Sveiki!
Kleboniškių
kaimas, įsikūręs vaizdingame Daugyvenės upės slėnyje Radviliškio rajone, yra
viena, kur laikas tarytum sustojo prieš šimtą metų. Šis gatvinis rėžinis
kaimas, pirmą kartą paminėtas dar XVI amžiaus viduryje, šiandien laikomas vienu
geriausiai išlikusių Vidurio Lietuvos kaimų pavyzdžių. Jo unikalumas slypi
tame, kad tai nėra vien tik sausas muziejus – kaimavietėje vis dar stovi
autentiškos sodybos, o senieji klevai, liepos ir obelys saugo natūralų
kraštovaizdį, kuris 2010 metais buvo oficialiai įtrauktas į Kultūros vertybių
sąrašą kaip regioninės reikšmės paminklas.
Šio
kaimo istorija pasakoja apie valstiečių buitį ir tradicinę architektūrą, kurią
nuo 1989 metų pradėjo saugoti čia įkurtas buities muziejus po atviru dangumi.
Kleboniškiai pasižymi itin tvarkinga rėžine struktūra, kur pastatai išsidėstę
palei pagrindinę gatvę, o sodybų kiemai apjuosti įvairaus pynimo tvoromis.
Įdomu tai, kad muziejinė dalis organiškai susilieja su vis dar gyvenama kaimo
dalimi – šalia 18 muziejui priklausančių pastatų stūkso ir privačios sodybos,
suteikiančios vietovei gyvybės ir tikrumo jausmą, kurio dažnai pritrūksta
steriliuose istorijos rezervatuose.
Dabartinis
Kleboniškių kaimo buities skyrius užima net 18 hektarų plotą, kuriame iš
aplinkinių vietovių buvo perkelti XIX–XX amžiaus pradžiai būdingi pastatai: nuo
puošnių gryčių ir klėčių iki dūminių pirčių bei klojimo teatrų erdvėms
pritaikytų daržinių. Lankytojai čia gali pamatyti ne tik pastatų išorę, bet ir
gausias ekspozicijas jų viduje – autentiškus sviestmušius, linų apdirbimo
įrankius, milžinišką ąsočių kolekciją ir net 1926 metų gamybos traktorių bei
Anglijoje pagamintą garo katilą. Visa ši technika ir buities rakandai liudija
apie to meto techninę pažangą ir kasdienius valstiečių vargus.
Vienas
ryškiausių kaimo akcentų yra 1884 metais pastatytas ir iki šiol veikiantis vėjo
malūnas, kuris stūkso ant kalvos ir tarytum saugo apylinkės ramybę. Malūnas
nėra tik statinis – jis simbolizuoja kaimo bendruomenės brandumą ir
inžinerinius sugebėjimus, o šalia esantys dekoratyviniai augalų darželiai,
kuriuose ypatingas dėmesys skiriamas senovinėms jurginų rūšims, sukuria
estetinę oazę. Muziejaus darbuotojai itin kruopščiai puoselėja šiuos darželius,
siekdami atkurti būtent tą augmeniją, kuri puošė kaimo merginų langus
tarpukario Lietuvoje.
Šiandien
Kleboniškiai yra gyvas kultūros centras, kuriame nuolatos vyksta klojimo teatrų
festivaliai, edukacinės programos apie lino kelią bei senoviniai liaudies
žaidimai. Čia rengiamos tradicinės kalendorinės šventės, tokios kaip Sekminės
ar Žolinės, sutraukia minias žmonių, norinčių bent trumpam pabėgti nuo miesto
triukšmo ir pajusti tikrąją kaimo dvasios ramybę. Tai vieta, kuri moko mus
vertinti ne tik materialųjį paveldą, bet ir tą nematomą ryšį su protėviais,
kurį geriausiai galima pajusti vaikštant basomis po Daugyvenės slėnio žolę ar
girdint seno malūno sparnų šlamėjimą.
Maištinga
Siela
