„Sovietiniais laikais
diegta elitinė kultūra, ir ta kultūra iš esmės apsiribojo menais. Menas – kaip
kultūros sinonimas. Dar buvo puoselėjama, kaip jie vadino, liaudies kultūra.
Buvo formuojamas elitiškas, vertikalus santykis su visuomene: mes jums
pasakysime, kas yra vertybė, mes jums pasakysime, kas yra gerai, mes jums
pasakysime, ką privalu gerbti ir mėgti [...]. Tai sovietinės ir bet kurios
kitos totalitarinės sistemos principas. Demokratijoje tai veikia visai kitaip,
čia vertinama saviraiška [...]. Čia svarbu suteikti galimybę kiekvienam visuomenės
nariui jaustis savam. Aš turiu teisę savaip suprasti meną. Aš turiu teisę
suprasti kitaip savo kiemo gyvenimą, kuris ir yra kultūros pradžia. Kultūra
prasideda šeimoje, kultūra prasideda kieme.“ Rytis Zemkauskas
„Rytas perone, laukiu aš
tavęs...“ Prisiminiau šią Rolando Janavičiaus dainą, o mano rytas prie kavos
puodelio apmąstant vakarykštę dieną. Vakar per Vilnių ir lietuvių socialinius
tinklus praūžė tiesiog didžiulis kiekis protestinių nuotraukų ir pasisakymų
prieš prancūzų rašytojo Romain Gary skverelio medžių kitimą. Apie tai,
kad žmonės vis labiau pamišę dėl medžių, jau rašiau labai seniai, nes tai labai
sveikintina. Ar kas nors pastebėjo, kad atsodinami dekoratyviniai medžiai jau
antras dešimtmetis užauga stebėtinai nykūs, nutriušę ir net ne į parko medžius
panašūs, o į kažkokius hibridinius modifikuotus nualintus krūmokšnius, mažai
kuo besiskiriančius nuo beskonių kapų plastikinių gėlių kompozicijų? Kaip tikras
medis gaivina miestą karštą vasaros dieną, aš nepasakosiu, atskiri moksliniai
tyrimai prieinami kiekvienam, kuris gali ir geba sumaigyti penkis žudžius į
googlę.
Visgi, atrodo, kad
vakarykštis susirinkimas, kuriame pasirodė ir rašytoja Kristina Sabaliauskaitė,
Rytis Zemkauskas, Laima Kreivytė bei kiti žymūs visuomenės veikėjai, nebeatrodo
kaip anuomet, kai vien tik žiniasklaidos nupiešti marginalai, dar ir vadinami
vatninkais, sąmokslo teorijų šalininkais, kai susikabinę gelbėdavo kokį nors
ąžuolą. Mielieji, rimtas reikalas ta miesto žalioji zona, tad man smagu, jog
tas žalias kampelis susilaukė tiek dėmesio, nes visa ši situacija apie bendrai
pakitusį vilniečių suvokimą apie miestą ir jo paveldą. Smagu, kad ir
klaipėdiečiams per Danės upės krantinės renovaciją prieš kelerius metus tik protestuojant
pavyko apsaugoti parko alėjos medžius ir dabar ten taip gražu ir vėsu karštą
dieną, ir absoliučiai netrukdo dainuojantiems fontanams bei vaizdui į „Meridianą“.
Kaip bus su tais medžiais
prie R. Gary paminklo, sunku pasakyti, tačiau piliečiai padarė tai, ką galėjo.
Jų valia išgirsta, o ar verslas darys pagal save, sunku pasakyti.
Kažkada
režisierių James Gray Rytis Zemkauskas savo kultinėje laidoje „Snobo naktis“
pavadino kaip „itin minkštu“, kuris geba subtiliai jaudinti. Tąkart jis kalbėjo
apie filmą „Tarp dviejų mylimųjų“ (2008). Patiko ir kitas režisieriaus darbas „Kartą
Niujorke“ (2013), tad dažniausiai iš kelių filmų šį bei tą apie režisierių jau
galima pasakyti, todėl mažų mažiausiai buvo galima tikėtis, kad jis pasuks
mokslinės fantastikos keliu ir kurs filmą apie kelionę į Saulės sistemos
pakraštį filme „Į žvaigždes“, kurio pavadinimą Lietuvos kino teatruose
buvo sumanyta palikti lotyniškai „Ad Astra“ (lotyn. Ad Astra)
(2019), kuris, kaip žinia, yra garsiosios sentencijos „Per aspera ad astra“ –
per kančias į žvaigždes, paliktas pabaigos posakio fragmentas.
Daugelis
iš anonso, mano galva, tikėjosi prabangiai nufilmuoto eilinio aštraus veiksmo
nuotykių kosmoso platybėse, kuris neišsišoktų, neprovokuotų, būtų patogus,
primintų daugelį jau matytų filmų ir įtiktų masėms. Komentaruose teko aptikti daugybę
nusivylimų, kad filmas neva pernelyg lėtas, ištęstas, nuobodus ir tik vaizdo
efektai čia yra geri, kaip ir Brad Pitt, o visa kita nieko neverta. Tai
absoliuti netiesa. Filmas išties paliko įspūdį dėl savo susitelkimo į
didžiausias vienatvės platybes t. y. į paties pagrindinio veikėjo vienatvę,
kuri yra neišmatuojamai gilesnė nei toji Saulės sistema, už kurios pagrindinio
veikėjo Rojaus tėvas ieškojo nežemiškos gyvybės šitaip fanatiškai aistringai,
kad beveik galima netikėti toji komiksinio lygio struktūra, jog jis „išdavė“
sūnų ir savo šeimą dėl paikos svajonės. Tad svajokite atsargiai, nes svajonė
gali atimti visą gyvenimą...
Grįžtant
prie filmo šįkart viskas tiko nei nevykusiame filme „Pirmasis žmogus“ apie
astronautą Armstrongą. Man regis, kurti suklastotus biografinius paminklus ir
pasakoti apie žygdarbius, kurių žmogus nepadarė, atrodo, absurdiška, todėl šįkart
išgalvota istorija apie netolimos Žemės planetos įvykius man patiko kur kas
labiau, nes čia esti mažiau mokslo melo propagandos. Visgi nesunku susieti kai
kuriuos „Ad Astra“ kadrus su NASA melo spekuliacijomis, kad žmogus buvo
Mėnulyje – apie šias sąmokslo teorijas jau esu pasakojęs, tad nepolitizuosiu,
tik pasakysiu, kad netolimos ateities įranga toli gražu nelabai pažengusi,
primena septinto dešimtmečio techninius naratyvus, kuriuos melagingai
dykvietėse susuko NASA darbuotojai ir paskelbė, kad žmogus išsilaipino su folija
aptraukta skalbimo dėže Mėnulyje. Nereikia būti profesoriumi, kad pamatęs
įrangą ir tai, kas panaudota „Ad Astroje“ suvoktum, jog visa tai tėra tik akių dūmimas.
Visgi
filmas man labai šįkart patiko, ypač apstulbino pirmieji kadrai, kai Rojus
nukrenta iš stulbinamo aukščio – kažin, ar dėl vėjų, gravitacijos ir kitų
dalykų įmanomos tokios atmosferą skrodžiančios konstrukcijos, bet filme jos
atrodo išties įspūdingai. Filmas liūdnai atmosferiškas, pagrindinis veikėjas
kartu emociškai žaloja save ir tokiu būdu vykdo gydymo terapiją. Jo odisėja
vyksta ir fiziniame lygmenyje, ir jo sieloje, todėl filmas toks įtaigus, nes jis
daugiasluoksnis, nors kai kas ir holivudiškai „pašabloninta“, ypač kai kurios standartinės
dialogų dalys, veikėjų sprendimai, tačiau vis vien filmas pavykęs, o B. Pitt
sukūrė jau, velnias žino, kelintą įtaigų vaidmenį kine.
Šįkart
noriu trumpai pakomentuoti amerikiečių režisieriaus Brian De Palma paskutinį
filmą „Nuodėminga aistra“ (angl. Passion) (2012). Na, šis režisierius
praeityje sukūręs daugybę garsių ir visų pripažintų filmų, kurių net
neišvardinsiu, nes daugelio net nesu matęs. „Nuodėminga aistra“ rodė per „Snobo
kiną“, tikriausiai jei ne ta laida ir Ryčio Zemkausko komentaras, tikriausiai
net nesivarginčiau žiūrėti šio filmo.
Na,
šis trileris ganėtinai įdomus ir savitas. Apie moterų begalinę konkurenciją
tiek viliojime, tiek versle. Tikriausiai nieko nėra blogiau nei moters kerštas,
nes ji keršija paslaptingai, taktiškai, instinktyviai ir svarbiausia – ilgai
mena piktą. Apie nuodėmingą aistrą keršyti, konkuruoti ir nekęsti. Šiaip filmo
pati idėja nėra labai originali ir stipri – muilo operos lygio santykių
pinklės, čia atrasite bendradarbes, kurios dalijasi vienu vyru ir viena apie
kitą žino daug ir pradeda viena kitą žlugdyti. Taip, sakyčiau filmas muilo
operos kondensatas, tik čia nėra vargšės Marijos, kuri kenčia po turtingosios
padu, abi moterys daugiau ar mažiau parodo savo ragelius. Trilerio tempas gana
vidutinis, yra įdomių scenų, bet pati istorija ganėtinai vidutiniška. Sakyčiau,
toks pat ir visas filmas – vidutiniškas su gerai žinomomis aktorėmis Rachel
McAdams ir Naoomi Rapace. Abi nudirbo visai gerą darbą, sukūrė charakteringus
kontrastiškus vaidmenis. Į jas buvo ganėtinai įdomu žiūrėti, o filmas pakankamai
stilingas, tačiau to grakštumo ir užtikrintos intrigos lyg ir pritrūko.
Manau,
šio filmo pagrindinė blogybė ne aktorės, ne režisūra, bet siužetas, jeigu jis
būtų perlipęs per muilų operos rėmus, tada trileryje būtų užsižiebusi tikra
ugnis. Šiaip ar taip, vis tiek buvo įdomu žiūrėti.
