Knyga: Nerijus Cibulskas "Veneros"

Nerijus Cibulskas. „Veneros“ – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 80 p.

 

Kokia laimė būti užtvanka išdžiūvusiai upei,

artumu – vienatvei. Siaubu – užslinkusiai nakčiai.

(p. 36)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Trečioji Nerijaus Cibulsko poezijos knyga Veneros pirmiausia krenta į akis dėl nuostabaus viršelio. Išsiliejusių moteriškų kūno formų erotika lyg ir žadėtų, kaip ir pats pavadinimas, kad po Archeologijos (2016) naujausios eilės bus apie meilę. Juk ir Veneros – ar meilės planetos, ar meilės deivės, o gal ir pačių Apolono mūzų, bet eilėraščiai ne apie meilę. Įpusėjęs rinkinį ėmiau nervintis, kad „neperkandu“ šios knygos rakto, neatsiveria bendrų eilėraščių išgaunama prasmių prasmė, lyg subjektas vijurkiškai „užsisuktų“ puošnume ir įmantrume, trupintų dantimis kietą realybės akmenį.

 

Tikriausiai didžiausią rinkinio įspūdį padarė pirmasis postarcheologinis eilėraštis, kuris, sakyčiau, yra tobulos pusiausvyros – nei įmantru, nei prėska, nei laužyti galvos, ką čia norima pasakyti, bet kartu palieka po eilėraščio gaudesį. Galiausiai tik perskaitęs visą rinkinį ėmiau derinti šio rinkinio prasmių orkestrą. Nerijus Cibulskas yra absoliutus taurusis egzistencialistas! Bet ne tos naujosios poetų dvasios kartos, bet tos, kuri šlietųsi skaitymo ir kūrybos ratelyje prie Marcelijaus Martinaičio ar Rimvydo Stankevičiaus. Visų pirma, jautrumu, juntamu urbanistinės ir agrarinės, kaimiškos kultūros suderinimu. Subjektas dažnai yra prie šulinio, iškėlęs kirvį, skaldo malkas, yra lyg atkasamas sekretas (šiuolaikinių vaikų tikriausiai primirštas žaidimas!) – aiški kapo, naivų pri(si)kėlimą žadinanti metafora. Nes kas gi prikelia, arba kuo tiki subjektas, kad prikels? Krikščioniškų nuorodų čia nerasite, stebuklų, jeigu jų subjektui ir būna, čia irgi nėra. Tik žmogaus atmintis, kuri mena, rekonstruoja, perkuria. Kitaip sakant, žmogus gyvas tiek, kiek jį prisimena, tokia būtų rinkinio filosofija, kuri, sakyčiau, pratęsia ankstesnius Archeologijos eilėraščius. / o mūsų kūnai atsispaudžia / naujo amžiaus pompėjose // vis dar mokausi sukurti / tylą kuri nesudegintų / nepaliktų pelenų (p. 63). Subjektas nori būti atkasamas, prisimenamas, nes tik paliktas įspaudas, prisiminimas yra prasmingo gyvenimo rodmuo, gal net įsivertinimas.

 

Vienu esmingiausiu, kitų kritikų ir skaitytojų įvardytas Venerų raktiniu žodžiu būtų hermetika. Sandarumas ir uždarumas – gyvenimo celė, būtina sąlyga apmąstyti, kas esu, kodėl esu, ką reiškiu kitiems ir ką per kitus reiškiu pats sau. Ar tai būtų tėvo dovanotas laikrodis studijų baigimo proga, ar Coheno dainų frazės, pasivaikščiojimas pliažo liežuviu, sėdėjimas namuose... Daugelyje nusakytų vietų subjektas yra tarsi per karantiną izoliuotas, bet neatrodo, kad eilėraščiuose tai reikštų poreikį maištauti, nutraukti kalėjimo grandines, išsiveržti. Net neatrodo, kad subjektui hermetiškumas trukdo, veikiau tai saugi sterili būsena, apsisaugojimo plėvelė (dar norisi sakyti: kaukė nuo koronos) nuo laiko erozijos ir būdas saugia distancija komunikuoti su pasauliu. Metu tau eilėraščio plūdurą, kokie mes maži / kai skęstame (p. 29).

Nerijus Cibulskas

 

Šįkart poetas renkasi įvairesnes eilėraščių formas, konstruoja ir eksperimentuoja grafiškai. Vieni atrodo patrauklūs savo nedaugžodžiavimu, o kitu – tarškančiu prozišku ritmu, persunktu asonansiniais ir aliteraciniais junginiais, sudarantys retsykiais eklektiškumą, o kitais sykiais – atsitiktine tarp žodžių fonemų ir reikšmių išgaunama harmonija. Subjektas nuolatiniame filosofiškame pasirinkime tarp turinio, kurio norėtųsi kai kada aiškesnio, išgryninto, tačiau neretai trukdo perdėta meilė žodžių grožiui ir įmantrumui. Atsiranda tokie momentai, kai skaitai suraukęs antakius: tai čia laibai gražu, ar čia norėta dar ir kažką pasakyti? Suabejoji formos ir turinio pusiausvyra, pavyzdžiui: Suskaldytais sąnariais / bus galima išgroti / ilgosios liūties natas / iš naujo // Turgavietėse vėl iškalbūs / karolių prekeiviai / švilpynininkai / prabangios natos (p 65).

 

Spėju, kad autoriui nemažą įtaką darė antikinė poezija, arba kitų šalių poetų, kurie tarsi gestikuliuoja perdėtą pačių žodžių puošnumą, antikinę didybės graciją. Tai savaime suprantama, nėra joks teksto trūkumas, galima žiūrėti kaip į meną, veneriškai kalbėti iš po užpustytos Pompėjos, kaip į tam tikrą poeto energijos moduliaciją, minties ir frazės raišką, tačiau skaidrumui, sakyčiau, tai nepadeda.

 

Tikrai kodėl visi mane stebi / iš nematomos viršūnės priekaištų / giles mėto žemyn. Šaka / įsikanda šaknį sukasi ratu. / Laikausi kur būta sulos. / Aš gyvas ten kur įpjauta (p. 47). Egzistencinis skausmas, skausmas – kaip būtina sąlyga žinoti, kad dar jauti hermetizuotame pasaulyje. Juk kol esi laimingas, nesupranti, kad esi laimingas, tik kai skauda, krenti į tamsiausias naktis, imi įvertinti, koks buvai laimingas.

 

Kaip klasikinės poezijos temų šalininkas N. Cibulskas geba savitai išskleisti ir perteikti greitai kintančių vertybių, tapatybių, nuostatų ir įsitikinimų pasaulyje amžinąsias būties problemas, kurios pasislėpė ir kurias užmaskavome technologijomis, praradome savo aiškumą, dialogą su savimi ir pasauliu. Pasirinkdamas neretai antrąjį asmenį „tu“ arba per laikinosios buities daiktus, poetas perteikia gyvenimo erozijos skausmą, susitaikymą, kad iš po sekreto ne visada pri(si)keliama, gyvenimas gali būti vertinamas (patiriamas?) už stiklo, iš kapo duobės, iš per jautrių, traiškančių būties pozicijų. Retsykiais eilėraščiuose užčiupdavau Mačernio ir Aisčio gestikuliuojamas būties prasmių variacijas, N. Cibulsko subjektas toks pat „arti gamtos“, „arti ieškojimuose“, „arti nusivylimo, „arti mirties“. Tokiai poezijai būdinga atsisakyti cinizmo, aštrumo, perdėtos kančių hiperbolizacijos, nors švysteli lengva saviironija, savęs menkinimas. Bet kokiu atveju, visos čia esančios Veneros yra smarkiai pažeidžiamos, sąžiningos, atviros ir bandančios susitaikyti, kad yra mirtingos, priimti senėjimo, subrendimo, „susitupėjimo“ etapus. Rinkinys kaip „trisdešimtmečių poetų“ jausenomis ir būsenomis koreliuoja su Manto Balakausko Apmaudu, tačiau M. Balakausko poezijoje raiška ir pozicija labai skiriasi nuo karantininių būsenų Venerose.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Mantas Balakauskas "Apmaudas"

Mantas Balakauskas. „Apmaudas“ – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – p. 64.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

<...>

pergalės suknisa kruopščiai planuotą katastrofą

paversdamos jas smulkių nesusipratimų

virtine

(p. 46)

 

Antrąją Manto Balakausko (g. 1989) knygą Apmaudas tikriausiai pavadinčiau šiais metais gražiausiai išleistu eilėraščių rinkiniu. Taip jau sutapo, kad madingos turkio spalvos knygos dizainas atitiko mano prieš kelerius metus pirkto sulankstomos lovos apmušalą, ant kurios per vakarą ir perskaičiau visą rinkinį. Viršelyje panaudota, kaip supratau, originali autoriaus burnos rentgeno nuotrauka, o žaisminga puslapių numeracija, turkio spalvos skyrių užsklandėlės verčia žavėtis knyga kaip meno kūriniu; dizainas papildo eilėraščiuose skambantį subjekto apmaudą.

 

Mantą Balakauską atpažinsi iš skilčių eseistikos Literatūroje ir mene. Kai kurios ten aprašytos temos artimos ir Apmaude. Susikūręs alter ego antikinį Pyrą, jis tarsi ruošiasi pulti Romos imperiją. Tai labai įdomu, nors neskaičiau pirmosios knygos, bet Pyras, galimas daiktas, yra opozicionierius ankstesnio rinkinio subjektui. Taigi Pyras iš tikrųjų primena Don Kichoto ginklanešį Sančą Pansą, kuris yra priverstas nuolatos būti ties savo šeimininko kovoje (kartu ir savo kovoje) su iliuzijomis: miestas užkrėstas / Vyčiais / vaikštau it Sanča Pansa / ir suprantu, kad mes - / dešra / kurios galima atsipjauti / jei turi aštrų įrankį / celofanui prarėžti (p. 30).

 

Lyrinį subjektą galima apibrėžti kaip trisdešimtmetį, kuris sustojo savo gyvenimo pusiaukelėje, kad apmąstytų pasiekimus, juos deramai įvertintų. Pasiekimas kaip pergalės sinonimas dažniausiai subjektui kelia apmaudą, jog aplinkiniams geriau sekasi, jie daugiau pasiekė, turi jau vaikų, pinigų banko sąskaitose. Tuo pačiu subjektas lyg ir bando save guosti, jog turėjimas masinio vartojimo ir kapitalo kaupimo epochoje tėra tik mados reikalas, iškreiptas kokybiško gyvenimo rodmuo, kuris nieko bendro neturi su žmogaus laime: kiek daug tikėtasi / ir kiek daug gauta, bet vis ne to, ko norėjai – / tik tai, kas būtina (p. 31); tuomet nesvarbu, kad nieko neužgyvenau – / jokios apčiuopiamos materijos / tik spengiančią tylą savo namams / toli, ateities perspektyvoje. (p. 52). Subjektas galvoja apie savo germaniškas šaknis, jo kelionės driekiasi per Europą link Islandijos, kur regi plaukiojančius banginius ir tuo pačiu praplėsdamas savo akiratį jaučiasi labai vienišas: vis dažniau vienas geri kavą, vienas eini valgyti / kalbėjimas virsta nerišliu burbuliavimu. / mieste. Kuriame panašėji į tuščią šovinį / berniūkščio kišenėje (p. 31).

 

Subjektas vis dažniau ir ryškiau pajunta gyvenimo beprasmybę ar netgi savotiška išnaudojamų daiktų, socialinių sistemų, apmokamų darbų vergų auka: įtikėjau, kad pagrindinė funkcija – / patirti nušvitimą už minimalų atlyginimą. / o jei per nelaimingą atsitiktinumą netekčiau galvos / turbūt dar dvi savaites uoliai dirbčiau / ir tik po to – anapus (p 34). Dažnai savo gyvenimo būvio priežasčių subjektas ieško praeityje, mokykliniuose laikuose ir mano, jog tada jau jis pasirinko tuo, kuo jis taps ateityje – vietoj Čikagos Bulls renkasi Jutos Jazz – ir tampa amžinu pralaimėtoju. Apmaudas kyla ir dėl to, kad svajonės nesirealizuoja, o jeigu ir įvyksta subjektui koks nors geras dalykas, jis neatperka ir neatsveria pralaimėjimo jausmo. Gytis Norvilas, redagavęs šiuos eilėraščius, pažymėjo, kad pralaimėjimas subjektui yra tas pats, kas laimėjimas.

Mantas Balakauskas

 

Atrodo, kad subjektui nuolat trūksta gyvenimo spalvų, tikslų, noro pajusti gyvenimą kaip nuotykį, jo būvimas primena tik egzistavimą be skonio receptorių – priešingybė naiviajam Don Kichotui, kuris kovoja su vėjo malūnais ir jaučia, kad širdis plaka gyvenimui, o Sanča Pansa regi ir mato absurdiškumą. Būtent žinios, intelektas, suvokimas subjektą atskiria nuo banaliojo pasaulio: kad didis skausmas gyventi iškirptam iš konteksto / kad pasaulis net ir tada nesulaiko kvėpavimo / nes tai paprasčiausiai nėra taip svarbu / kaip norėtum, kad būtų – – – (p. 45). Šiuo atveju rinkinys kažkuo priminė skandinavų rašytojo Karlo Ovo Knausgårdo romano Mano kova ištarmes ir pasakotojo būsenas. Subjektas jaučiasi įkalintas savo apmaudo, todėl gyvenimas atrodo nepateisina lūkesčių ir primena pasivaikščiojimą po stringančios praeities griuvėsius.

 

Eilėraščių kompozicija sukelia dinamiškumo įspūdį. „Laiptuotos“ eilutės, atitraukimai nuo paraščių primena kovą – atsitraukimo ir priartėjimo prie tiesos momentus. Skaitydamas vis galvojau, koks Manto Balakausko esminis stiliaus išskirtinumas. Autorius akivaizdžiai vengia patetikos, retai išsprūsta koks nors dėl estetikos ir asonansų „pagražinimas“, todėl eilės atrodo kaip Pyro kalbėjimas iš tribūnos apie laimėjimus ir pralaimėjimus. Visgi esminis dalykas: to kalbėjimo sraute kaip krislas sublizga koks nors netikėtai kalbėjimo kontekste „įšokęs“ netikėtas žodis, pavyzdžiui: jau niekur neskrisim / mieloji, mus laiko / prie žemės tvirtai prisirišęs / dangaus makrofleksas (p. 35). Tai ir netikėta, ir žavu, ir kalba šių dienų aktualia buities kaip būties kalba, norint perteikti sustingdyto laiko, įkalintų lūkesčių, virstančių į apmaudą būseną.

 

Apibendrinant Apmaudą, norisi sakyti, kad tai knyga apie nusivylusius trisdešimtmečius, kurie jaučia lengvos sėkmės badą, tam tikrą kartėlį, gal net aplinkinių spaudimą, jog pats laikas pastatyti namą, vesti ir turėti sūnų. Šie dirbtiniai socialiniai įsipareigojimai naikina laisvo žmogaus pasirinkimą nebūti tokiu, kaip visi. Tačiau esminis rinkinio klausimas lieka paraštėje: o kaip tą apmaudą numalšinti, kaip išeiti iš tų sunkių gyvenimo prasmės paieškų, kaip tapti tvariu, įsižeminusiu, savo identitetą ir vertę turinčiu žmogumi? Manau, į šiuos keblius klausimus Mantas Balakauskas vis dar bandys atsakyti jau kitame eilėraščių rinkinyje.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knygos: šiuolaikinė lietuvių poezija nuo "Apmaudo" iki "Venerų"

Sveiki,

Žinau, juodasis penktadienis daug kam ištuštino iždą. Visgi užuot dairęsis pačių naujausių ir populiariausių knygų, nusprendžiau praturtėti lietuviška poezija. Ir visai ne dėl to, kad tos knygos dulkėtų pas mane lentynoje. Jau pradėjau šalia prozos per įvairias pertraukas skaityti poeziją. Vėlei pasiilgau. O ir jaučiu keistą fetišą šiuolaikinei lietuvių poeziją, knygoms, autoriams. Štai ką pavyko nuraškyti. O kas jums iš šių knygų patiko labiausiai?

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Michel Houellebecq apie laimės iliuziją ir baimę

Sveiki,

Daugelis tikriausiai laukia garsaus prancūzų rašytojo Michel Houellebecq naujausio romano „Serotoninas“ vertimo į lietuvių kalbą. Visai neseniai „Literatūroje ir mene“ (Nr. 3702) Mantas Balakauskas išvertė ir publikavo 1991 metais pasirodžiusią rašytojo esė apie poeto kūrybos ištakas. Straipsnyje „Išlikti gyvam. Metodas“ autorius teigia, kad poeto kūrybinė galia ir poezijos kokybė glūdi ne kur nors išorėje, bet jo paties egzistencinėje kančioje, iš jo gebėjimo griauti savo paties gyvenimą ir tos griūties kančią panaudoti kūryboje.

Straipsnyje M. Houellebecq įvairiais rakursais filosofiškai svarsto poezijos ir filosofijos panašumus ir skirtumus, „moko“ poetą patirtį bohemišką alkoholiko kančios būvį, išgyventi nuosmukio etapus, atsitiesti ir iš ten kurti visa savo egzistencine pajauta. Išties puiki esė, kuri subtiliai atskleidžia poeto įvaizdžius, bet kartu pati esė tampa patraukliu literatūriniu žaidimu, kuri pamažu įtraukia, vėliau imi jai pritarti, po to paveikia, o pabaigoje supranti, kad autorius tiesiog truputį literatūriškai pokštauja ir netgi susierzini už tą sodrią gražbylystę.

Vienoje vietoje suskamba šioji citata, kuri mane privertė sustoti skaityti. Ir visai ne dėl to, kad laimė neegzistuoja, ji egzistuoja, tačiau visai kitame lygmenyje, nei mes įsivaizduojame. Laimės nėra išorėje; niekas neišsaugoma, viskas prarandama, net asmenybė, net fizinis kūnas, o laimė tėra tik susikurtas emocinis dabarties krūvis, požiūris. Vienoje frazėje suskamba gyvenimiška ironija ir dzembudistinė tiesa, kuri nebūna suprantama tol, kol to gyvenimiškai nepatiri. Maždaug kaip poetas. Galvoju, kokia nuostabi citata, kuri griauna ir kuria iliuziją.

Jūsų Maištinga Siela