Leonardas da Vinčis, Mikelandželas, Rafaelis ir Donatelas; 4 Renesanso meno ir mokslo genijai bei jų tarpusavio santykiai: seksualumas, menas, konkurencija

Sveiki, mielieji!

 

Šiame įraše apžvelgsiu keturis didžiausius Renesanso meno ir mokslo žmones, ką jie nuveikė, kaip gyveno ir kokie buvo jų tarpusavio santykiai. Leiskimės į įdomią istoriją!

 

TRUMPOS RENESANSO GENIJŲ GYVENIMO REPREZENTACIJOS

 

Renesanso genijus Leonardas da Vinčis gimė 1452 m. Vinčio miestelyje, Toskanoje, kaip nesantuokinis notaro ir valstietės sūnus. Jis buvo tikras „homo universalis“ – ne tik tapytojas, sukūręs mįslingąją „Moną Lizą“, bet ir inžinierius, anatomas bei išradėjas, kurio užrašų knygelėse puikavosi skraidančių mašinų ir tankų eskizai. Leonardas didžiąją gyvenimo dalį praleido klajodamas tarp Florencijos ir Milano, tarnaudamas tokiems galingiesiems kaip Liudvikas Sforca, o paskutinius metus praleido Prancūzijoje, karaliaus Pranciškaus I globoje. Jis mirė 1519 m. Klu pilyje, Ambuaze, o pasak legendos – ant paties karaliaus rankų. Mažai kam žinoma, kad Leonardas buvo griežtas vegetaras ir turėjo įprotį turguje pirkti paukščius narvuose vien tam, kad juos paleistų į laisvę, be to, jis rašė veidrodiniu būdu, iš dešinės į kairę.

 

Mikelandželas Buonarotis, gimęs 1475 m. Kaprezėje, kilmę kildino iš smulkių, bet nusigyvenusių bajorų, o jo tėvas iš pradžių priešinosi sūnaus norui tapti menininku. Skirtingai nei švelnusis Leonardas, Mikelandželas pasižymėjo sunkiu charakteriu, asketišku gyvenimo būdu ir neįtikėtinu darbštumu – skulptūrą jis laikė aukščiausia meno forma, teigdamas, kad tiesiog išlaisvina figūrą iš marmuro bloko. Didžiąją dalį brandaus gyvenimo jis praleido Romoje, dirbdamas popiežiams, kur ištapė Siksto koplyčios skliautus ir sukūrė milžinišką „Dovydo“ skulptūrą bei Šv. Petro bazilikos kupolą. Genijus mirė Romoje 1564 m., sulaukęs stulbinančio tam laikui 88 metų amžiaus, nors iki pat galo jautėsi nepasiekęs tobulumo. Įdomu tai, kad Mikelandželas taip nemėgo maudytis ir persirenginėti, kad sklando gandai, jog nusiavus batus kartu su jais nusilupdavo ir jo oda, o savo veidą jis slapta įtapė į „Paskutiniojo teismo“ freską kaip nudirtą šv. Baltramiejaus odą.

 

Rafaelis Santis, gimęs 1483 m. Urbine, buvo sėkmingo dvaro tapytojo sūnus, tad meninę aplinką juto nuo vaikystės. Jis išgarsėjo kaip harmonijos ir grožio meistras, kurio „Atėnų mokykla“ Vatikane tapo Renesanso filosofijos simboliu. Rafaelis buvo tikra priešingybė atsiskyrėliui Mikelandželui: jis gyveno prabangiai, mėgavosi moterų dėmesiu, turėjo didžiulę mokinių armiją ir buvo vadinamas „tapytojų prince“. Didžiąją dalį šlovės jis pelnė Romoje, kur tapo pagrindiniu Vatikano architektu ir dailininku. Jo gyvenimas nutrūko itin anksti ir dramatiškai – jis mirė 1520 m., per savo 37-ąjį gimtadienį, po karščiavimo priepuolio, kurį, pasak amžininkų, sukėlė pernelyg audringos meilės naktys. Mažai žinoma detalė yra ta, kad Rafaelis buvo toks turtingas ir įtakingas, jog popiežius Leonas X svarstė jam suteikti kardinolo titulą, o jo sarkofagas Panteone papuoštas užrašu, teigiančiu, jog gamta bijojo būti nugalėta jo meno.

 

Ankstyviausias iš šio ketverto – skulptorius Donatelas, gimė apie 1386 m. Florencijoje vilnos karšėjo šeimoje ir tapo skulptūros revoliucionieriumi, grąžinusiu antikines formas į krikščioniškąjį pasaulį. Jis sukūrė pirmąją nuo antikos laikų laisvai stovinčią nuogo vyro skulptūrą – bronzinį „Dovydą“, kuris savo drąsa sukrėtė amžininkus. Donatelas didžiąją gyvenimo dalį praleido Florencijoje, glaudžiai bendradarbiaudamas su Kozimu Medičiu, tačiau dešimtmetį kūrė ir Padujoje. Jis gyveno kukliai, netgi nerūpestingai – sakoma, kad pinigus laikydavo krepšyje, pakabintame palubėje, iš kurio jo draugai ir mokiniai galėdavo imti tiek, kiek jiems reikia, net neatsiklausę. Donatelas mirė 1466 m. ir, pagerbiant jo ištikimybę, buvo palaidotas San Lorenzo bazilikoje šalia savo globėjo Kozimo Medičio. Mažai žinoma įdomybė yra ta, kad Donatelas buvo žinomas dėl savo ūmaus būdo: kartą jis sudaužė ką tik baigtą skulptūrą, kai pirkėjas pasiskundė, jog ji per brangi, pareikšdamas, kad toks žmogus nevertas meno.

 

KAIP RENESANSO GENIJAI SUGYVENO TARPUSAVYJE IR KĄ VIENAS APIE KITĄ GALVOJO?

 

Nors šie keturi genijai dažnai suvokiami kaip vieninga didžioji Renesanso ketveriukė, jų santykiai ir bendrystė buvo persunkti ne tik abipusio įkvėpimo, bet ir aštrios konkurencijos bei laiko prarajų. Donatelas, būdamas vyriausias ir ankstyvojo Renesanso pradininkas, tiesiogiai nesutiko Leonardo, Mikelandželo ar Rafaelio, tačiau jo įtaka jiems buvo fundamentalioji bazė. Donatelo revoliucinė skulptūros technika ir emocinis gylis tapo studijų objektu vėlesnėms kartoms; pavyzdžiui, jaunas Mikelandželas praleido begalę valandų studijuodamas Donatelo reljefus ir skulptūras Medičių soduose, semdamasis drąsos vaizduoti nuogą žmogaus kūną ir dramatišką ekspresiją. Donatelo mirtis 1466 metais nubrėžė ribą tarp ankstyvosios epochos ir Brandžiojo Renesanso viršūnės, kurioje vėliau susidūrė kiti trys titanai.

 

Ryškiausia ir dramatiškiausia akistata muziejaus ir istorijos puslapiuose įvyko tarp Leonardo da Vinčio ir Mikelandželo Buonaročio, kurie ne tik gyveno tuo pačiu metu, bet ir atvirai vienas kito nemėgo. Nors išlikusių tiesioginių jų laiškų nėra, amžininkų liudijimai piešia įtampos pilną vaizdą: elegantiškas, moksliškas ir švelnių manierų Leonardas bei asketiškas, rūstus ir nuolat purvinas Mikelandželas reprezentavo du priešingus pasaulius. Istorikai mini epizodą Florencijos gatvėse, kai Leonardas, paprašytas praeivių paaiškinti Dantės eilutes, pasiuntė juos pas Mikelandželą, o šis įsižeidęs prikišo Leonardui jo nebaigtą lieti bronzinio žirgo skulptūrą Milane. Ši jų antipatija tapo legendine, o 1504 metai tapo kulminacija, kai abu genijai gavo užsakymą tapyti gretimas sienas Sinjorijos rūmuose – tai turėjo būti didžiausia visų laikų meno dvikova, tačiau nė vienas kūrinio taip ir nebaigė.

 

Rafaelis Santis į šią titanų kovą įsiliejo kaip jaunas, ambicingas ir neįtikėtinai talentingas diplomatas, kuris sugebėjo iš abiejų vyresnių meistrų pasiimti tai, kas geriausia. Skirtingai nei besivaidijantys Leonardas ir Mikelandželas, Rafaelis atvirai žavėjosi Leonardo šešėliavimo technika (sfumato) ir kompoziciniu piramidės principu, kurį pritaikė savo madonoms. Tačiau jo santykiai su Mikelandželu buvo įtempti: pastarasis kaltino Rafaelį plagijavimu ir intrigomis. Kai Rafaelis, padedamas architekto Bramantės, slapta gavo progą pamatyti dar nebaigtus Siksto koplyčios skliautus, jis buvo taip pakerėtas Mikelandželo figūrų didingumo, kad akimirksniu pakeitė savo stilių, įliedamas į savo darbus daugiau monumentalumo, o tai Mikelandželą dar labiau įsiutino.

 

Vienas įdomiausių vizualių liudijimų apie šių vyrų bendrystę yra paties Rafaelio freska „Atėnų mokykla“, kurioje jis sujungė visus tris savo laiko genijus po vienu skliautu. Nors freska vaizduoja antikos filosofus, jų veidai yra atpažįstami renesanso meistrų portretai: Platonas turi Leonardo bruožus, o centre sėdintis susimąstęs Herakleitas – tai akivaizdus pagerbimas Mikelandželui. Pats Rafaelis save įtapė dešiniajame kampe, žvelgiantį į žiūrovą. Šis kūrinys simbolizuoja intelektualinę bendrystę, kurios realybėje galbūt trūko dėl asmeninių ambicijų, tačiau kuri egzistavo bendroje idėjų erdvėje, kurioje jie visi kūrė tą patį naująjį pasaulį.

 

Nors asmeniniai laiškai tarp jų neišliko, jų nuomonės apie vienas kito meną geriausiai atsispindi jų pačių traktatuose ir pastabose. Leonardas savo užrašuose skeptiškai žiūrėjo į skulptūrą, vadindamas ją „mechaniniu darbu“, reikalaujančiu dulkių ir prakaito, o tai buvo tiesioginis dūris skulptūros fanatikui Mikelandželui. Mikelandželas savo ruožtu niekino aliejinę tapybą, vadindamas ją „moterų ir tinginių užsiėmimu“, ir pirmenybę teikė freskai bei marmurui. Rafaelis gi buvo tas, kuris savo darbuose sintetino šiuos prieštaravimus, tyliai pripažindamas, kad be Leonardo intelekto ir Mikelandželo galios jo paties menas nebūtų pasiekęs tokios tobulos harmonijos.

 

Geografinė jų bendrystė dažniausiai sukosi apie Romą ir Florenciją – du pagrindinius traukos centrus, kur popiežiai ir Medičių giminė vertė juos konkuruoti dėl tų pačių resursų. Romoje, Vatikano koridoriuose, Rafaelis ir Mikelandželas dirbo vos už kelių šimtų metrų vienas nuo kito, tačiau vengė susitikimų. Liudininkai pasakoja, kad kartą susidūręs su prabangiai apsirengusiu ir mokinių apsuptu Rafaeliu, Mikelandželas mestelėjo: „Eini kaip generolas su savo palyda“, į ką Rafaelis atkirto: „O tu eini vienas kaip budelis“. Šie trumpi, kandūs pasikeitimai frazėmis geriausiai iliustruoja jų kasdienę trintį.

 

Galiausiai, nepaisant nesutarimų ir pavydo, šie keturi vyrai suformavo nedalomą grandinę. Donatelas suteikė formą, Leonardas – dvasią ir mokslinį pagrindą, Mikelandželas – antžmogišką galią, o Rafaelis – dieviškąją harmoniją. Jų „bendrystė“ buvo ne draugystė prie vyno taurės, o nuolatinis intelektualinis ir meninis karas, kuriame kiekvienas sekantis bandė pranokti prieš tai buvusį. Tai buvo aukščiausia įmanoma konkurencijos forma, kuri privertė žmoniją patikėti, jog žmogaus rankos gali sukurti kažką tokio tobulo, kas prilygtų dieviškajai kūrybai.

Sąsaja tarp populiariosios kultūros fenomenų „Vėžliukų ninzių“ (TMNT) ir Renesanso titanų prasidėjo dar 1984 metais, kai komiksų kūrėjai Kevin Eastman ir Peter Laird nusprendė suteikti savo herojams istorinius vardus, siekdami suteikti komišką kontrastą tarp jų kovos menų prigimties ir aukštosios kultūros. Kiekvieno vėžliuko vardas atspindi tam tikrą meistro charakterį ar epochos svorį: Leonardas (mėlynas raištis) yra lyderis, įkūnijantis da Vinčio universalumą ir strateginį mąstymą; Mikelandželas (oranžinis) pasižymi laisva dvasia ir ekspresyvumu, panašiai kaip skulptoriaus aistra; Donatelas (violetinis) yra technologijų genijus, primenantis ankstyvojo Renesanso inovatorių; o Rafaelis (raudonas) pasižymi maištingu ir ūmiu būdu, atliepiančiu tikrojo Rafaelio audringą asmenybę. Šis vardų pasirinkimas ne tik suteikė herojams išskirtinumo, bet ir tapo netikėtu edukaciniu įrankiu, privertusiu milijonus vaikų visame pasaulyje pirmą kartą išgirsti apie didžiuosius Italijos menininkus.

 

LEONARDO DA VINČIO IR MIKELANDŽELO DVIKOVA

 

Leonardo da Vinčio ir Mikelandželo Buonaročio „dvikova“ 1504 m. Florencijoje yra laikoma viena dramatiškiausių akimirkų meno istorijoje, kai du didžiausi epochos protai tiesiogiai susidūrė vienoje erdvėje. Florencijos respublikos vyriausybė, siekdama įamžinti karinę šlovę, užsakė abiem meistrams sukurti milžiniškas freskas Sinjorijos rūmų (Palazzo Vecchio) Didžiojoje tarybos salėje. Leonardas pasirinko vaizduoti „Angjario mūšį“, o Mikelandželas – „Kašinos mūšį“. Tai nebuvo tik paprastas užsakymas; tai buvo viešas egzaminas, kuriame turėjo paaiškėti, kurio vizija – Leonardo mokslinis stebėjimas ar Mikelandželo skulptūriškas monumentalumas – yra pranašesnė.

 

Leonardas į užduotį žvelgė per psichologinę ir mokslinę prizmę, siekdamas pavaizduoti tai, ką jis vadino pazzia bestialissima (pačiu žvėriškiausiu beprotiškumu). Jo eskizuose matome persipynusių žirgų ir vyrų chaosą, kuriame įniršis iškraipo veidus, o dulkės ir dūmai susilieja į vientisą dramą. Tuo tarpu Mikelandželas pasirinko visiškai kitokią strategiją: jis nefokusavo dėmesio į pačias kautynes, o pavaizdavo akimirką, kai kariai, besimaudantys upėje, yra užklumpami pavojaus signalo ir skuba rengtis šarvus. Tai suteikė jam galimybę pademonstruoti savo nepralenkiamą gebėjimą vaizduoti nuogą žmogaus kūną sudėtingiausiose pozose, raumenų įtampą ir judesio dinamiką.

 

Ši dvikova, deja, niekada nebuvo baigta, tačiau ji paliko neištrinamą pėdsaką meno raidoje. Leonardas eksperimentavo su nauja, vaškine tapybos technika, kuri dėl netinkamo džiovinimo pradėjo bėgti ir nykti dar jam dirbant, tad nusivylęs meistras darbą paliko. Mikelandželas savo ruožtu buvo iškviestas į Romą popiežiaus Juliaus II užsakymams ir paliko tik paruošiamąjį kartoną. Nors originalios sienos liko tuščios arba vėliau užtapytos Giorgio Vasari, abiejų genijų eskizai tapo „pasaulio mokykla“ (kaip juos vadino amžininkai) – kiti menininkai, tarp jų ir jaunasis Rafaelis, plūdo į salę studijuoti šių šedevrų, kurie visiems laikams pakeitė požiūrį į tai, kaip mene vaizduojama jėga, konfliktas ir žmogaus anatomija.

 

SEKSUALINIS DONATELO, LEONARDO DA VINČIO, MIKELANDŽELO IR RAFAELIO GYVENIMAS

 

Renesanso genijų asmeninis gyvenimas ir seksualumas ilgą laiką buvo gaubiamas paslapčių bei romantizuotų legendų, tačiau šiuolaikiniai istoriniai tyrimai leidžia susidaryti gana aiškų vaizdą apie jų intymiąją būtį. Leonardas da Vinčis, viena mįslingiausių visų laikų asmenybių, niekada nebuvo vedęs ir nėra jokių istorinių duomenų apie jo ryšius su moterimis. Dar būdamas jaunas Florencijoje, 1476 metais, jis kartu su keliais kitais vyrais buvo anonimiškai apkaltintas sodomija dėl santykių su žinomu to meto modeliu Jacopo Saltarelli. Nors kaltinimai buvo atmesti trūkstant įrodymų, šis įvykis paliko gilų pėdsaką jo gyvenime. Vėliau Leonardas didžiąją savo gyvenimo dalį praleido apsuptas gražių jaunų mokinių, iš kurių ryškiausi buvo Gian Giacomo Caprotti, pramintas Salajumi (Mažuoju velniūkščiu), ir aristokratas Francesco Melzi. Salajus su Leonardu gyveno daugiau nei 25 metus, pasižymėjo aikštingu charakteriu, o meistras jam dovanojo brangias dovanas ir įamžino jį ne viename paveiksle, kas daugeliui istorikų leidžia manyti, jog juos siejo ne tik mokytojo ir mokinio, bet ir intymus ryšys.

 

Mikelandželas Buonarotis taip pat niekada nesukūrė šeimos ir gyveno itin asketiškai, tačiau jo seksualumas buvo persmelktas gilaus dvasinio ir fizinio idealizmo, nukreipto į vyro kūno grožį. Mikelandželo eilės, skirtos jaunam aristokratui Tommaso dei Cavalieri, yra vienas atviriausių homoseksualios meilės liudijimų Renesanso istorijoje. Menininkas skyrė Tommasui šimtus sonetų, kuriuose aukštino jo grožį ir prisipažino meilėje, kurią vadino „nežemiška“. Nors Mikelandželas buvo giliai tikintis ir nuolat kankinosi dėl savo aistrų, jo meilė vyrų kūnams akivaizdžiai matoma jo kūryboje – net moterų figūras jis dažnai tapydavo naudodamas vyrų modelius, suteikdamas joms ryškius raumenis. Vėlyvame amžiuje jis palaikė itin artimą, tačiau greičiausiai platonišką ryšį su poete Vittoria Colonna, kuri buvo jo dvasinė bendražygė, tačiau moters meilė jo gyvenime buvo išimtis, o ne taisyklė.

 

Rafaelis Santis šioje ketveriukėje išsiskiria kaip ryškus heteroseksualaus gyvenimo būdo atstovas, kurio meilės nuotykiai buvo vieša paslaptis. Skirtingai nei Leonardas ar Mikelandželas, Rafaelis dievino moteris ir jos buvo pagrindinis jo įkvėpimo šaltinis. Nors jis buvo oficialiai susižadėjęs su kardinolo Bibbienos dukterėčia Maria Bibbiena, vestuves nuolat atidėliojo, nes jo širdis priklausė kitai. Didžioji jo gyvenimo meilė buvo Margherita Luti, žinoma kaip „La Fornarina“ (kepėjo dukra). Pasakojama, kad Rafaelis buvo toks aistringas, jog kartą, dirbdamas Vatikane, paprašė, kad Margherita būtų atvesta pas jį, nes be jos negalėjo susikaupti darbui. Vasari netgi teigė, kad ankstyvą genijaus mirtį sukėlė per didelis pasidavimas seksualiniams malonumams, kurie išsekino jo organizmą.

Donatelo "Dovydas".

Mikelandželo "Dovydas"

Leonardo da Vinčio "Vergilijaus žmogus".

 

Apie Donatelo asmeninį gyvenimą žinoma mažiausiai, tačiau jo amžininkai paliko užuominų apie jo išskirtinį abejingumą tradiciniam šeimos gyvenimui ir palankumą jauniems mokiniams bei padėjėjams. Donatelas niekada nebuvo vedęs ir garsėjo tuo, kad savo dirbtuvėse palaikė itin neformalią, brolišką atmosferą. Istoriniai anekdotai pasakoja, kad jis rinkdavosi savo padėjėjus ne tik pagal jų talentą, bet ir pagal išvaizdą, o jo kūryboje, ypač bronziniame „Dovyde“, jaučiamas stiprus homoerotinis atspalvis, kuris tuo metu buvo itin drąsus žingsnis. Donatelas gyveno vien tik menu, pinigus vertino mažai, o moterų draugijos, regis, sąmoningai vengė, visą savo emocinę energiją skirdamas skulptūrai ir artimiems ryšiams su savo globėjais Medičiais.

 

Visi keturi genijai gyveno laikotarpiu, kai Florencijoje ir kituose Italijos miestuose vyriška draugystė ir netgi tam tikros homoseksualumo formos (dažnai vadinamos „Florencijos yda“) buvo paplitusios, nors oficialiai ir draudžiamos. Leonardas ir Mikelandželas reprezentuoja sudėtingą, sublimuotą seksualumą, kurį jie pavertė aukščiausiu menu, tuo tarpu Rafaelis mėgavosi žemiškais malonumais, kurie tapo jo gyvenimo būdo dalimi. Nė vienas iš jų, išskyrus Rafaelį, nepaliko jokių palikuonių, todėl jų „šeima“ tapo jų mokiniai ir kūriniai, kuriuose jie įamžino savo troškimus ir grožio suvokimą. Jų seksualinė tapatybė nebuvo tokia griežta, kaip suprantame šiandien, tačiau akivaizdu, kad intymūs ryšiai ir meilė vaidino kritinį vaidmenį jų kūrybiniame kelyje, formuodami tai, kaip mes šiandien matome žmogaus kūną ir emocijas.

 

Galiausiai, svarbu pabrėžti, kad jų seksualumas nebuvo tik asmeninis reikalas – jis tiesiogiai veikė Vakarų meno kanoną. Jei ne Leonardo aistra jo mokiniams ar Mikelandželo dievinimas Cavalieriui, mes greičiausiai neturėtume tokių šedevrų kaip „Jonas krikštytojas“ ar Siksto koplyčios milžinai. Šie vyrai gyveno savo aistromis, net jei jas tekdavo slėpti po metaforomis ar religiniais siužetais, o jų vienatvė arba audringi romanai tapo ta kaina, kurią jie sumokėjo už savo genialių vizijų įgyvendinimą.

 

Maištinga Siela