Kleboniškiai, Kleboniškių kaimas Radviliškių rajone: istorija ir senos lietuviškos sodybos, trobos, namai

 

Sveiki!
 
Kleboniškių kaimas, įsikūręs vaizdingame Daugyvenės upės slėnyje Radviliškio rajone, yra viena, kur laikas tarytum sustojo prieš šimtą metų. Šis gatvinis rėžinis kaimas, pirmą kartą paminėtas dar XVI amžiaus viduryje, šiandien laikomas vienu geriausiai išlikusių Vidurio Lietuvos kaimų pavyzdžių. Jo unikalumas slypi tame, kad tai nėra vien tik sausas muziejus – kaimavietėje vis dar stovi autentiškos sodybos, o senieji klevai, liepos ir obelys saugo natūralų kraštovaizdį, kuris 2010 metais buvo oficialiai įtrauktas į Kultūros vertybių sąrašą kaip regioninės reikšmės paminklas.
 
Šio kaimo istorija pasakoja apie valstiečių buitį ir tradicinę architektūrą, kurią nuo 1989 metų pradėjo saugoti čia įkurtas buities muziejus po atviru dangumi. Kleboniškiai pasižymi itin tvarkinga rėžine struktūra, kur pastatai išsidėstę palei pagrindinę gatvę, o sodybų kiemai apjuosti įvairaus pynimo tvoromis. Įdomu tai, kad muziejinė dalis organiškai susilieja su vis dar gyvenama kaimo dalimi – šalia 18 muziejui priklausančių pastatų stūkso ir privačios sodybos, suteikiančios vietovei gyvybės ir tikrumo jausmą, kurio dažnai pritrūksta steriliuose istorijos rezervatuose.
 
Dabartinis Kleboniškių kaimo buities skyrius užima net 18 hektarų plotą, kuriame iš aplinkinių vietovių buvo perkelti XIX–XX amžiaus pradžiai būdingi pastatai: nuo puošnių gryčių ir klėčių iki dūminių pirčių bei klojimo teatrų erdvėms pritaikytų daržinių. Lankytojai čia gali pamatyti ne tik pastatų išorę, bet ir gausias ekspozicijas jų viduje – autentiškus sviestmušius, linų apdirbimo įrankius, milžinišką ąsočių kolekciją ir net 1926 metų gamybos traktorių bei Anglijoje pagamintą garo katilą. Visa ši technika ir buities rakandai liudija apie to meto techninę pažangą ir kasdienius valstiečių vargus.
 
Vienas ryškiausių kaimo akcentų yra 1884 metais pastatytas ir iki šiol veikiantis vėjo malūnas, kuris stūkso ant kalvos ir tarytum saugo apylinkės ramybę. Malūnas nėra tik statinis – jis simbolizuoja kaimo bendruomenės brandumą ir inžinerinius sugebėjimus, o šalia esantys dekoratyviniai augalų darželiai, kuriuose ypatingas dėmesys skiriamas senovinėms jurginų rūšims, sukuria estetinę oazę. Muziejaus darbuotojai itin kruopščiai puoselėja šiuos darželius, siekdami atkurti būtent tą augmeniją, kuri puošė kaimo merginų langus tarpukario Lietuvoje.
 
Šiandien Kleboniškiai yra gyvas kultūros centras, kuriame nuolatos vyksta klojimo teatrų festivaliai, edukacinės programos apie lino kelią bei senoviniai liaudies žaidimai. Čia rengiamos tradicinės kalendorinės šventės, tokios kaip Sekminės ar Žolinės, sutraukia minias žmonių, norinčių bent trumpam pabėgti nuo miesto triukšmo ir pajusti tikrąją kaimo dvasios ramybę. Tai vieta, kuri moko mus vertinti ne tik materialųjį paveldą, bet ir tą nematomą ryšį su protėviais, kurį geriausiai galima pajusti vaikštant basomis po Daugyvenės slėnio žolę ar girdint seno malūno sparnų šlamėjimą.
 
Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Romain Gary skverelio medžių išsaugojimo protestai ir politika

Nuotr. D. Umbraso.

 Sveiki,

 

„Rytas perone, laukiu aš tavęs...“ Prisiminiau šią Rolando Janavičiaus dainą, o mano rytas prie kavos puodelio apmąstant vakarykštę dieną. Vakar per Vilnių ir lietuvių socialinius tinklus praūžė tiesiog didžiulis kiekis protestinių nuotraukų ir pasisakymų prieš prancūzų rašytojo Romain Gary skverelio medžių kitimą. Apie tai, kad žmonės vis labiau pamišę dėl medžių, jau rašiau labai seniai, nes tai labai sveikintina. Ar kas nors pastebėjo, kad atsodinami dekoratyviniai medžiai jau antras dešimtmetis užauga stebėtinai nykūs, nutriušę ir net ne į parko medžius panašūs, o į kažkokius hibridinius modifikuotus nualintus krūmokšnius, mažai kuo besiskiriančius nuo beskonių kapų plastikinių gėlių kompozicijų? Kaip tikras medis gaivina miestą karštą vasaros dieną, aš nepasakosiu, atskiri moksliniai tyrimai prieinami kiekvienam, kuris gali ir geba sumaigyti penkis žudžius į googlę.

 

Visgi, atrodo, kad vakarykštis susirinkimas, kuriame pasirodė ir rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, Rytis Zemkauskas, Laima Kreivytė bei kiti žymūs visuomenės veikėjai, nebeatrodo kaip anuomet, kai vien tik žiniasklaidos nupiešti marginalai, dar ir vadinami vatninkais, sąmokslo teorijų šalininkais, kai susikabinę gelbėdavo kokį nors ąžuolą. Mielieji, rimtas reikalas ta miesto žalioji zona, tad man smagu, jog tas žalias kampelis susilaukė tiek dėmesio, nes visa ši situacija apie bendrai pakitusį vilniečių suvokimą apie miestą ir jo paveldą. Smagu, kad ir klaipėdiečiams per Danės upės krantinės renovaciją prieš kelerius metus tik protestuojant pavyko apsaugoti parko alėjos medžius ir dabar ten taip gražu ir vėsu karštą dieną, ir absoliučiai netrukdo dainuojantiems fontanams bei vaizdui į „Meridianą“.  

 

Kaip bus su tais medžiais prie R. Gary paminklo, sunku pasakyti, tačiau piliečiai padarė tai, ką galėjo. Jų valia išgirsta, o ar verslas darys pagal save, sunku pasakyti.

 

Jūsų Maištinga Siela