Dienos citata: Ingrida Šimonytė apie Remigijaus Žemaitaičio teismą ir kvailių sąmokslo teorijos

 

Sveikas,

 

Žemaitaitis nuteistas! Ir jeigu nebuvo itin didelio pagrindo už tai, kas protokole, esu tikras, kad jis kaip sukirmijęs žmogelis nusipelnė už visus likusius savo šaršalus, nesąmonės, neapykantą ir t. t. TODĖL! Žemaitaitį – šalin!

 

„Visi šitie „ereliai“ niekada dėl nieko nekalti ir niekada už nieką neatsakingi. Vos tik pakvimpa atsakomybe, visur tik „sąmokslas“ ir „politizavimas“, „puola“ konservatoriai, gėjai, žurnalistai, marsiečiai ar driežažmogiai. Toks jau dėsnis – kai kas nors melagis, tai ir bailys.“ Ingrida Šimonytė.

 

I. Šimonytė, vartodama posakį „Visi šitie „ereliai“ niekada dėl nieko nekalti ir niekada už nieką neatsakingi“, ironiškai kritikuoja tuos politikos veikėjus, kurie yra kupini puikybės, bet stokoja moralinės drąsos. Jos teigimu, vos tik iškyla atsakomybės klausimas dėl klaidų ar nesėkmių, tokie asmenys atsisako prisiimti kaltę ir vietoje to puola ieškoti išorinių priešų – pradedant konservatoriais ir gėjais, baigiant absurdiškais „marsiečiais ar driežažmogiais“ – kad paaiškintų savo problemas, vadindami bet kokią kritiką „sąmokslu“ ar „politizavimu“. Citatą apibendrina aštri išvada: „kai kas nors melagis, tai ir bailys“, nurodanti, kad nuolatinis melavimas apie situaciją ir atsakomybės vengimas yra neatsiejami bailaus charakterio bruožai. Žemaitaitis niekada nieko neatsiprašo, jis kaip gaidys vištidėje, vienas sau pats herojus ir dar... kokiame „Informaciniame klube“, kur susirinkusi bulviakasių nusiminusi darbo liaudies ieško Landsbergio šiferio...

 

Neturiu žodžių. Viskas taip ir yra.

 

Maištinga Siela

Aktualijos: Ingrida Šimonytė sumaišė kairę su dešine, Jakštą su Anušausku!

 

Sveiki,

 

Kalbėk apie politiką ir sulauksi priešų ir pasmerkimo, bet, Dieve, reikia!

 

Šiomis dienomis ypač, kai nebesuprantu Ingridos Šimonytės nei veiksmų, nei sprendimų, jaučiuosi kartais kaip Alisa, atsikandusi absurdą didinančio grybo šono. Akivaizdu, jog premjerė turėjo daryti spaudimą atsistatydinti Švietimo ir sporto ministrui Gintautui Jakštui, bet tikriausiai susipainiojo mygtukus ar kairę ir dešinę kaip ir NŠA, skirdama gimnazistams matematikos užduotis išplėstinio kurso B kursui, o A kursui palengvintas. Ji atleido Krašto apsaugos ministrą Arvydą Anušauską, nes... (ar kas girdėjo jos argumentus? Skaičiau 5 kartus ir nesupratau, o šiaip Šimonytei melžti į tuščią kibirą nebūdinga), bet akivaizdu, kad Anušauskas per mažai gąsdino, per mažai kalbėjo apie karą ir grėsmę, reketavo iš biudžeto kerzams ir dronams, per mažai trigerino. Ir tai taip akivaizdu, kai įsijungi žinias, kad kaip tik sakinys iš žinių vedėjo, taip anekdotas. Paprastai žiniose tai būna pirmosios naujienos, tas žurnalistinis srutomis perdvėsęs gražusis mobingas – reikia būti durnu lietuviu arba perplautom smegenim, kad nesuvoktum, kas aplinkui vyksta. Baisiausia, kad intelektualai, inteligentai tą pasigavę kaip visuotinę nuleistą iš dangaus maną dalijasi kaip nekvestionuojama tiesa, atjungę savas paskutines likusio kritinio mąstymo smegenų šakneles.

 

Ką noriu pasakyti? Tai, ką sakė Radauskas, ką sakė ir šiųmetės Knygų mugės šūkis: „Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu!“. Supraskite, kas yra pasaka, o kas ne. Dvelkteli nuo A. Kamiu kapo senomis žiniomis apie absurdą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Laima Kreivytė apie žmogaus žeminimą, apie kūrėjo tapatybę

Sveiki,

Neseniai skaitytame Erikos Drungytės žurnalui „Nemunas“ (Nr. 11, 2020) kalbintos parodų kuratorės, dėstytojos, poetės Laimos Kreivytės pokalbyje „Laimingiausia esu, kai žaidžiu“ aptikau šiuos žodžius. Įdomių ir išmintingų dalykų galima pasiskaityti tame interviu, tačiau išsirinkau tai, kas, mano galva, dabartyje yra aktualiausia. Kai viename online posėdyje buvo svarstomos moterys vadovės (I. Šimonytė, A. Armonaitė ir V. Čmilytė-Nielsen) buvau pakraupęs, kaip vyrai (ir kai kurios moterys) online komentarų skyriuje „deda“ iš viršaus kuo bjauresnius ir šlykštesnius komentarus apie šių moterų seksualumą, šeiminius santykius ir t. t. Tarsi seksistinis čempionatas, kuriame kuo bjauriau pasirodęs ir pakomentavęs žmogus bus apdovanotas. Plačiojoje visuomenėje vis dar gajus komunistinis požiūris, kad moterys turi likti po padu, o valdžioje „sėdėti“ gražus vyriškis. Lyčių stereotipai tampa vis dar žeminančia ir menkinimo valiuta, kuri tampa atseit konstruktyvios kritikos norma. Bet esmė tame, kad komentatorius tik parodo, kaip yra prisišikęs savo trydoje iki ausų, kad per skraidančių musių spiečių nebemato net savo ištiestos plaštakos, o ką jau kalbėti apie kritinį ir konstruktyvų mąstymą.

Jūsų Maištinga Siela   

Knyga: Paulius Senūta "Sfera"

Paulius Senūta. „Sfera“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 240 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Negalėjau nesusigundyti debiutine Pauliaus Senūtos knyga Sfera, kuri iškart žadėjo tam tikrą jeigu ne maištą prieš visą tradicinę lietuvių literatūrą, tai bent jau tam tikrą poslinkį įdomesnės ir originalesnės šiuolaikinės lietuvių prozos lauke. Tiesą sakant, leidykla pasiūliusi perskaityti šią knygą, mane gerokai nustebino, kadangi Baltos lankos labai retai leidžia lietuvių rašytojų kūrinių ir be Kristinos Sabaliauskaitės ne kažin ką ir ryškaus rastume, todėl pagalvojau, kad leidykla tiesiog atrado iš tikrųjų, liaudiškai tariant, grieko verto autorių.

Galbūt prie šio kūrinio taip greitai nebūčiau „prisikasęs“, jeigu nebūčiau, vaikščiodamas po miestą, aptikęs autobusų stotelėje švytintį didžiulį Sferos plakatą – kokia knyga ir autorius gali leisti sau tokią reklamą? Nieko panašaus nebuvau matęs. Reklaminiame stende buvo ryškus užrašas, kuris veikė jeigu ne kaip tam tikras manifestas, kurį, mano galva, jau seniai sulaužė Ričardo Gavelio ir Jurgos Ivanauskaitės karta, tai bent jau skelbiantis literatūros revoliuciją, mano galva, labai jau pavėluotai, bent 30 metų tikrai. Cituoju reklaminę iškabą: „Išlįskit iš altorių šešėlių.“ Akivaizdu, kad mes literatūros mentaliniame lauke tebesame vis dar Vinco Mykolaičio-Putino psichologiniame romane, o Pauliau Senūtos romanas – tai jau tas, kas išties slepiasi po sutana – rimta ir verta perskaityti. Tą pačią dieną per TV laidą „Labas rytas“ autorius pristatė knygą, už kelių dienų – interviu žurnale Žmonės ir tik „neįšokimas“ į Metų knygos rinkimų nuvažiuojantį traukinį, manding, ėmė kelti įtarimų, kad kažkas su šiuo kūriniu, kuris net neturi anotacijos, yra negerai.

Sferoje, kurią, pasak paties autoriaus, jis rašė su pertraukomis septynerius metus, jis atsigręžia į tada dar tik populiarėjančius, o šiandien gana plačiai žinomus „plokščiažemininkus“. Apie šią teoriją, kad Žemė yra plokščia, o fizikos moksliniai faktai tėra tik mokslo mafijos ir valdžios suklastotas melas tikriausiai daugelis iš jūsų esate girdėję. Tam išties yra įdomių faktų, prikurta daugybė YouTube kanale vaizdo klipų, dokumentinių juostų, kuriomis buvau susidomėjęs prieš kokius pusantrų metų, tad galiu pasakyti, kad tam tikri faktai, įrodantys Žemės plokštumą, išties šokiruoja. Keletą iš jų remiamasi ir Paulius Senūta romane Sfera. Juos visus atpažinau, tad, kaip skaitytojas, susipažinęs su „plokščiažemininkų“ teorijomis, tikėjausi kur kas daugiau ir įdomiau. Romane pateikti įrodymai gana blankūs, paviršutiniški ir patys populiariausi, todėl stigo, kad autorius pasidomėtų naujesne medžiaga, papildytų romaną naujais duomenimis, todėl tie „šokiruojantys“ faktai knygoje atrodė gana blankūs ir „pagrybauti“ keliais tingiais pagūglinimais...

Pradėkime nuo to, kad knyga yra labai prastai parašyta, taip prastai parašyta, kad tiesiog buvo tam tikras šokas, kaip Baltos lankos išvis išleido šį kūrinį – prie jo dirbo net dvi redaktorės, viena koregavimo specialistė, tačiau „užlopyti“ kūrinio juodųjų skylių net joms iki galo nepavyko. Knygoje pasakojama Ignacijaus ir senuko Emanuelio draugystės istorija, kuri turėtų priminti Buko ir bukesnio filmo komedijos porą, tačiau išgauti humoro autoriui nepavyko dėl tam tikrų elementarių personažų kūrimų elementų nebūvimo. Veikėjai be įdomesnių asmeninių biografijų, ypač Ignacijus, kuris, atrodo, visai be šeimos, nieko neveikiantis dykaduonis, kuris „pribėga“ prie reklamos projektų, gauna pinigų ir vėl trainiojasi po barus, neturėdamas nei gyvenimo prasmės, nei meilės. Jis bare susipažįsta su mergina pravarde Kulka ir jie netgi susituokia... Absurdiški siužetiniai kiautai neturi emocinio intelekto, primena amerikietiškų prastų filmų apie slaptuosius agentus ir pasaulinį sąmokslą siužetus, bet priešingai nei daugelyje filmų, pas Paulių Senūtą viskas be didesnio azartinio įtraukimo. Absurdiški aprašymai, kaip veikėjai „matuojasi“ dėžę, kurioje bando patekti į Japoniją, gal truputį imituoja tą žadamą pamišėlių intelektualių kvailių linksmybę, tačiau ji taip skystai nestabili ir neįtikinama, taip be jokių intelektualių subtilybių, kad atrodo, kaip diletantiškos literatūros štrichavimas. Absurdiškai skiriama 80-100 puslapių Ignacijaus įstrigimui Suomijoje, kurioje jis surandamas dėžėje, kvailiems ir bereikšmiams teisminiams procesams ir net vestuvėms.

Neįtikina ir Ignacijaus su Emanueliu draugystė, kai nuolat akcentuojama, jog veikėjai „bijo vienas kito paklausti“ apie gyvenimo faktus. Palaukite, tai čia du intelektualai gurkšnoja vyną pokalbių šou laidoje, ar du draugai nusitašo ir atveria vienas kitam širdis? Pasakotojas tarsi neapsisprendžia, kokia ta draugystė yra iš tikrųjų, dirbtinai bando brėžti etiketo ir moralės ribas. Tiesiog idėja, veikėjai, charakteriai, biografinės „skylės“ nesustyguotos, nes akivaizdu net vidutiniokui skaitytojui, kad tekstas diletantiškas, pilna abejotinų stiliaus klaidų, kurie verčia suabejoti ne tik žemės apvalumu, bet ir pačiomis autoriaus galiomis išties rašyti bent vidutinio kalibro knygą apie visuotinę sąmokslo teoriją.

Paulius Senūta

Keletą perliukų iš austrių kūdros: „Durys išsivertė, o pro jas išsivertė Emanuelis (p. 47)“ ; „Po kurio laiko Emanuelis jau pats su entuziazmu laukdavo vizitų pas Miroslavą, kuris prieš jį ir kartu prieš Ignacijų skleisdavosi visu gražumu (p. 187); Nuostabiojo Antuano veide pasikeitė dar keletas nuotaikų (p. 195);  Kai laikas prarado laiką, užuolaidos vėl pakilo – šį kartą vos vos – ir į kambarį nesiekdama žemės įėjo viešnia iš kūno ir kraujo (p. 218); ...iš balso galėjai suprasti šios frazės bereikalingumą (p. 220); ...neliko nieko kito, kaip bandyti visus jausmus sudėti į veidą, o, kaip žinome, kuo daugiau jausmų veide, tuo kvailiau jis atrodo (p. 228); Kvaila šypsena Ignacijaus veide jį minimalizavo, pavojus virto klausimu, o klausimas – nepasitenkinimu (p. 232).“ Pilna abejotinų tekstų vietų, stiliaus klaidų, kurie byloja apie esminius teksto trūkumus.

Spaudoje bandyta girti romano struktūros ir formos elementus, nors jie net neįvardijami; bandyta pristatyti Sferą kaip labai inovatyvų kūrinį, bet iš esmės romane viskas taip primityviai perteikta, kad nei intrigos, nei įtraukiančio pasakojimo nėra. Tradicinė prasto užsienio romano formos – tik gairės, o iki Dan Brown primenančios Da Vinčio kodo tekstūros – kaip iki Mėnulio. Romane autorius nesugebėjo efektingai susieti „plokščiažemininkų“ faktų su fiktyviuoju romano audiniu, kuris pernelyg tiesmukas, neoriginalus. Antraeiliai veikėjai neįtikina, jie šioje istorijoje net nevaidina lemiamos reikšmės, atrodo įterpti tik dėl niekų; jie atskleidžiami pasakotojo perteikiamais biografiniais nuobodžiais, asmenybės tapsmo neatskleidžiančiais, kiek sufabrikuotais, nukopijuotais iš kitų (verstinė literatūros ar filmų) siužetų štrichais. Idėjiniame lygmenyje aiškios visos autoriaus užmačios ir kaip jis ambicingai norėjo atskleisti intelektualių veikėjų pasinėrimą į beprotybę ir tapimą „rimtais kvailiais“, tačiau tai daroma be pasakojimo aistros, be meninės tekto vertės, nes tiesiog stinga rašymo praktikos, mokėjimo vienu sakiniu sukelti emocinę įtampą.

Autorius pernelyg pasiduoda ilgiems, bereikšmiams, nuobodiems grafomaniniams aprašymams, kaip veikėjai valgo picą, kaip Kulka šiaudeliu žaidžia po kokteilio taurę ir kitokioms nereikšmingoms smulkmenoms, kurios pasižymi ilgu plepėjimu, bet iš esmės nieko nepasako nei apie veikėjus, nei apie pačią istoriją, nepadeda sukurti savitos (pseudo)bohemiškos atmosferos.

Skaitydamas pieštuku pasižymėjau daugybę citatų, kurias maniau panaudosiu rašydamas recenziją, bet visas citatas susumavus, pasidaro aišku, kad vienaip ar kitaip visos jos atliepia prasto teksto kokybę, prastą idėjos realizavimą, siužetinius ir veikėjų charakterio kūrimo trūkumus ir neįdomiai, vietomis net naiviai banaliai perteiktą kūrinio idėją. Kalbant apie teksto kalbą, nors pasakotojas stengiasi perteikti neformalias barų ir vyno pasisėdėjimo užkulisius, Vilniaus šlapimu dvokiančius tiltų zonas, neįpareigojančią aplinką, tačiau kalba „sumedėjusi“, dialogai „negyvi“, veikėjai kiekviename sakinyje stengiasi įterpti kito veikėjo vardą, perteiktas perdėtas oficialumas, kuris netinka nei Ignacijaus, nei Kulkos kuriamiems asmenybės tipažams.

Grįžtant prie mieste matytos Sferos reklaminės iškabos, kurioje rekomenduojama skaityti šią knygą, nes tik tokiu būdu išlįsime iš Altorių šešėlio, visgi man norėtųsi autoriui parekomenduoti perskaityti Altorių šešėlį kaip puikų psichologinį romaną, kuriame gerai atskleidžiami tiek siužetas, tiek emocionaliai asmenybės tapsmo etapai, ko beveik neturėjo nei Ignacijus, nei Emanuelis. Sakyčiau, Sferos personažai plokšti tokie pat kaip keptuvės dugnas, todėl neįdomūs. Perskaičius kūrinį puoliau pasidomėti pačiu Pauliumi Senūta – jis gi buvęs reklamos įmonės vadovas! Štai kaip profesiniai įgūdžiai pasitarnauja gausiame reklamos sraute: interviu, reklaminės iškabos, TV laidos... Visa Sferos idėja „sumesta“ į reklaminę kampaniją, kuri, kaip dažnai būna su itin reklamuojamais produktais, daug žada, tačiau menkai kuo gali patenkinti. Sfera – ne išimtis.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Prezidentu išrinktas Gitanas Nausėda, o kas man iš to?

Sveiki,

Kadangi netikiu demokratijos iliuzija, šie prezidento ir europarlamentarų rinkimai man asmeniškai nėra itin reikšmingi. Nemanau, kad bus ir ateityje. Tai iliuzija, suteikta „laisviesiems“ vergams t. y. eiliniams mokesčių mokėtojams. Aišku, galima daug ir nuobodžiai ginčytis dėl tiesos, kurios nežinome, bet... Kas toji tiesa? Užtenka vieno „feiko“ straipsnio apie sugalvotą kokio nors politiko tamsiąją dėmę ir mūsų pasitikėjimas tuo žmogumi pasikeičia. Esame informacijos jėgos formuojamas molis ir linkstame ten, kur papučia vėjelis. Tai apie kokią demokratiją galime kalbėti, kai teisiškai žmogumi yra manipuliuojama, o jis turi rinktis? Demokratijos paprasčiausiai tokios, kokią bandome mokyti ir savo vaikus, nėra. Tai tik susitarimas, o visa kita – interesų grumtynės.

Visgi keletas įdomesnių aspektų išryškėja. Prisipažinsiu, kad buvau už Ingridą Šimonytę, nes jos retorika analitinė, neagresyvi ir diplomatiška. Tą patvirtino ir psichologai analizavę kandidatų pasisakymus. Štai Gitanas Nausėda labiau mėgsta kaltinti, primesti „dėmes“ kitiems, nors čia pat visada „priklijuoja“ diplomatines „susitarimų“ klišes. Protaujantis žmogus jaučia ir girdi, ką sako žmogus, o neišsilavinęs myli akimis ir yra valdomas tradicinių pažiūrų, pavyzdžiui, kad valdžioje būtinai turi būti vyras (kaip ir troboje, taip ir šalyje), o moteris tik gaspadinė.

Kad žmonės renkasi kandidatą ne pagal protą, tą atskleidžia absurdiški straipsniai apie Šimonytės senmergystės etiketę. Tai žemo lygio patyčios, skindančios iš neišprususių, valstietiškų naivuolių. Na, jūs man pasakykite, koks normaliai mąstantis žmogus gali rinkti valdžią iš pavardės moters priesagos? Koks gi skirtumas, ar ištekėjusi, ar išsiskyrusi, ar dar kokia nors lovoje? Kaip tai atsiliepia bendram valstybės atstovavimo darbui? Tas tamsus suluošintas ir smarkiai lytiškumo stereotipais grįstas įsivaizdavimas apie žmones atskleidžia tik tai, kokie tas temas eskaluojantys smarkiai gniuždyti ir tebegniuždomi šių stereotipų. Na, senmergė, ir ką? Ir valio! Vadinasi, daugiau laiko sau, savo smegenims, mąstymui ir darbui, ko iš esmės ir reikia šalies atstovui. Nekomentuosiu G. Nausėdos pozicijos, nes ji iš esmės neturėtų konstruoti jo šeiminio pajėgumo su Šimonyte – tai absoliučiai bergždžias reikalas.

Apskritai pradėjau galvoti, kad nors ir palaikau I. Šimonytę, bet joks šalies prezidentas nepagerins mano paties gyvenimo kokybės, kaip nepagerino Adamkus, kaip nepagerino Grybauskaitė. Nes šiaip ar taip, savo kokybę renkuosi aš pats: kaip reaguoti, kaip jaustis, kaip priimti čia ir dabar, kasdienybę, o kas atstovauja Lietuvai, kuriai iš esmės esu tik mokesčių mokėtojas, man tiek pat rūpi, kiek aš kokiam G. Nausėdai. Supraskime, visi einame į pasaulį be sienų, o patriotizmas-idiotizmas vis dar mus įkalina šiuose rėmuose ir rinkiminiuose smėlio dėžėse, bet... Bet tai kiekvienam tikriausiai pagal savivoką. Mes nieko negalime nulemti iš išorės, galime tik pasirinkdami nuostatą priimti pasaulį arba ne, o visa kita yra sugriaunama, atimama ir iš esmės laikina.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Kodėl laimi Aušra Maldeikienė ir Ingrida Šimonytė, o Gitanas Nausėda ir Vygaudas Ušackas pralaimi prezidento rinkimus?

Sveiki, skaitytojai,

Pasirodo, Lietuvą gali valdyti tik moterys. Sakysite, kad sakau gryną nesąmonę ir lytis politikoje nieko nereiškia, tačiau, kai kalba pakrypsta apie žmogaus teises ir lygybę, kažkodėl moterų ir vyrų pozicijos išsiskiria kardinaliai. Trumpu komentaru pasakysiu, kodėl aš, kaip vyras, savo balsą atiduosiu arba Aušrai Maldeikienei arba Ingridai Šimonytei, o Gitanui Nausėdai ir Vygaudui Ušackui ir bet kokiam vyriškos lyties politikui – špygą taukuotą.

Ogi politika labai paprasta, jeigu balsuojate už patriarchalinę pasaulėžiūrą, jūs balsuojate už tradicinę šeimą ir tradicines „vertybes“, kurios sudaromos mažumų sąskaita. Kaip tai atrodo? Kai Gitanas ir Vygaudas kalba apie tradicinę šeimą, jie turi galvoje gausią šeimą, moterį „apsikrovusią“ penkiais ir daugiau vaikų. Nieko čia blogo turėti daug vaikų. Man net gražu, tačiau, kas nutinka su kitais, kurie neatitinka šio modelio, o valdžioje gyvuoja vieno modelį pripažįstantis politikas? Griūna ne tik seksualinių mažumų šeimų (dar vis neįteisintas) saugumas, kurios, pripažinkime, egzistuoja nuo jūsų noro ar nenoro – tokia realybė ir ignoruoti ją daugumos sąskaita yra ne tik kad nesąžininga, bet antidemokratiška, politika susiaurėja iki dogmatiškos valdymo formos – neatitinki standartų, tada lauk iš Lietuvos, nes Marijos žemelei nereikia išsigimėlių, kitaip sakant, neatitinkančių Nausėdos ir Ušacko modelio. Kalbu apskritai ne vien apie seksualines mažumas, toks požiūris formuoja apskritai nepakantumą išsiskyrusioms šeimoms, negalinčioms susilaukti vaikų, tautinių mažumų diskriminavimui ir visokiem net Seimo posėdžiuose nevartotiniems žodžiams kaip babajai ar pederastai – atsiprašau, pats girdėjau gi įrašus!

Smagu, kad A. Maldeikienė nuo pat pradžių savo rinkiminėje kampanijoje skiria dėmesį mažumoms, kurios tikrai, manau, atkreips dėmesį eidamos balsuoti. Neleiskime bobulei balsuoti už „gražius“ žentus, nes toji galvoja, kad geriausiai tvartus mėžia ir šalį valdo vyrai – netiesa. Būkite atidūs, atkreipkite į vyrų politikų retoriką, kai kurios tezės primena XIX amžiaus laiką, kai moterys pririšamos prie melžiamos karvės ir vaikų, nes kitoks pasaulis nė negali egzistuoti. Nors nebuvau iki galo patenkintas Dalios Grybauskaitės politika, manau, kad Šimonytės ar Maldeikienės kadencija būtų išties neprošal. Bet vėlgi, bijau, kad suveiks ne protas, o simpatijos – moterys prabalsuos už vyrus (tradicijos tęsiasi), o Aušros nemėgs dėl jos spontaniškumo, Šimonytės dėl konservatoriško šleifo... Bet, Dieve mano, ką gali bankininkas ir skuodiškis nacionalistas krikščionis, kurių pasaulėvokos dar tebėra XIX amžiuje? Labai nenoriu, kad mano pažįstamų likimą spręstų dauguma, kaip ir su kuo „leidžia“ toji dauguma gyventi. Gyvenimas vienas, leiskime jį gyventi laisvai kiekvienam, kokį jis mato vertą gyventi, o ne kaip Nausėdai su Vygaudui atrodo.

Taigi. 0-1 (moterų naudai).

Jūsų Maištinga Siela