Dienos citata: Mindaugas Grigaitis apie įsigalėjusį pragmatizmą mokykloje ir švietime

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ar mokyklose dar yra svarbios kokios kitos vertybės už rezultatus ir pasiekimus? Mes gyvename pasiekimų ir rezultatų visuomenėje, kurioje klaidingai manome, kad esame vertesni ir geresni, jeigu mūsų rezultatai ir pasiekimai yra puikesni už kitų. Apie pragmatizmą švietime kalba Mindaugas Grigaitis savo straipsnyje Rugsėjo 1-oji ir jos (ne)viltys. Apie tai, kad iš mokyklų padaromi verslą aptarnaujantis fabrikai ir išaukštinamas pragmatizmas, darbo rinka ir karjera, – apie tai jau kalbama seniai, tačiau ar kas pastebėjo, kaip patys verslo rykliai ėmė brautis pro mokyklų duris pristatinėdami verslo galimybės ir planus, sustiprindami įspūdį jaunam žmogui, kad pasaulyje yra tik neribotos galimybės, kurias galima pasiekti vien dėl pragmatizmo.

Juk ir tėvai atėję pasikalbėti su mokytoju klausia, kodėl pažymys toks ir ką daryti, kad jis būtų didesnis? Ne kaip vaikas jaučiasi, ką jis mano, iš kur sužinojo, bet ką daryti, kad būtų pakeltas jo prestižas dėl rezultatų. Čia viskas tuo ir baigiasi, nes pažymys yra vienintelė mokykloje valiuta, kuri dar leidžia šį tą motyvuotai veikti ir mokytis. Daug kas kalba, kad jo nebereikia, bet ar jūs įsivaizduojate valstybinę mokyklą, kurioje lieka tik mokinio vidinė paskata mokytis vien iš susidomėjimo? Mokiniai iš išmaniųjų neišlįstų, o aplinkinis pasaulis nebeegzistuotų. Technologijos viską padėjo ant lėkštutės, tad kam dar klausytis ir kalti tai, už ką nebus atlyginta pažymio valiuta? Tam tikra prasme vertinimas tapo ekonominiu modeliu ir jis labai subanalino švietimo idėjas, padarė jas grynai pragmatiškais, nes tą išdresiravo ydinga sistema. Sakyčiau, belieka tik ieškoti tarpinio dalyko – humanizmo ir pragmatizmo aukso vidurio.

 

„Korepetitorių įmonės vis įžūliau švietimą perorientuoja į formalų rezultatą ir naikina bet kokius vertybinius ar idėjinius švietimo dėmenis. Svarbiausia tampa vidurkis, pažymys, kuris kažkokiu mistišku būdu virsta asmeninio ar net šeimyninio prestižo dalimi. <...> Kas stebi švietimo diskusijų lauką, pastebi, kad korepetitorių kalbos visada yra tik apie procedūras ir skaičius, tik apie ugdymo proceso konvertavimą į kalkuliuojamus dydžius.“ Mindaugas Grigaitis

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Saulius Jurkevičius apie švietimo sistemą, jos krizę ir mokinių motyvacijos nebuvimą

 

Sveiki,

 

„Šiandien yra suformuotas supratimas, kad mokymosi rezultatai nėra svarbūs ir neturėtų būti akcentuojami. Tokiu būdu, sumenkinę žinių svarbą ir sutelkę dėmesį į mokinių kompetencijų ugdymą, kuriame naują tikrovę, kurioje nežinojimas beveik tapo vertybe. „1984-ųjų“ romano šūkis „Nežinojimas – jėga“ turbūt geriausiai išreiškia šių dienų idėjinę mokyklos kryptį. Atsisakę ilgalaikės patirties ir turėtų tradicijų, išauginome kartą, kuri ypač greitai pavargsta ir sutrinka, kai susiduria su rimtesniais iššūkiais. Be to, jaunimas, išugdytas daugialypių veiklų apsuptyje, ilgai neranda savo vietos gyvenime ir sunkiai susitelkia ties vienu tikslu. Įdomu ir tai, kad naujasis pasakojimas daugeliui tapo patrauklus, nes vegetuoti aplinkoje, kuri nereikalauja didelių pastangų, yra gerokai lengviau nei siekti akivaizdaus rezultato.“ Saulius Jurkevičius, Vilniaus licėjaus direktorius.

 

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/saulius-jurkevicius-kodel-svietimo-sistema-atsidure-dramatiskoje-situacijoje-120078434

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytoja Gabija Grušaitė kritikuoja mokyklinę literatūros programą

 

Sveiki, skaitytojai,

„Čia ir yra pradinis taškas – švietimo sistema ruošia žmones, kurie netoleruoja neapibrėžtumo, taigi netoleruoja gyvenimo apskritai. Nes būtent gebėjimas ištverti nežinomybę ir vis tiek judėti į priekį yra bet kokio augimo, savito kelio paieškos ir tuo pačiu sėkmės sąlyga, kita vertus, totalitarinėse sistemose nėra jokios nežinios, nereikia priimti sprendimų, tik išmokti taisykles, kurias diktuoja socialinis elitas. Kokios ateities linkime Lietuvai? Ar norime auginti kartą, kuri galėtų toleruoti nekomfortą ir nepatogią tiesą, ar tokią, kuri ieškotų instrukcijų – ar pas populistinius pažadus dalijančius politikus, ar sąmokslo teorijose tamsiuose interneto vandenyse ar bukinančiuose darbuose?“ Gabija Grušaitė (paimta ir dienraščio 15min.lt)

Šiandien svarbi kai kuriems žmonėms diena, nes sprendžiasi jų likimas. Lietuvių kalbos valstybinis ir iš esmės mokyklinis egzaminas nulemia šių abiturientų gyvenimą. Kitą vertus, tie, kurie jau praėjo šį slenkstį, kasmet vis smarkiau tuo pat metu pasisako prieš pasenusią, nepažangią ir neaktualią literatūros mokyklos programą. Viena iš tokių – rašytoja ir menininkė Gabija Grušaitė, su kuria sutinku tik iš dalies. Pats puikiai prisimenu mokyklos suolą ir kaip sunkiai bei neįdomiai krimtau Donelaitį ir Vaižgantą, šiandienos mokiniui vos paskaitomą su žodynu, bet dažnam ir tai per sunku.

Protu suvokiu, jog brandus lietuvis turi kultūriniais pjūviais išmanyti literatūros raidos istoriją, jos evoliuciją, kontekstus, bet tiesa tame, kad, kaip G. Grušaitė teigė, pabaigus senuosius autorius (jau mirusius), nelabai lieka laiko naujiesiems, nes tada jau būna egzaminai ant nosies ir kartoji paprastai kanoninius autorius ir ties R. Gaveliu sustoji. Na, dar Marių Ivaškevičių, jeigu spėji.

Kitą vertus, programa eina sinchroniniais laikmečio epochų tąsomis, todėl daug integruota istorijos. Neapibrėžtumas, turint galvoje mokytojams sudėtus specialiųjų poreikių mokinius, mokinius, kurie su tekstais apskritai nebendrauja, mokinius, kurie apskritai svajoja, kad kuo greičiau baigtųsi pamokos ir t. t., nes tuos nelemtus tekstus reikia SUVOKTI, o tai yra tikras pragaras. Pabandykite atverti tekstą vidutiniams ar visiškai nemotyvuotiems ar net specialiųjų poreikių turintiems mokiniams, kai jų yra 30 vienu metu skirtingo lygmens ir brandos. Pragaras mokytojui, pragaras mokiniui. Net apibrėžtume dažnas mokinys „plaukioja“, nesupranta, kuo skiriasi proza nuo lyrikos, nes nesugeba išmokti skiriamųjų bruožų net iš 10 karto, dažnai net per 12 metų, apie kokį neapibrėžtumo pasaulio pasirengimą mes galime kalbėti? Nekalbu apie prestižines mokyklas, o apie vidutines, suformuotas iš vargo visuomenės, o jų yra dauguma.

G. Grušaitė lyg ir kritikuoja mokytoją, kuri nepritarė anuomet K. Sabaliauskaitės iškeltai minčiai dėl kūrybinio rašymo, kuris teoriškai turėtų išlaisvinti nuo kanoniškumo, tačiau paskandintų didžiąją dalį mokinių. Skirtumas nuo šios mokytojos ir K. Sabaliauskaitės bei G. Grušaitės yra labai didelis, nes mokytoja yra praktikė, o jos – menininkės ir vizionierės (tikriausiai abi baigusios prestižines mokyklas, kurios bet ko nepriima), kurios norėtų, kad būtų geriau. Aš irgi norėčiau, tačiau gyvenime yra taip, kad džiaugiesi, jog mokinys paskaito tau bent kelis sakinius ir geba perteikti žodžiu, ką perskaitęs, dažnas pasako net 10 klasėje (aš nepamenu ką skaičiau prieš 5 minutes). Aišku, kad nebuvo įdomu, nes juk atsimename tik tai, kas dirgina. Pabandyk dešimtoką sudirginti Gaveliu, net provokuojant apie seksą ir keksą nebepavyks.

Visgi nereiktų nusiminti, nes tai paskutinis tokio griežtumo kanoninis egzaminas Lietuvoje, jau nuo 2023 metų diegiamas kitoks literatūros modelis, kur leista 30 procentų kūrinių patiems mokytojams pasirinkti ir duoti mokiniams (pirmyn – visas šiuolaikinis literatūros aruodas su vampyrais, seksu, mangais, sudėtingomis socialinėmis tapatybės problemomis, originalumu bei urbanistine kultūra ir kas tik tai norite), bet Grušaitė pamiršta, kad lietuvių visuomenė sensta, o lietuvių kalbos mokytojai, dažnai prie pensinio amžiaus ar maldomis išprašyti grįžti iš pensijos su pusantriniais etatais), pusę gyvenimo dėstę Šatrijos Raganą ir Joną Biliūną, kažin, ar atneš „iš savęs“ įdomių skaitymo patirčių? Tam tiesiog nesudarytos pedagoginės sąlygos, juk lituanistai net universitetuose išugdyti pagal mokyklinės programos naratyvą, ką gali mokytojas pasiūlyti po etatinių darbų, po darbų lovoje prieš miegą paskaitęs kokį lengvesnį romaną? Gal tik grybo sapnus... Kitas dalykas – legaliai gauti vienai klasei naujausios literatūros. Manote mokiniai kaip sovietmečiu perskaitys per naktį, kad perduotų kokią „Moneta ir labirintas“ ar „Baltieji prieš juoduosius“ draugui? Baikite juokus.

P. S. Gaila tik vieno, kad nukenčia labai mažytė Lietuvos saujelė, kuri iš tikrųjų galėjo potencialiai susigundyti literatūra ambicingai, bet kuri čia didesnė tada blogybė?

P. P. S. Galėtų būti įsteigtos atskiros literatūros sustiprintos klasės pasirinktinai, kurias lankant įskaitiniu būdu būtų galima kompensuoti normatyvaus egzamino balą, pavyzdžiui, pridedant 10-15 procentų. Bet ar to reikia, kai šalia kaip bičių koriai steigiasi tiksliųjų mokslų ir inovatyvių programų būriai su STEAM‘ais, atrodo, kad literatūra tampa net ne Pelene, o Piktąja pamote, kuri trukdo informatikams, inžinieriams baigti mokyklą gerais pažymiais.

Jūsų Maištinga Siela

Prestižinė mokytojo profesija 2025 metais – misija neįmanoma? Kaip pedagogo prestižas tapo tautos pajuokos objektu?

 Sveiki,

 

Neseniai Delfi.lt pasirodė straipsnis „Prestižo pedagogo profesijai niekas ant lėkštutės neatneš – tą turi pelnyti patys mokytojai“, kuriame kalbinama docentė dr. Birutė Autukevičienė, kuri labai gražiais žodžiais nupasakojo apie jaunojo pedagogo lūkesčius ir galimybes. Iš vienos pusės atrodo, kad kalbančioji demonstruoja susirūpinimą ir empatiją, kuriai iš tikrųjų rūpi bendražmogiškieji santykiai ir t. t., tačiau gražūs žodžiai ir perdėtas optimizmo tonas man primena sovietmečio retorines kalbas, kada norima sudaryti įspūdį geresnį, negu yra iš tikrųjų.

 

Tiesa, nepažįstu aš gerbiamos B. Autukevičienės, gal ji išties puikus žmogus, padedantis ir įkvepiantis kitus, tačiau verta pacituoti, ką ji teigia: „Panašu, kad jaunas žmogus turi tokių iliuzijų ir lūkesčių, kurie ne visad atitinka realybę. Matyt, todėl, susidūrę su iššūkiais, jauni žmonės linkę palikti tą darbą. Žinoma, kad dirbant šį darbą reikia turėti kantrybės, stiprybės ir gebėjimo nepasimesti, savo kelyje sutikus vieną ar kitą kliūtį bei iššūkį. Svarbu būti stipriam, labai norėti dirbti šį išties prasmingą darbą, žinoti jo vertę. Tuomet jokie iššūkiai jaunam žmogui nebus baisūs...“ Kur aš girdėjau tą linksniuojamą žodį-prakeiksmą IŠŠŪKIAI? Ogi mūsų švietimo ministrai jį kaip įsikandusią gaišeną traukia ir ripuoja kas antrame sakinyje, nuo kurio pedagogams jau įskaudo galva, nes kada galės jie dirbti, o ne vien tuos iššūkius nuo ryto iki vakaro priiminėti? Šitiek sakyti interviu ir nepasakyti nieko, nei kokie tie iššūkiai, nei KAIP REIKĖTŲ JUOS PAGALIAU ĮVEIKTI, man suponuoja, kad kalbančioji labai tauriais žodžiais pilsto iš tuščio į kiaurą, naudodama nudailintą teorijos leksiką, bet iš esmės tai pamokyti pedagogus mojuojant iš Mėnulio t. y. absoliučiai nepasakyti nieko. Tiesą sakant, tą daro nemenka dalis pedagogus ruošiančių dėstytojų: primala daug gražių idėjų (kaip sovietiška!) apie mokytojo darbo prasmingumą ir kilnumą, apie tai, kaip kiekvienas vaikas yra auksas, neatrasta Amerika ir tik tu vienas gali jam parodyti pasaulį... Jaučiate, kame šaknys? Toks idealistas nueina į mokyklą ir sudega per metus, nes ir arkliui yra aišku, kad lauko darbas yra sunkus ir normalus žmogus eina į darbą neprifarširuotas mylinčių idėjų apie mokinio neatrastas galias, o dirbti ir gauti algą, o neimituoti tariamų utopinių pajautų apie pašaukimą.

 

Kalbančioji kviečia pačius pedagogus kurti tą prestižinę profesiją, kuri, atleiskite, mokytojai, jau tapo nacionalinio lygio anekdotine afera. Puikiai menu metus, dar valdant Daliai Grybauskaitei, kai šioji Lietuvai skirta idėja laimėjo, tačiau 2025 metai jau nebe už kalnų, išmušė šiek tiek pandeminis laikotarpis, o po jo visus staiga ištiko amnezija, nes praktiškai niekas nedaroma, kad tą mokytoją nors kiek gerbtų. (O pasirodančios ironiškos antraštės apie tai, kaip mokytojai pliki paleidžiami į dilgėles, dar parodo ir tam tikrą profesijos išjuokimą, absoliučiai gėdingas reikalas, mielieji). O kodėl gerbia policininką, teisininką, notarą, jūs man pasakykite? Nes žmogaus orumą apibrėžia pajamos ir pagarba.

 

Norėčiau paklausti gerbiamosios Birutės Autukevičienės, ar tai normalu, kad jaunam pedagogui imant paskolą būstui bankas parodo vidurinį pirštą, nes su pajamomis gali pirkti nebent socialinio būsto patalpas? Žinoma, tai labai didelis prestižas ir kiekvienas pedagogas jį susikurs smagiai nunarinęs galvą ir apkabinėdamas iš išmaniųjų telefonų neišlipančius pajuodusius paauglius, nes nuo čia prasideda prestižas? Taurūs ir gražūs žodžiai jauniems pedagogams išties primena tas baisias komunistines kalbas iš tribūnų apie penkmečio planus ir žemės ūkio našumą: pirmyn į komunizmo pergalę!  Dar pridėkime sovietų mėgtą „ne piniguose laimė“, tai išvis gal dar primokėkite valstybei, kad leidžia būti pedagogu, nes bus taip gražu, gal kokį droną Ukrainai nupirks, tai išvis ne pedagogai, o tiesiog herojai. Pripažinkime, kad naktinis koliojimasis per elektroninį dieną su persiutusiais mokinių tėvais ir grasinimais (čia, matyt, bando pelnyti tą prestižą?) nėra nieko prestižinio, sistema turi būti griežta, reikli ir verta kiekvieno pedagogo plauko, kad jį gintų nuo nesąmoningai ministerijos ir NŠA prikukuotų nereikalingų iššūkių, nuo suagresyvėjusių mokinių ir jų tėvų.

 

Žinoma, galiu skambėti kiek pesimistiškai, netgi piktai, bet tiesiog pats tas pasakymas, kad mokytojas švietime turėjo būti prioritetu, netgi tai viešai buvo įsipareigota ir jo atmetimas tampa tik įrodymu, kad mokytojas ir toliau yra ciuciko vietoje, o idiliški pasisakymai apie tai, kad pats sau gali susikurti prestižą, tai tikriausiai trenkiant durimis ir metant šį juokingai žalingą reikalą, iš kurio juokiasi tas, kas netingi. Nuo valstybės rūpinimosi politikos prasideda pagarba, orumas ir prestižas, o ne nuo pilietinio atbukusio ir vergiško paklusnumo bei nusižeminimo.

 

Keletas mano sukurtų memų prestižui įprasminti. Tiesa, dėl nelietuviškos programos nepavyko panaudoti visų lietuviškų raidžių.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Karolis Klimas "Mokytojas. Kaip aš išmokiau juos skaityti knygas, mąstyti ir maištauti"

 

Karolis Klimas. „Mokytojas. Kaip aš išmokiau juos skaityti knygas, mąstyti ir maištauti“ – Vilnius: Balto, 2023. – p. 210.

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

„Mokytojas yra prostitutė, nejaugi dar nesupratai? Vienam prasižergi, antram atsiklaupi, trečiam išsirieti... Gimnazijoje padaro per visus galus, – žodžių į vatą nevyniojo Aldona. – Bėk iš mokyklos kol nevėlu! (p. 153).“

 

Neatsitiktinai pradžioje apžvalgos pasirinkau šią citatą, nes įveikiau neseniai Lietuvoje tikrai pastebėtą autofikcijos persunktą dokumentuotą ir literatūriškai stilizuotą Karolio Klimo (g. 1991) knygą Mokytojas. Kaip aš išmokiau juos skaityti knygas, mąstyti ir maištauti, kurią išleido leidykla Balto. Neslėpsiu didelio skepticizmo, kai ėmiausi skaityti šią knygą. Jaunas mokytojas, kuris knygos paantraštėje ambicingai giriasi, kaip išmokė mokinius mąstyti, viso labo pradirbo trejus metus ir neištvėręs, kaip neretai atsitinka jauniems pradedantiesiems pedagogams, metė darbą ir pripažino, jog perdegė. Ką gali mus pamokyti ar mums pasakyti dar vienas į viešą areną išėjęs buvęs pedagogas apie tai, kaip mokyti ir dėstyti, kai pats negali padirbti mokykloje? Beje, nemaža pedagogų teoretikų, kurie dirba visokiose NŠA įstaigose ir ministerijose, pabėgo iš mokyklos, nes tiesiog nebeištvėrė ir tą jie deklaruoja būsimiems savo pedagogikos studentams kaip neva pagirtiną reikalą: žiūrėkite, mes irgi buvome mokykloje, žinome, su kuo turėsite reikalą, tad pakalbėkime... Tačiau tikrovė tarp studijų utopijos ir praktikos yra kaip ilga kelionė nuo Marso iki Merkurijaus, temperatūra ir sąlygos drastiškai keičiasi ir tai K. Klimo knygoje akivaizdžiai atskleista.

 

Neslėpsiu, kad iš pradžių pirmuosius 50 puslapių skaičiau raukydamasis ir purtydamasis, nes turėjau tam tikrą nusistatymą prieš šią knygą, tačiau ją užbaigiau pakeitęs nuomonę. Visų pirma, knyga tik apeliuoja į tikrovę, akivaizdu, kad autorius manipuliuoja savo patirtimi visgi konstruodamas literatūrą, o ne konkretų patirčių dienoraštį, todėl daugelis veikėjų, kaip pat autorius teigia, yra eskiziniai. Į mokyklą jaunasis pedagogas įžengia, kaip ir pridera jauniems, labai ambicingai nusiteikęs, netrūksta vaidybinio polėkio moderniai ir kitaip dėstyti vyresniųjų klasių mokiniams. Pasakojimo pradžioje netrūksta naivumo, netgi tam tikro sau misijos vykdytojo etiketės prisiskyrimo. „Man labai trūko [turi galvoje, kai pats buvo mokinys] gairių, ką skaityti, ką žiūrėti, kaip atskirti didžiausią išliekamąją vertę turinčius kūrinius, todėl ne visada pataikydavau. Užtat dabar, tapęs mokytoju, įgijau galios apsaugoti nuo klaidų kone šimtą paauglių (p. 19).“ Taigi neslepiama, jog autorius tikrai tinkamai sutvarkys upės tėkmės vagą, tik vėliau, tampa aišku, jog norint padaryti pokytį reikia brangiai sumokėti savo asmenine kaina.

 

Apie pasiruošimo pamokai kainą ir provokacijas pamokoje autorius atskleidžia ir tą juodadarbio mokytojo kasdienybę, kuri dažnai nėra matoma nei mokiniams, nei kitoje viešojoje erdvėje. „Tie, kurie sako, kad mokytojų darbo diena trumpesnė ir jie turi daugiau laisvo laiko, nusipelno atskiros vietos pragare. Taip, pamokos baigdavosi popiet, apie trečią valandą. Tačiau tai nereiškia, kad po to galėdavau lyg niekur nieko bimbinėti po miestą ir nieko neveikti. Per kokį pusvalandį pėsčiomis grįždavau namo, tada greitai pasigamindavau ko nors užkąsti, o pavargęs iš nuovargio valandėlei smigdavau priešais televizorių. Apie penktą valandą pradėdavau ruoštis kitos dienos pamokoms ir baigdavau trečią ketvirtą ryto, dirbdamas be jokių didesnių pertraukų (p. 35-36).“ Turint galvoje, kad mokytojas turėjo tik vienuoliktokus, o ką kalbėti, jeigu pirmaisiais metais būtų visos skirtingos klasės? „Tikėjausi, kad rasiu laiko susitikti su keliais bičiuliais, tačiau dešimt dienų kone visai nepakilau nuo darbo stalo, o jėgų ar noro pasižmonėti, atvirai sakant, ir nebuvo (p. 62).“ Nieko nuostabaus, jaunas žmogus pedagogas už grašius ne tik vargsta, bet ir neturi laiko susikurti santykių, šeimos, pagalvoti apie įsikrovimą, kad ir kultūriniais klausimais, pamatyti spektaklį ar kokias kitas naujoves atnešti į mokyklą, susitikti dažniau su dukra, nes patys suprantate kodėl, todėl natūralu, kad perdegama labai greitai ir neretai iš idiliškų paskatų būti geram ir išmokyti visus vienodai.

Karolis Klimas 

 

Autorius nors save pateikia kaip donkichotišką idilišką mokytoją, jis sukuria šmaikščios mokytojos mentorės Aldonos projekciją, kuri atstovauja seno sukirpimo pedagogams, kurie jau žino, kad norint išsilaikyti, nereikia ardytis ir daryti cirko. Aldona dažnai Karoliui skeptiškai perteikia senesniosios kartos požiūrį, kuris labiau suprantamas, nes toks požiūris tausoja asmeninę sveikatą. Tarp asmeninės patirties netrukus knygoje išryškėja ir mokyklos pedagogikos bei visos švietimo sistemos spragos, pavyzdžiui, tėvų skundai Švietimo skyriuje, net nepasikalbėjus su mokytoju apie reikalą, netgi pačių mokinių grasinimai fiziškai susidoroti už tai, kad mokytojas parašė vienetą ir jokio mokyklos užnugario ar saugiklių, tarsi pedagogas paliktas kapanotis vienui vienas, kaip, tiesa, dažniausiai ir būna. „Peršasi vienintelė išvada: mūsų šalyje bet kas gali surasti pretekstą apkartinti mokytojui, net ir niekio nenusikaltusiam, gyvenimą (p. 156).“ Arba „praspirti“ metų pabaigoje vienetukininkus, kad nereikėtų terliotis su pataisomis, nes tokia įprasta praktika, norint nors kiek save patausoti. Jaunajam mokytojui tai atrodo ydinga ir nesuprantama, nes jis dar idealistas, tačiau būtent tas noras padaryti pokytį ir nulėmė perdegimą.

 

Visgi knyga ne vien demaskuoja ar iš paraščių ištraukia sistemines problemas, knygoje nemažai sveiko optimizmo. Autorius labai didžiuojasi savo sukurtu Privalomu neprivalomų knygų sąrašu, kuris pateikiamas šios knygos pabaigoje. Tiesa, dėl kai kurių knygų labai suabejočiau dėl skirstymo pagal pažangos lygmenis, bet tai tik autoriaus siūloma galimybė. Knygoje pateikiama vertinimo sistema ir kaip ji veikė visiškai skirtingų gebėjimų mokinius, nors, tiesa, pats autorius viename interviu prisipažino, kad pats ne visas knygas yra skaitęs ir tai šiek tiek stebina, nes taisyti turinio atsakymus tikriausiai yra gana sudėtingas reikalas. Visgi paminėti penki šimtukai po dviejų mokymosi metų davė savo, tad kyla klausimas, ar tie programiniai kūriniai ir jų autoriai iš tikrųjų būtų davę tokį patį rezultatą, o gal literatūra, įkvėpta mokytojo entuziazmo iš tikrųjų įskiepija kiek kitokio kritinio mąstymo galimybę, kuri pasitarnauja jau ir programiniams kūriniams? Atrodo, autorius būtent tą ir stengėsi anuomet daryti: „Kas savaitę reikėdavo sukurpti nedidelį trijų šimtų žodelių tekstą reflektuojant savo gyvenimą. Kaip rašė Vytautas Mačernis: „Kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai?“ Ši užduotis sulaukė didelio susidomėjimo, nei būčiau galėjęs tikėtis (p.140).“

 

Autorius persmelktas mokyklinio maišto chuliganizmo. Atrodo, kad per kūrinius mokinius stengiasi perteikti galimybę apmąstyti save ir pasaulį, įvertinti laisvės ir sisteminius dalykus, atrodo, kad kai kurie mokiniai to ir pasiekė. Tas maištas, sakyčiau, atsispindi ir šios knygos rašymo stilistikoje, kuri nėra pedagogiškai taisyklinga, manau, tai pasirinkta strategiškai perteikti pedagoginį maištą, pavyzdžiui, slaviškas vertas nevynioti žodžių į vatą, arba: „Gal tikrai būsiu pasiųstas ant trijų raidžių? (p. 49). Tokio jaunatviško slengo knygoje nemažai. Stebina, kad kiek inertišką pedagogo darbų tėkmę autorius bando tarsi užsklandėlėmis užkaišioti savo mokyklinių ir studijų metų erotiniais ir alkoholio vakarėlių pasakojimais tarsi deklaruodamas savo nepriklausomybę nuo Aldonos kartos pedagogų. Žinoma, šie intarpai nė kiek nežeidžia, bet jie vietomis man pasirodė pernelyg dirbtiniai ir reikalaujantys atskiros knygos.

 

Knygos pabaiga, nepaisant, kad autorius išėjo po trijų metų mokytojavimo iš mokyklos, pripažino, kad altruistiška veikla, aukojant asmeninį gyvenimą, yra per didelė kaina, o paskutinieji metai tapo ankstesnių veiklų kartotės, nuteikia optimistiškai. Apskritai knyga Mokytojas netapo ironiškos ir tulžingos švietimo sistemos knyga, priešingai – rastas balansas tarp džiaugsmų ir nuovargio, tarp sunkių akimirkų ir netikėtų pergalių. Kas jau pavyko autoriui, tai tikrai sukurti atmosferiškai subalansuotą knygą, kurioje būtų visko labai margo, kitaip sakant taip, koks ir yra sudėtingai neprognozuojamas pedagogo darbas.

P. S. Knygą reikia perskaityti visiems, kurie kuria švietimo sistemą, paskaičiuoja, kiek pedagogas turi uždirbti t. y., pradedant visais esamais ir būsimais ministrais, jų patarėjams ir baigiant visais NŠA darbuotojais.

 

Jūsų Maištinga Siela

Klaipėdos universiteto "Žemynos" gimnazija: atsinaujinusi perspektyviausia Klaipėdos gimnazija - čia patekti nori visi!

Sveiki,

Kodėl visi nori patekti ir mokytis į prestižinę Klaipėdos universiteto „Žemynos“ gimnaziją?

Geras žodis apie geras mokyklas netrunka pasklisti. 2021 metais Klaipėdos „Žemynos“ gimnazija tapo Klaipėdos universiteto „Žemynos“ gimnazija. Tapo pirmąja Klaipėdoje tokia mokykla ir čia nori ateiti mokytis visi! Smarkiai atsinaujinusi gimnazija traukia mokinius iš viso miesto su puikiais ugdymo programos pasiūlymais. Nuo šiol gimnazija intensyviai bendradarbiauja su Klaipėdos universitetu, o dėl patogios geografinės padėties (viskas beveik viename kieme) mokiniai gali dalyvauti paskaitose, įsitraukti į biofizijos, biologijos, fizikos, inžinerijos, gamtos ir kitų dalykų paskaitas. Universiteto dėstytojai tampa tiesioginiais gimnazistų mokytojais. Ir tai ne trumpalaikis projektas, o nuolat besitęsiantis ugdymas, į kurį įtraukti šimtai gimnazistų, kurių mokymasis integraliai susietas su Bendrosiomis ugdymo programomis gimnazijoje. Mokiniai rengia išvykas, tiria Baltijos jūros dugną, vyksta į ekspedicijas, turi galimybę išmėginti naujausią ir moderniausią Jūrų tyrimo instituto laboratorijos įrangą, Mažojoje auloje rengia miesto mastu renginius įvairiomis temomis.

Mokyklos įstaigos viduje taip pat daugybė pokyčių. Atsinaujinęs mokytojų ir direktoriaus pavaduotojų kolektyvas orientuojasi į gabiųjų mokinių ugdymą, stiprina pagarbą švietėjiškoms idėjoms, diegia saugios ir jaukios ugdymo aplinkos modelį. Gimnazijoje įdiegta STEAM ugdymo kryptis, kuri itin stiprina matematikos, gamtos mokslų, technologijų, inžinerijos ir menų mokslus, šių dalykų glaudų tarpdalykinę integraciją. Klaipėdos mieste nėra daugiau nė vienos gimnazijos, kuri šitaip sėkmingai, sparčiai ir plačiai plėtotų skirtingo ugdymo kryptis tiek mokykloje, tiek už jos ribų. Gimnazijos bendruomenė šiuo metu itin aktyvi ir neslepia ambicijų, jog visai netrukus rengs ir plėtos humanitarinių mokslų projektus ir glaudins ryšius su kitomis Klaipėdos miesto institucijomis.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Danutė Bronė Puchovičienė apie tai, ko trūksta mokykloms, mokiniams ir mokytojams

Sveiki,

Ko tie mokytojai vis nori? Ko jie ten pro tuos Ministerijos langus lipa? Dėl 50 eurų? Nenusimanantiems apie švietimą apskritai sunku kažką suvokti, tačiau dažnas net nenusimanąs jau turi išankstinį nusistatymą, kuris yra nesuardoma „tiesa“. Visgi dar kartą pasidžiaugsiu Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos buvusios direktorės Danutės Bronės Puchovičienės interviu, kurį galite pasiskaityti čia: „Pirmosios lietuviškos gimnazijos direktorė atskleidė 30 metų darbo užkulisius: kai kurios istorijos šokiruoja.“ Trūksta pagarbos iš mokinių, iš tėvų, iš pačių mokytojų savo kolegoms, nes negali mokytojas būti „atsijungęs“ dzenbudistas, kurį visi kandžioja, kas netingi, ir išlikti pagarbus visiems. Jeigu visa kultūra su žmonėmis eina prie destrukcijos, tai ir mokytojai eina paskui remdamiesi į nepagarbą, kuri prasideda prie neadekvačiai mažo ir žeminančio atlygio ir baigiasi tuo, kad mokytojas yra pastumdėlis, kurį lengva sudirbti vienu skambučiu į Švietimo skyrių.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Danutė Bronė Puchovičienė apie Lietuvos švietimo ydas ir ministerijoje sėdinčius avinus

Sveiki,

Vakar virtuvėje skutau bulves ir klausiausi „Žinių radijo“, kur skambino piliečiai, kurie dalijosi savo įžvalgomis apie Lietuvos švietimą. Dažnas žmogus tiesiogiai „važiavo“ ant pedagogų nekompetencijų, kritikavo žemą mokslų kokybę. Nežinau, kaip atrodo ta kokybė su 30 mokinių klasėje, kurie turi skirtingus poreikius ir visus reikia „aptarnauti“, ir išeiti programą, ir susidoroti su mokinių nuostatomis bei provokaciniu elgesiu, tačiau Ministerija, matyt, galvoja, kad mokytojas tiesiog vadovauja įprastinei darbininkų brigadai. Visgi nudžiugau spaudoje perskaitęs Vytauto Didžiojo gimnazijos buvusios direktorės Danutės Bronės Puchovičienės interviu. Va, tos nuomonės, kurios itin stigo „Žinių radijo“ skambinusiųjų kontekste. Problema yra net ne mokykloje, o bendroje kultūroje, ji prasideda Ministerijos koridoriuose. Jau nebekalbėsiu apie ten įsitaisiusius avinus, kurie į mokyklą pasirodo tik tada, kai mokykla tam pasipuošia ir „pasirodo“ iš gražiosios pusės.

Jūsų Maištinga Siela

Klaipėdos "Žemynos" gimnazija