Šios dienos citata: rašytoja Gabija Grušaitė kritikuoja mokyklinę literatūros programą

 

Sveiki, skaitytojai,

„Čia ir yra pradinis taškas – švietimo sistema ruošia žmones, kurie netoleruoja neapibrėžtumo, taigi netoleruoja gyvenimo apskritai. Nes būtent gebėjimas ištverti nežinomybę ir vis tiek judėti į priekį yra bet kokio augimo, savito kelio paieškos ir tuo pačiu sėkmės sąlyga, kita vertus, totalitarinėse sistemose nėra jokios nežinios, nereikia priimti sprendimų, tik išmokti taisykles, kurias diktuoja socialinis elitas. Kokios ateities linkime Lietuvai? Ar norime auginti kartą, kuri galėtų toleruoti nekomfortą ir nepatogią tiesą, ar tokią, kuri ieškotų instrukcijų – ar pas populistinius pažadus dalijančius politikus, ar sąmokslo teorijose tamsiuose interneto vandenyse ar bukinančiuose darbuose?“ Gabija Grušaitė (paimta ir dienraščio 15min.lt)

Šiandien svarbi kai kuriems žmonėms diena, nes sprendžiasi jų likimas. Lietuvių kalbos valstybinis ir iš esmės mokyklinis egzaminas nulemia šių abiturientų gyvenimą. Kitą vertus, tie, kurie jau praėjo šį slenkstį, kasmet vis smarkiau tuo pat metu pasisako prieš pasenusią, nepažangią ir neaktualią literatūros mokyklos programą. Viena iš tokių – rašytoja ir menininkė Gabija Grušaitė, su kuria sutinku tik iš dalies. Pats puikiai prisimenu mokyklos suolą ir kaip sunkiai bei neįdomiai krimtau Donelaitį ir Vaižgantą, šiandienos mokiniui vos paskaitomą su žodynu, bet dažnam ir tai per sunku.

Protu suvokiu, jog brandus lietuvis turi kultūriniais pjūviais išmanyti literatūros raidos istoriją, jos evoliuciją, kontekstus, bet tiesa tame, kad, kaip G. Grušaitė teigė, pabaigus senuosius autorius (jau mirusius), nelabai lieka laiko naujiesiems, nes tada jau būna egzaminai ant nosies ir kartoji paprastai kanoninius autorius ir ties R. Gaveliu sustoji. Na, dar Marių Ivaškevičių, jeigu spėji.

Kitą vertus, programa eina sinchroniniais laikmečio epochų tąsomis, todėl daug integruota istorijos. Neapibrėžtumas, turint galvoje mokytojams sudėtus specialiųjų poreikių mokinius, mokinius, kurie su tekstais apskritai nebendrauja, mokinius, kurie apskritai svajoja, kad kuo greičiau baigtųsi pamokos ir t. t., nes tuos nelemtus tekstus reikia SUVOKTI, o tai yra tikras pragaras. Pabandykite atverti tekstą vidutiniams ar visiškai nemotyvuotiems ar net specialiųjų poreikių turintiems mokiniams, kai jų yra 30 vienu metu skirtingo lygmens ir brandos. Pragaras mokytojui, pragaras mokiniui. Net apibrėžtume dažnas mokinys „plaukioja“, nesupranta, kuo skiriasi proza nuo lyrikos, nes nesugeba išmokti skiriamųjų bruožų net iš 10 karto, dažnai net per 12 metų, apie kokį neapibrėžtumo pasaulio pasirengimą mes galime kalbėti? Nekalbu apie prestižines mokyklas, o apie vidutines, suformuotas iš vargo visuomenės, o jų yra dauguma.

G. Grušaitė lyg ir kritikuoja mokytoją, kuri nepritarė anuomet K. Sabaliauskaitės iškeltai minčiai dėl kūrybinio rašymo, kuris teoriškai turėtų išlaisvinti nuo kanoniškumo, tačiau paskandintų didžiąją dalį mokinių. Skirtumas nuo šios mokytojos ir K. Sabaliauskaitės bei G. Grušaitės yra labai didelis, nes mokytoja yra praktikė, o jos – menininkės ir vizionierės (tikriausiai abi baigusios prestižines mokyklas, kurios bet ko nepriima), kurios norėtų, kad būtų geriau. Aš irgi norėčiau, tačiau gyvenime yra taip, kad džiaugiesi, jog mokinys paskaito tau bent kelis sakinius ir geba perteikti žodžiu, ką perskaitęs, dažnas pasako net 10 klasėje (aš nepamenu ką skaičiau prieš 5 minutes). Aišku, kad nebuvo įdomu, nes juk atsimename tik tai, kas dirgina. Pabandyk dešimtoką sudirginti Gaveliu, net provokuojant apie seksą ir keksą nebepavyks.

Visgi nereiktų nusiminti, nes tai paskutinis tokio griežtumo kanoninis egzaminas Lietuvoje, jau nuo 2023 metų diegiamas kitoks literatūros modelis, kur leista 30 procentų kūrinių patiems mokytojams pasirinkti ir duoti mokiniams (pirmyn – visas šiuolaikinis literatūros aruodas su vampyrais, seksu, mangais, sudėtingomis socialinėmis tapatybės problemomis, originalumu bei urbanistine kultūra ir kas tik tai norite), bet Grušaitė pamiršta, kad lietuvių visuomenė sensta, o lietuvių kalbos mokytojai, dažnai prie pensinio amžiaus ar maldomis išprašyti grįžti iš pensijos su pusantriniais etatais), pusę gyvenimo dėstę Šatrijos Raganą ir Joną Biliūną, kažin, ar atneš „iš savęs“ įdomių skaitymo patirčių? Tam tiesiog nesudarytos pedagoginės sąlygos, juk lituanistai net universitetuose išugdyti pagal mokyklinės programos naratyvą, ką gali mokytojas pasiūlyti po etatinių darbų, po darbų lovoje prieš miegą paskaitęs kokį lengvesnį romaną? Gal tik grybo sapnus... Kitas dalykas – legaliai gauti vienai klasei naujausios literatūros. Manote mokiniai kaip sovietmečiu perskaitys per naktį, kad perduotų kokią „Moneta ir labirintas“ ar „Baltieji prieš juoduosius“ draugui? Baikite juokus.

P. S. Gaila tik vieno, kad nukenčia labai mažytė Lietuvos saujelė, kuri iš tikrųjų galėjo potencialiai susigundyti literatūra ambicingai, bet kuri čia didesnė tada blogybė?

P. P. S. Galėtų būti įsteigtos atskiros literatūros sustiprintos klasės pasirinktinai, kurias lankant įskaitiniu būdu būtų galima kompensuoti normatyvaus egzamino balą, pavyzdžiui, pridedant 10-15 procentų. Bet ar to reikia, kai šalia kaip bičių koriai steigiasi tiksliųjų mokslų ir inovatyvių programų būriai su STEAM‘ais, atrodo, kad literatūra tampa net ne Pelene, o Piktąja pamote, kuri trukdo informatikams, inžinieriams baigti mokyklą gerais pažymiais.

Jūsų Maištinga Siela