Nerijus
Cibulskas. „Veneros“ – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 80 p.
Kokia laimė būti
užtvanka išdžiūvusiai upei,
artumu – vienatvei. Siaubu
– užslinkusiai nakčiai.
(p. 36)
Sveiki, skaitytojai,
Trečioji Nerijaus Cibulsko
poezijos knyga Veneros pirmiausia krenta į akis dėl nuostabaus
viršelio. Išsiliejusių moteriškų kūno formų erotika lyg ir žadėtų, kaip ir pats
pavadinimas, kad po Archeologijos (2016) naujausios eilės bus apie
meilę. Juk ir Veneros – ar meilės planetos, ar meilės deivės, o gal ir pačių
Apolono mūzų, bet eilėraščiai ne apie meilę. Įpusėjęs rinkinį ėmiau nervintis,
kad „neperkandu“ šios knygos rakto, neatsiveria bendrų eilėraščių išgaunama
prasmių prasmė, lyg subjektas vijurkiškai „užsisuktų“ puošnume ir įmantrume, trupintų
dantimis kietą realybės akmenį.
Tikriausiai didžiausią rinkinio
įspūdį padarė pirmasis postarcheologinis eilėraštis, kuris, sakyčiau,
yra tobulos pusiausvyros – nei įmantru, nei prėska, nei laužyti galvos, ką čia
norima pasakyti, bet kartu palieka po eilėraščio gaudesį. Galiausiai tik
perskaitęs visą rinkinį ėmiau derinti šio rinkinio prasmių orkestrą. Nerijus
Cibulskas yra absoliutus taurusis egzistencialistas! Bet ne tos naujosios poetų
dvasios kartos, bet tos, kuri šlietųsi skaitymo ir kūrybos ratelyje prie
Marcelijaus Martinaičio ar Rimvydo Stankevičiaus. Visų pirma, jautrumu, juntamu
urbanistinės ir agrarinės, kaimiškos kultūros suderinimu. Subjektas dažnai yra
prie šulinio, iškėlęs kirvį, skaldo malkas, yra lyg atkasamas sekretas
(šiuolaikinių vaikų tikriausiai primirštas žaidimas!) – aiški kapo, naivų pri(si)kėlimą
žadinanti metafora. Nes kas gi prikelia, arba kuo tiki subjektas, kad prikels? Krikščioniškų
nuorodų čia nerasite, stebuklų, jeigu jų subjektui ir būna, čia irgi nėra. Tik
žmogaus atmintis, kuri mena, rekonstruoja, perkuria. Kitaip sakant, žmogus
gyvas tiek, kiek jį prisimena, tokia būtų rinkinio filosofija, kuri, sakyčiau,
pratęsia ankstesnius Archeologijos eilėraščius. / o mūsų kūnai
atsispaudžia / naujo amžiaus pompėjose // vis dar mokausi sukurti / tylą kuri
nesudegintų / nepaliktų pelenų (p. 63). Subjektas nori būti atkasamas,
prisimenamas, nes tik paliktas įspaudas, prisiminimas yra prasmingo gyvenimo
rodmuo, gal net įsivertinimas.
Vienu esmingiausiu, kitų kritikų
ir skaitytojų įvardytas Venerų raktiniu žodžiu būtų hermetika. Sandarumas
ir uždarumas – gyvenimo celė, būtina sąlyga apmąstyti, kas esu, kodėl esu, ką
reiškiu kitiems ir ką per kitus reiškiu pats sau. Ar tai būtų tėvo dovanotas
laikrodis studijų baigimo proga, ar Coheno dainų frazės, pasivaikščiojimas pliažo
liežuviu, sėdėjimas namuose... Daugelyje nusakytų vietų subjektas yra tarsi per
karantiną izoliuotas, bet neatrodo, kad eilėraščiuose tai reikštų poreikį
maištauti, nutraukti kalėjimo grandines, išsiveržti. Net neatrodo, kad subjektui
hermetiškumas trukdo, veikiau tai saugi sterili būsena, apsisaugojimo plėvelė
(dar norisi sakyti: kaukė nuo koronos) nuo laiko erozijos ir būdas saugia distancija
komunikuoti su pasauliu. Metu tau eilėraščio plūdurą, kokie mes maži / kai
skęstame (p. 29).
Šįkart poetas renkasi įvairesnes
eilėraščių formas, konstruoja ir eksperimentuoja grafiškai. Vieni atrodo
patrauklūs savo nedaugžodžiavimu, o kitu – tarškančiu prozišku ritmu, persunktu
asonansiniais ir aliteraciniais junginiais, sudarantys retsykiais eklektiškumą,
o kitais sykiais – atsitiktine tarp žodžių fonemų ir reikšmių išgaunama harmonija.
Subjektas nuolatiniame filosofiškame pasirinkime tarp turinio, kurio norėtųsi
kai kada aiškesnio, išgryninto, tačiau neretai trukdo perdėta meilė žodžių
grožiui ir įmantrumui. Atsiranda tokie momentai, kai skaitai suraukęs antakius:
tai čia laibai gražu, ar čia norėta dar ir kažką pasakyti? Suabejoji formos ir
turinio pusiausvyra, pavyzdžiui: Suskaldytais sąnariais / bus galima išgroti
/ ilgosios liūties natas / iš naujo // Turgavietėse vėl iškalbūs / karolių
prekeiviai / švilpynininkai / prabangios natos (p 65).
Spėju, kad autoriui nemažą įtaką
darė antikinė poezija, arba kitų šalių poetų, kurie tarsi gestikuliuoja perdėtą
pačių žodžių puošnumą, antikinę didybės graciją. Tai savaime suprantama, nėra
joks teksto trūkumas, galima žiūrėti kaip į meną, veneriškai kalbėti iš
po užpustytos Pompėjos, kaip į tam tikrą poeto energijos moduliaciją, minties
ir frazės raišką, tačiau skaidrumui, sakyčiau, tai nepadeda.
Tikrai kodėl visi
mane stebi / iš nematomos viršūnės priekaištų / giles mėto žemyn. Šaka /
įsikanda šaknį sukasi ratu. / Laikausi kur būta sulos. / Aš gyvas ten kur
įpjauta (p. 47). Egzistencinis
skausmas, skausmas – kaip būtina sąlyga žinoti, kad dar jauti hermetizuotame
pasaulyje. Juk kol esi laimingas, nesupranti, kad esi laimingas, tik kai
skauda, krenti į tamsiausias naktis, imi įvertinti, koks buvai laimingas.
Kaip klasikinės poezijos temų
šalininkas N. Cibulskas geba savitai išskleisti ir perteikti greitai kintančių
vertybių, tapatybių, nuostatų ir įsitikinimų pasaulyje amžinąsias būties
problemas, kurios pasislėpė ir kurias užmaskavome technologijomis, praradome
savo aiškumą, dialogą su savimi ir pasauliu. Pasirinkdamas neretai antrąjį asmenį
„tu“ arba per laikinosios buities daiktus, poetas perteikia gyvenimo erozijos
skausmą, susitaikymą, kad iš po sekreto ne visada pri(si)keliama, gyvenimas gali
būti vertinamas (patiriamas?) už stiklo, iš kapo duobės, iš per jautrių, traiškančių būties
pozicijų. Retsykiais eilėraščiuose užčiupdavau Mačernio ir Aisčio
gestikuliuojamas būties prasmių variacijas, N. Cibulsko subjektas toks pat „arti
gamtos“, „arti ieškojimuose“, „arti nusivylimo, „arti mirties“. Tokiai poezijai
būdinga atsisakyti cinizmo, aštrumo, perdėtos kančių hiperbolizacijos, nors švysteli
lengva saviironija, savęs menkinimas. Bet kokiu atveju, visos čia esančios Veneros
yra smarkiai pažeidžiamos, sąžiningos, atviros ir bandančios susitaikyti, kad
yra mirtingos, priimti senėjimo, subrendimo, „susitupėjimo“ etapus. Rinkinys
kaip „trisdešimtmečių poetų“ jausenomis ir būsenomis koreliuoja su Manto
Balakausko Apmaudu, tačiau M. Balakausko poezijoje raiška ir pozicija labai
skiriasi nuo karantininių būsenų Venerose.
Jūsų Maištinga Siela
