Sveiki,
2023 metų rudens „Scanoramos“
programoje buvo rodytas kino kritikų pripažintas filmas „Mokytojų kambarys“
(vok. Das Lehrerzimmer) (2023). Pastarasis daugeliui žiūrovų palieka
nevienareikšmiškas emocijas ir pamintijimus apie tai, kokia sudėtinga visgi yra
mokykla kaip institucija, kokia pažeidžiama ir kiek joje dažnai slepiasi įtampos
ne tik tarp pačių mokinių, bet ir tarp mokytojų.
Istorija pasakoja apie
naujojoje mokykloje pradėjusią dirbti mokytoją Karlą. Ji – pradinių klasių
mokytoja, kuri stengiasi atliepti mokinių poreikius, elgtis etiškai ir
adekvačiai, bet svarbiausia – sąžiningai, nes yra įsitikinusi, kad sąžiningumas
yra viso gyvenimo pagrindas, todėl ji gana griežtai reaguoja į savo
nusirašinėjančius mokinius, verčia juos prisiimti atsakomybę ir jausti kaltę. Bet
mokykla nėra vien tik pamoka, joje atsiveria visos bendruomenės vaizdinys, o
Karlos mokykloje nuolat pažeidžiamas sąžiningumas, tą Karla pastebi ir mokytojų
kambaryje, matydama, kaip kolegos nesusimoka už kavą, kaip iš bendrai sumokėtų
pinigų kai kas įsimeta sau į kišenę ir nejaučia nei gėdos, nei sąžinės
graužaties. Pagausėjus vagystės atvejams Karla nusprendžia mokytojų kambary
palikti piniginę ir slapta įjungtą kompiuterio kamerą (čia ji nusižengia
bendruomenės taisyklėms ir už tai teks skaudžiai sumokėti), bet ji prigauna
vagį ir reaguodama impulsyviai netrukus paviešina.
Iš esmės medžiaga šiek
tiek primena Kazio Binkio pjesę „Atžalynas“: mokykloje įvyksta vagystė, kai kas
pašalintas, o kai kas nepelnytai kenčia. Visgi filme ši problema paplėtota
įvairiau ir įdomiau, nes Karla, pasielgusi teisingai, galiausiai įtraukia visą
bendruomenę į susikiršinimą ir susiskaldymą, kuriame pažeidžiama tampa ne tik
Karla, bet ir vienas iš mokinių vardu Oskaras. Oskaro ir jo šeimos orumas
sumenkinami viešai, o viešai aptariamos problemos ir smerkimas yra didžiulė
trauma ir stresas kiekvienam socialiai pažeistam individui. Oskaras bando iš
Karlos išsipirkti jos viešą atsiprašymą, atiduodamas visas savo santaupas, bet
Karla principingai laikosi savų vertybių ir bando paaiškinti vaikui, kad kalba
eina ne apie atsiprašymą, o apie teisingo pasaulio atstatymą. Visai kaip
simboliškai Oskarui paskolintas Rubiko kubas, kurį sustatyti kaip pasaulio
tvarką Oskarui pavyksta tik filmo pabaigoje. Iš tikrųjų ši atrodytų gana
vaikiška vagystės situacija sprendžiama taip, kaip įprasta ne tik mokyklos
bendruomenėje, bet labiau plačiojoje visuomenėje: didžiuliai skandalai,
aptarinėjimai, žiniasklaidos užaštrinimas. Mokykla kaip visuomenės veidrodis,
viskas tas pats, nors ir bandoma vaikus ir pedagogus įstatymiškai apsaugoti,
slepiant duomenis, stengiantis nenaudoti jokios prievartos ir spaudimo, tačiau
gyvenime būna tokių situacijų, kad norint atstatyti gyvenimą tenka pasielgti
nestandartiškai.
Filmas lieka tarsi be pabaigos.
Atsakymai nepateikiami ir Oskaras lyg karalius išnešamas iš mokyklos. Ar tai
Karlos pralaimėjimas? Ar tai savitas Oskaro naujas brandos lūžis, nauja orumo
gynimo(si) patirtis? Filmas atveria tam tikrus suaugusiųjų ir vaikų elgsenos
modelius ir jie gana panašūs, nes vaikai imituoja suaugusiųjų sąžiningumo ir
melo modelius, tačiau labiausiai filme mane stebino pedagogiška Karlos
laikysena, nes... Ar kartais gindama nekaltojo Oskaro interesus ir suvokdama jo
pažeistą orumą pati nepamynė savo orumo ir savigarbos? Kaip dažnai pedagogai,
įtikėję misija visur elgtis teisingai ir ugdyti, nepalikti vaiko jokiomis
aplinkybėmis likimo valiai, pamiršta savo gyvenimą ir savigarbą? Kitą vertus,
filme vaizduojami Karlos kolegos priminė nebrandžių ir imitatyvių infantilių
pedagogų būrelį, kurie nieko pedagogiško savyje neturi, nebent išdidumo atstovėti
savo interesus. Kas yra geriau? Geri ketinimai, kurie pakenkia, ar nutylėjimai
ir apkalbos? Rekomenduočiau pasižiūrėti vyresniųjų klasių mokiniams, pedagogams,
o ypač supermamytėms (nors dabar, kaip suprantu, šis žodis turi neigiamą
konotaciją ir net žemina?).
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 82/100
IMDb: 7.5
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą