Laba diena, skaitytojai,
Kokia mintis apie laimę!
„Laimė, jei tik ji apskritai egzistuoja,
aplanko mus netikėtai. Jei sieksime jos sąmoningai, ji mus nuves klystkeliais.“ Nathaniel
Hawthorne
Nathanielis Hawthorne'as gimė 1804 m. liepos 4 d.
Saleme, Masačusetse, JAV. Jis buvo vienas iš didžiųjų amerikiečių romantizmo ir
gotikinės literatūros atstovų. Hawthorne'o kilmė buvo glaudžiai susijusi su puritonų
Naujosios Anglijos istorija; vienas iš jo protėvių, Johnas Hathorne'as
(Nathanielis vėliau pridėjo raidę „w“ prie savo pavardės), buvo teisėjas
liūdnai pagarsėjusiuose Salemo raganų teismuose 1692–1693 m. Šis šeimos
palikimas, ypač kaltės, nuodėmės ir moralinės veidmainystės temos, tapo esminiu
jo kūrybos pagrindu. Po tėvo, jūrų kapitono, mirties, kai Nathanielis buvo dar
vaikas, jis augo izoliuotas, tai skatino ankstyvąjį domėjimąsi skaitymu ir
rašymu. Jis studijavo Bowdoino koledže, Meino valstijoje, kur susidraugavo su
būsimuoju prezidentu Franklinu Pierce'u ir poetu Henry Wadsworthu Longfellow.
Po koledžo baigimo 1825 m. Hawthorne'as praleido apie
dvylika metų, vadinamųjų „įžūliųjų metų“, rašydamas Saleme, kol pagaliau
pasiekė pripažinimą. Jo karjera neapsiribojo vien rašymu; jis dirbo Bostono
uosto muitinėje (1839–1840) ir Salemo uosto muitinėje (1846–1849). Šios
valstybinės tarnybos suteikė jam finansinio stabilumo ir suteikė medžiagos jo
kūrybai. Svarbus posūkis jo gyvenime įvyko 1842 m., kai jis vedė Sophią
Peabody, tapusią jo ištikima palaikytoja ir mūza. Pora susilaukė trijų vaikų.
Literatūroje jo proveržiu tapo „Raudonoji raidė“ (The Scarlet Letter),
išleista 1850 m. Šiame romane gvildenamos tokios temos kaip nuodėmė, gėda ir
atpirkimas puritonų Naujosios Anglijos aplinkoje. Kiti reikšmingi darbai apima „Septynių
frontonų namas“ (The House of the Seven Gables, 1851 m.) ir „Fauno
marmuras“ (The Marble Faun, 1860 m.).
Hawthorne'o kūryba yra persmelkta gilių moralinių ir
psichologinių tyrimų. Jo pagrindinės idėjos sukasi apie gamtinę blogio prigimtį
žmogaus širdyje, puritonų moralės ir socialinių suvaržymų poveikį individui,
izoliacijos ir kaltės jausmą bei praeities įtaką dabarties gyvenimui. Jis
dažnai naudojo alegoriją ir simbolizmą, kad perteiktų sudėtingus etinius
pasirinkimus. Jo darbai tyrinėja žmogiškosios prigimties tamsiąją pusę,
pabrėždami nuodėmės slėpimo pavojus ir moralinės veidmainystės žalą.
Pavyzdžiui, „Raudonoji raidė“ ne tik kritikuoja puritanų rigidiškumą, bet ir
pabrėžia, kad vieša gėda gali būti geresnė už slegiančią slapto kaltės jausmo
naštą. Jis tikėjo, kad žmogaus patirtis yra iš esmės konfliktas tarp šviesos ir
tamsos, kur nuodėmė ir atpirkimas yra nuolat kovojančios jėgos.
Vėlesniais metais, draugo Franklino Pierce'o dėka,
Hawthorne'as gavo JAV konsulo pareigas Liverpulyje, Anglijoje (1853–1857). Tai
jam suteikė finansinį saugumą, bet jo sveikata pamažu silpnėjo. Grįžęs į
Ameriką, jis rašė mažiau. Nathanielis Hawthorne'as mirė miegodamas 1864 m.
gegužės 19 d. Plymouth, Naujajame Hampšyre, kelionės su Franklinu Pierce'u
metu. Jo mirtis buvo natūrali, susijusi su ilgalaikiais negalavimais. Jis
palaidotas Sleepy Hollow kapinėse Konkorde, Masačusetse.
Na, o ši jo citata atspindi Hawthorne'o skeptišką
požiūrį į sąmoningą laimės siekimą. Laimė nėra tikslas, kurį galima tiesiogiai
pasiekti ar suplanuoti. Ji yra efemeriška ir pasireiškia savaime, kai žmogus
yra užsiėmęs kitomis, galbūt prasmingesnėmis, veiklomis ar gyvenimo prasmės
ieškojimu. Sąmoningas laimės siekimas veda į nusivylimą. Bandant priverstinai
rasti laimę, mes nustojame vertinti esamą akimirką, sutelkiame dėmesį į tai, ko
mums trūksta, o ne į tai, ką turime, ir galiausiai nerasime pasitenkinimo. Ši
idėja dera su jo kūrinių temomis, kur moralės ir gyvenimo prasmės paieškos buvo
svarbesnės nei trumpalaikis malonumas.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą