laima Kreivytė

Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Romain Gary skverelio medžių išsaugojimo protestai ir politika

Nuotr. D. Umbraso.

 Sveiki,

 

„Rytas perone, laukiu aš tavęs...“ Prisiminiau šią Rolando Janavičiaus dainą, o mano rytas prie kavos puodelio apmąstant vakarykštę dieną. Vakar per Vilnių ir lietuvių socialinius tinklus praūžė tiesiog didžiulis kiekis protestinių nuotraukų ir pasisakymų prieš prancūzų rašytojo Romain Gary skverelio medžių kitimą. Apie tai, kad žmonės vis labiau pamišę dėl medžių, jau rašiau labai seniai, nes tai labai sveikintina. Ar kas nors pastebėjo, kad atsodinami dekoratyviniai medžiai jau antras dešimtmetis užauga stebėtinai nykūs, nutriušę ir net ne į parko medžius panašūs, o į kažkokius hibridinius modifikuotus nualintus krūmokšnius, mažai kuo besiskiriančius nuo beskonių kapų plastikinių gėlių kompozicijų? Kaip tikras medis gaivina miestą karštą vasaros dieną, aš nepasakosiu, atskiri moksliniai tyrimai prieinami kiekvienam, kuris gali ir geba sumaigyti penkis žudžius į googlę.

 

Visgi, atrodo, kad vakarykštis susirinkimas, kuriame pasirodė ir rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, Rytis Zemkauskas, Laima Kreivytė bei kiti žymūs visuomenės veikėjai, nebeatrodo kaip anuomet, kai vien tik žiniasklaidos nupiešti marginalai, dar ir vadinami vatninkais, sąmokslo teorijų šalininkais, kai susikabinę gelbėdavo kokį nors ąžuolą. Mielieji, rimtas reikalas ta miesto žalioji zona, tad man smagu, jog tas žalias kampelis susilaukė tiek dėmesio, nes visa ši situacija apie bendrai pakitusį vilniečių suvokimą apie miestą ir jo paveldą. Smagu, kad ir klaipėdiečiams per Danės upės krantinės renovaciją prieš kelerius metus tik protestuojant pavyko apsaugoti parko alėjos medžius ir dabar ten taip gražu ir vėsu karštą dieną, ir absoliučiai netrukdo dainuojantiems fontanams bei vaizdui į „Meridianą“.  

 

Kaip bus su tais medžiais prie R. Gary paminklo, sunku pasakyti, tačiau piliečiai padarė tai, ką galėjo. Jų valia išgirsta, o ar verslas darys pagal save, sunku pasakyti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knygos: šiuolaikinė lietuvių poezija nuo "Apmaudo" iki "Venerų"

Sveiki,

Žinau, juodasis penktadienis daug kam ištuštino iždą. Visgi užuot dairęsis pačių naujausių ir populiariausių knygų, nusprendžiau praturtėti lietuviška poezija. Ir visai ne dėl to, kad tos knygos dulkėtų pas mane lentynoje. Jau pradėjau šalia prozos per įvairias pertraukas skaityti poeziją. Vėlei pasiilgau. O ir jaučiu keistą fetišą šiuolaikinei lietuvių poeziją, knygoms, autoriams. Štai ką pavyko nuraškyti. O kas jums iš šių knygų patiko labiausiai?

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Laima Kreivytė "Artumo aritmetika"

Laima Kreivytė. „Artumo aritmetika“ – Vilnius: Homo liber, 2019. – p. 88.

 

Sveiki, poezijos ir knygų skaitytojai,

 

Po įdomaus interviu žurnale Nemunas (Nr. 11, 2020) su Laima Kreivyte Laimingiausia esu, kai žaidžiu, nusprendžiau perskaityti naujausią autorės poezijos knygą Artumo aritmetika, kurią išleido leidykla Homo liber, o rinkinio redaktore tapo Giedrė Kazlauskaitė. Daugelio poezijos skaitovų (ypač moterų) Artimo aritmetika buvo giriama už feministinę laikyseną ir kitokį poezijos balsą šiuolaikinių poetų gretose.

 

Tiesą sakant, perskaičiau pirmuosius dešimt eilėraščių ir buvau pradėjęs nusivilti, nes to išskirtinumo, aštrumo, kurį maniau aptiksiąs eilėraščiuose – neaptikau. Galbūt tas poezijos gretinamas su feministine laikysena, aštriais politiniais diskursais mano lūkesčius iškėlė pernelyg nepagrįstus, visgi eilėse ryškinami kiti niuansai, kurie savaip įdomūs lietuvių poezijos lauke.

 

Knyga nuo pat pradžių pateisina pavadinime pavartotą matematikos sąvoką – aritmetika! – knygos dizainas, primenantis susegtą brošiūrą, pastaroji, regis, tuoj išdryks ir pabirs lapais, bet visgi laikosi tvirtai. Puslapiuose panaudojami matematiniai +/- ženklai, kurie primena amžiną atėmimo ir pridėjimo veiksmą, liūdesį ir džiaugsmą, gausą ir skurdą – žodžiu, tą dualistinį pasaulį, ant kurių (šviesių ir tamsių spalvų) balansuoja žmogaus būsenos. Knygos viršelyje panaudota geometriškas veidrodžiu pridengtas Violetos Bubelytės kūnas, kuris vėlgi simbolizuoja santykį su pasauliu: esu nuoga, tačiau kartu prisidengusi veidrodžiu, vadinasi, atspindžiu tikrovę, kuriu save kaip asmenybę, esu kintančio proceso laikina būtybė. V. Bubelytės aktai, primenantys performasnsus, taip pat tampa ir eilėraščių keturių skyrių užsklandėlėmis, papildančiomis kūnišku intymumu eilėraščių kontekstus.

 

Pirmoji eilėraščių dalis, sakyčiau, pati liūdniausia. Lyrinis subjektas „matuoja“ pasaulį ir teigia, kad jai paprasčiausia būti vienai, tačiau kartu geidžia kitų subjektų artumos. Distancijos matas – asmeniniai subjetės potyriai, todėl pirmosios dalies eilėraščiai persmelkti neturėjimo ir negalėjimo keisti išorinio pasaulio, šalia savęs išlaikyti ilgai mylimųjų, tačiau subjektė suvokia, kad ir nereikia kontroliuoti išorinio pasaulio, nes bet koks būdas sukontroliuoti išorę taps vidinio pasaulio disharmonijos rezonanso priežastimi. Jau pirmame eilėraštyje artumo aritmetika tampa aišku, kad lyrinė subjektė renkasi pusiausvyros, harmonijos, savęs priėmimo kelią; aritmetiškai sudėdama ir atimdama savo meilės patirtis ji randa tarp daiktų, materijos ir dvasios tam tikrą vienatvės kaip pusiausvyros laimės būseną. Vienas, bent man, artimesnių ir jautresnių (kartu ir paprastesnių) iš pirmojo skyriaus eilėraščių yra laukiu, kuris suskamba gan buitiškai, absurdiškai, tačiau už jo slypi neišpildyti lūkesčiai, įstrigimą laimės laukimo iliuzijoje, regimą gyvenimą ne dabar, o ateityje. Laukimas – kaip kalėjimas, apibrėžtas nuostatomis, įsitikinimais, netvaria vartotojiška materija.

 

Antrasis Artumo aritmetikos skyrius pasižymi socialinių reiškinių gausa. Poetei  eilėraščių medžiaga tampa visuotiniai reiškiniai, aktualijos, skaitytos knygos, rašytojai, matyti filmai, paveikslai – žodžiu, tai, kas sudaro socialinį ir kultūrinį gyvenimą. Tam tikri patriotinių vertybių pamokymais virtę kultiniai mokyklinės programos eilėraščiai pertransformuoji. Štai Maironio Lietuva brangi ironiškai tampa pinigine tautos žemių ir miškų pardavimo parodija, o griūvantis Gedimino kalnas – mūsų lobistinės ekonomikos moralės griūties simboliu. Iš tikrųjų šiose eilėse jaučiama aplinkosaugininkės pozicija, veržiasi pasipiktinimas socialine nelygybe, pastaroji veriasi ir kaip feministinė pozicija, pavyzdžiui: ar vaivorykštė yra sandora / vyrų prieš vyrų meilę? / kodėl gyvybė šventa kol negimus / o jaunos merginos daužomos ir žaginamos / deginamos bagažinėse? (p. 86).

 

Vienas įspūdingiausių eilėraščių kalė kosmose (1957 11 03) vėlgi turi feministinę poziciją, kuri koreliuoja ir kaip gyvūnų teisių gynimo pozicija. Rusai į kosmosą pasiunčia kalytę Laiką, kuri ten uždūsta be deguonies ir ironiškai tampa žmonijos didvyre – Keturkojė kosmonautė, / žmonijos progreso pionierė, / nepalaidota mokslo auka – / benamė kalė Laika / virto pašto ženklais, suvenyrais, / net cigaretėmis. Subjektė paryškina eilėraštyje, kad moteris nuo amžių turėjo aukos ir pasiaukojančiosios poziciją patriarchaline valdžia grįstoje visuomenėje. Kodėl į kosmosą pirmiau nesiuntė šuns patino? Lygiai toks pats klausimas galimas: o kodėl antikoje nuo olos numesdavo ką tik gimusias mergaites, o berniukus pasilikdavo? Lyčių nelygybės, subordinacijos temos plėtojamos tame pačiame eilėraštyje: Kosmosui atrinktos tik kalės – / jas mažiau varžė gyvūnėlių skafandras, / nereikėjo tupėt išsiskėtus / (paaiškinkit tai vyrams troleibusuose) (p. 31).

 

Klasikų poetų eilės tampa ironijos ir socialinės satyros priemonėmis. T. y., kas anksčiau buvo laikyta tauru, neginčytina, pavyzdžiui, kad poetas yra tautos balsas ir sąžinė (Maironio laikais), poetas dabartyje yra nustumtas į paribius kaip saviraiška užsiiminėjantis marginalas, skurdžius. Baisią pasaką mums seka televizorius ir Delfi, / kur orakulai nušvito ekstrasensų žiburiais, / Šviečia naktį, šviečia dieną ... Aš pati esu šviesuolė / iš nemokamo žurnalo apie mena ir kt. / Jau seniai norėjau klausti: „O iš ko jūs pragyvenat?“ / Bet pasnigo ir užpustė vieną žodį: pinigai (p. 59). S. Neries Žiemos pasaka tampa perdirbta socialine siaubo pasaka apie smukusią moralę, prarastą garbę ir parsidavusią tautą stabilių vertybių nebeturinčioje eroje.

Laima Kreivytė

 

Kitas svarbus eilėraščių aspektas yra juntama LGBT tema, įsimylėjusios ir kentėjusios lyrinės subjektės išgyvenimai, kurie erotizuoti lesbietiškais intymiais vaizdiniais ir detalėmis pvz., besiplaikstantys plaukai ar viengulė lova. Bandoma paneigti matematinę teoremą, bet kartu iš tikrųjų prieštaraujama įsigalėjusiems stereotipams apie žmogaus seksualumą eilėraštyje fermat teorema: nebent kubą pavertus gėjų klubu / kur ne tik sveiki skaičiai / bet ir sveiki santykiai / puoselėjami tik tarp / naujokų (p. 49). Feminizmas, būti lesbiete, kūno ir jausmų santykių aritmetika yra aiškinama socialinių normų periferijos punktyrais, tačiau visumoje aštrumą, kurio galbūt man norėjosi kaip rėkiančio radikalaus feministinio manifesto, gožia visgi vyraujantis subjektės švelnumas, pusiausvyros ir stabilumo siekis, ištikimybė savo vidiniam gyvenimo harmonijai. Dažnas kalbėjimas per antrąjį asmenį, kreipimasis „tu“ sudaro intymumo įspūdį, tam tikrą nuolatinį santykių su mylimosiomis reflektavimą, dar vieną artumo su gyvenimu matmenį.

 

Rinkinyje juntami ir tam tikri svarbūs geografiniai elementai. Subjektė yra formuojama ir maitinama kultūros, – tą rodo aliuzijos į įvairias meno šakas, konkrečius kūrinius – todėl ir urbanistinizuotas judėjimas Vilniuje tampa besikeičiančio laiko apraiškomis. Štai subjektė apmąsto dingusią sovietinę-posovietinę Karoliniškių dvasią, o eilėraštyje šeškinės apreiškimas nestokojama širdį draskančio ilgesio šešiolikaukščiams. Nežinau, ar autorė sąmoningai komponavo knygą, ar keturių eilėraščių skyriai iš tikrųjų sudėti pagal temas, tačiau juntama ne tik metafizinė kelionė, bet ir geografinė. Štai ketvirtojoje dalyje akcentuojami Egiptas, Jeruzalė, klaidžiojimas po Rytų egzotiškas žemes.

 

Ketvirtoji knygos dalis idėjiškai skiriasi dar ir tuo, kad iš lietuviškų aktualijų ir socialinių problemų bei feministinių pozicijų pereinama į atimties ir sudėties nesvarumų būsenas t. y. subjektė tarsi tampa operatorė, kuri filmuoja realybę ir kartu jai atrodo, kad ji yra prieš kamerą, filmuojama savęs pačios. Dviejų būsenų, realybių (kaip tikro ir netikro) potyrių sintezė, kuri trina ribas tarp juodo ir balto atskirčių, formuoja tikrumo ir stabilumo įspūdį. Eilėraščiuose poetė kūniškumą atsveria emociniu, dažnai ilgesingos meilės eilėmis – žodžiu, esminis dalykas yra kūno ir sielos susikalbėjimas aritmetine dominavime (kuris kurį – siela ar kūnas?) išraiška, nuolatinis savęs stebėjimas, reflektavimas, įvardijimas ir įvertinimas kaip būtina sąlyga apsibrėžti (ir paradoksaliai save ištrinti) chaotiškų socialinių aktualijų, netvarumo ir identitetą nuolat perkuriančių žmonių pasaulyje.

Paskutinioji eilėraščių dalis primena apsivalymo ritualą, kai subjektė kaip turistė ironiškai slinkdama nuo šešėlio į šešėlį istoriniais Kristaus keliais Jeruzalėje, lygina savo ir Radvilos Našlaitėlio egzistencinius potyrius. Skirtumas tas, kad Radvilai Našlaitėliui toji dvasinė kelionė tapo gyvenimo ir mirties išbandymu jau vien dėl kelionės, o subjektei turistinis pasivaikščiojimas liudija tik ištuštėjusį, greitai už pinigus prieinamą netikrą dvasinę patirtį, kuri nebedirgina, nebejaudina dvasios. Ir apskritai liudija subjeto epochą, kada ranka pasiekiami šventi dalykai tarsi nebetenka prasmės, nes nebereikia pastangomis jų atrasti, pasiekti, nes užtenka tiesiog nusipirkti.

 

2018 11 11

 

Šiandien naktį pasibaigė pasaulinis karas

Mes pasidavėm džinui, cuba libre ir nemigai

 

mieste be stogų apkerpėjusiam satelitais

vis dar kariaujame asmeniniuose frontuose

bet ir ten kaip pas remarką

nieko naujo

 

ta pati kūnų mėsmalė

suplėšytos gabalais sielos

ištaškytos smegenys

nežinia kieno galūnės

sumestos į vieną lovą

svetimų žaizdų tvarstymas

nesterilioj operacinėj

po uodų tinkleliu

 

niekas nemirė

niekas negimė

 

Artumo aritmetika, sakyčiau, visų pirma siekia tvarkos su savimi pačia, ieško matematinio algoritmo ar formulės išlikti pusiausvyroje, taikoje su savimi priešybių pasaulyje (+/-). Tai poezija, kuri iš esmės atliepia laikmečio vertybių chaosą, įvairių žmonių stereotipus, nuostatas. Laikmetyje, kur viename pirkinių maišelyje galima rasti banaliausių prekių ir nuostabią knygą, kojines po eurą – epochoje, kur viskas susimaišę, įgavę kakofonijos siautulį. Panašiai ir emocijų pasaulyje, kuriame viskas sujaukta, o subjektė labiausiai trokšta tvarumo tiek sociume, tiek santykiuose, tiek vidiniame pasaulyje, kur akimirkai viskas nuščiūva ir lengvai atrenkama pagal artumo aritmetiką.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Laima Kreivytė apie žmogaus žeminimą, apie kūrėjo tapatybę

Sveiki,

Neseniai skaitytame Erikos Drungytės žurnalui „Nemunas“ (Nr. 11, 2020) kalbintos parodų kuratorės, dėstytojos, poetės Laimos Kreivytės pokalbyje „Laimingiausia esu, kai žaidžiu“ aptikau šiuos žodžius. Įdomių ir išmintingų dalykų galima pasiskaityti tame interviu, tačiau išsirinkau tai, kas, mano galva, dabartyje yra aktualiausia. Kai viename online posėdyje buvo svarstomos moterys vadovės (I. Šimonytė, A. Armonaitė ir V. Čmilytė-Nielsen) buvau pakraupęs, kaip vyrai (ir kai kurios moterys) online komentarų skyriuje „deda“ iš viršaus kuo bjauresnius ir šlykštesnius komentarus apie šių moterų seksualumą, šeiminius santykius ir t. t. Tarsi seksistinis čempionatas, kuriame kuo bjauriau pasirodęs ir pakomentavęs žmogus bus apdovanotas. Plačiojoje visuomenėje vis dar gajus komunistinis požiūris, kad moterys turi likti po padu, o valdžioje „sėdėti“ gražus vyriškis. Lyčių stereotipai tampa vis dar žeminančia ir menkinimo valiuta, kuri tampa atseit konstruktyvios kritikos norma. Bet esmė tame, kad komentatorius tik parodo, kaip yra prisišikęs savo trydoje iki ausų, kad per skraidančių musių spiečių nebemato net savo ištiestos plaštakos, o ką jau kalbėti apie kritinį ir konstruktyvų mąstymą.

Jūsų Maištinga Siela