Sveiki, mielieji
skaitytojai,
Prancūzų režisierius François Ozon praeityje yra sukūręs,
mano galva, ne vieną gerą filmą, tačiau pastarųjų dešimtmečių filmai mano
skoniui atrodo gan teatrališki ir lėkštoki. Pastaruoju metu kasmet pateikia po
kokį nors kūrinį, mano nuostabai, juos gerai įvertina kino kritikai, o aš vis
neprarandu vilties, kad išgyvensiu ką nors įdomaus, žiūrėdamas jo juostas, tad
nusprendžiau ir vėl suteikti šansą jo pandemijos metu nufilmuotas filmą „Peteris
von Kantas“ (pranc. Peter von Kant) (2022).
Medžiaga šiaip labai įdomi. Apskritai F. Ozonui rūpi
LGBT temos, problemos, aistros ir klausimai kine. Galima sakyti, jis vienas
ryškiausių prancūzų LGBTQ kino kūrėjų, dažnai laviruojantis homoerotikos tema
savo kūriniuose. Šis filmas – tai nauja vokiečių režisieriaus Rainerio Wernerio
Fassbinderio 1972 m. filmo „Karčios Petros fon Kant ašaros“ versija. Ozonas
pakeitė pagrindinių veikėjų lytį (iš moterų į vyrus). Kas nežino Fassbinderio,
priminsiu, kad tai realiai egzistavęs vokiečių režisierius, kūręs erotizuotas
dramas, o pats, nors ir turėjęs santuoką, gyveno savo rate gana atvirą ir
komplikuotą homoseksualaus režisieriaus gyvenimą. Galima sakyti, kad
pagrindinis veikėjas Ozono filme yra savotiškas Fassbinderio prototipas, nors
ir perkurtas iš pastarojo filmo: išvaizda labai panaši. Tiesa, teko matyti apie
šį skandalingą režisierių ir biografinį meninį filmą pavadinimu „Enfant
Terrible“ (režisierius Oskar Roehler) ir pastarasis man patiko kur kas labiau,
nei Ozono filmas.
Pasakojimas hermetiškas kaip lėlių namelis, beveik
nufilmuotas (matyt dėl pandemijos sąlygų) viename bute. Peteris – garsus režisierius,
kuris pasiduoda periodiškai savo mūzoms ir pasijoms, jas dievina, aukština,
iškelia, integruoja į savo kūrybos procesą. Atėjo metas, kada Peteris,
išgyvenęs vieną etapą, leidžiasi į kitą; jis susipažįsta su jaunu neturtingu
imigrantu iš Australijos Amiru, kuris netrukus tampa aikštingu ir išlepintu
jaunuoliu. Galiausiai po 9 mėnesių Amiras dėka Peterio tampa pripažintu
aktoriumi, bet jau senstelėjęs režisierius nebegali sulaikyti jauno ir
arogancijos įgavusio jaunuolio savo bute, todėl panyra į obsesišką nelaimingos meilės
savimelodramą...
Filmas man nepatiko. Jis pasirodė lėkštai dekoratyvus,
ribotas, pernelyg akivaizdus. Veikėjai panašūs į Pedro Almodovaro veikėjus: jie
perdėtai komiškai patetiški, nenatūralūs, tarsi „išlupti“ iš kokios pigios
devinto dešimtmečio muilo operos. Dialogai neretai irgi sukonstruoti teatrališkai,
dažnai perspaustai komiškai. Aš suprantu, kad tai daroma sąmoningai, nes
bandoma savaip interpretuoti Fassbinderio kino palikimą, bet toji perdėta
aistra būtent ir atrodo neaistringa. Veikėjai kankinasi, bet komiškai, veikia
disfunkciškai, nes iš to kaip ir maitinasi. Filme ryškinama Oscaro Wildo „Doriano
Grėjaus portreto“ įtampa: senstelėjęs menininkas mėgaujasi jaunuolio kūnišku
žavesiu, nes grožis svarbiausias menininko įrankis, aišku, kol jis
sureikšminimas.
Visgi filmas kalba ne vien apie obsesišką meilę, bet
ir apie fetišizmą. Vienas iš tyliausių ir keisčiausių veikėjų – tarnas Karlas,
kuris namie slampinėja kaip pantera ir dirba režisieriui. Filmo pabaigoje Karlo
vaidmuo pasiekia kulminaciją. Kai Peteris bando „pasikeisti“ ar atsiprašyti,
Karlo reakcija (išėjimas arba tylus maištas) parodo, kad net ir didžiausia
kantrybė turi ribas. Tai vienintelis momentas, kai Karlas atgauna savo
subjektyvumą – jis nustoja būti „daiktu“ ir tampa asmenybe, priimančia
sprendimą. Visgi tai teatrališka, sintetiška, todėl su filmo žmonėmis sunku
susitapatinti, nes visur tyčia veikia kičas ir sukarikatūrinti veikėjai bei
situacijos. Kaip stipriausius filmo aspektus išskirčiau aktoriaus Denis
Ménochet pasirodymą (man absoliučiai jo netikėtas vaidmuo) ir garso takelis. F.
Ozon tiesiog dievina prancūziškas ano amžiaus stilistikos balades, kurios
iliustruoja pagrindinių veikėjų aistrą, bejėgystę ir laikiną jaunystės grožį.
Mano įvertinimas: 4/10
Kritikų vidurkis: 63/100
IMDb: 6.3
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą