Sveiki, filmų žiūrovai,
Šiandien noriu trumpai aptarti kino filmą „Vėtrų kalnas“ (angl. Wuthering
Heights) (1992). Na, su šiuo Emilės Brontės romano ekranizacija tikriausiai
nebūtų jokių problemų, jeigu jis nebūtų tiek daug kartų kine ekranizuotas vis konkurencingai
vieni su kitais lyginami. Nežinau, ar ši versija yra pati geriausia, tačiau net
neabejoju, kad viena populiariausių. Šį perliuką netyčia nugvelbiau žiūrėdamas
per TV, iškęsdamas neiškenčiamas reklamas.
Iš tikrųjų nebuvau suplanavęs žiūrėti šio filmo, tiesiog taip išpuolė, kad
nuo pirmųjų kadrų filmas įtraukė ir nebepaleido. Subtiliai sukurta atmosfera,
dūžtantys stiklai, pro skyles išlendančios moters rankos netgi priminė gotikinį
siaubo filmą, bet tik priminė, nes iš esmės tai viena įspūdingiausių meilės
istorijų ne tik literatūroje, bet ir kine. Ir, žinoma, nelaiminga istorija...
Taigi. Paliko įspūdį to senojo gero filmo atmosfera, detalės, kurios šiomis
dienomis atrodo ypač skaniai, nors kine turime daug naujovių techniniu
požiūriu, bet atmosferas kurti nebemokame arba jų vengiame kurti... Kostiumai,
namai, aktoriai... Viskas čia labai tiko ir patiko. Filme pagrindinius
vaidmenis sukuria prancūzė Juliette Binoche, kuri, neslėpsiu, man labai patinka
ir pasistengiu pažiūrėti visus filmus, kur švysteli jos pavardė. Na, ir britų
aktorius Ralph Fiennes - daugeliui jau seniai pamėgtas ir ne tik už savo
sugebėjimus kine išlikti organišku, bet ir skaisčias it Kristaus akeles, kurios
šiame filme žaižaruoja kaip niekad.
Norite skanaus pyrago? Nusipirkite prekybos centre ar konditerinėje. Norite
skanaus filmo? Pažiūrėkite seną gerą „Vėtrų kalną“. Va taip.
Mano įvertinimas: 8/10
IMDb: 6.9
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą