2023 m. liepos 13 d., ketvirtadienis

Knyga: Karolis Klimas "Mokytojas. Kaip aš išmokiau juos skaityti knygas, mąstyti ir maištauti"

 

Karolis Klimas. „Mokytojas. Kaip aš išmokiau juos skaityti knygas, mąstyti ir maištauti“ – Vilnius: Balto, 2023. – p. 210.

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

„Mokytojas yra prostitutė, nejaugi dar nesupratai? Vienam prasižergi, antram atsiklaupi, trečiam išsirieti... Gimnazijoje padaro per visus galus, – žodžių į vatą nevyniojo Aldona. – Bėk iš mokyklos kol nevėlu! (p. 153).“

 

Neatsitiktinai pradžioje apžvalgos pasirinkau šią citatą, nes įveikiau neseniai Lietuvoje tikrai pastebėtą autofikcijos persunktą dokumentuotą ir literatūriškai stilizuotą Karolio Klimo (g. 1991) knygą Mokytojas. Kaip aš išmokiau juos skaityti knygas, mąstyti ir maištauti, kurią išleido leidykla Balto. Neslėpsiu didelio skepticizmo, kai ėmiausi skaityti šią knygą. Jaunas mokytojas, kuris knygos paantraštėje ambicingai giriasi, kaip išmokė mokinius mąstyti, viso labo pradirbo trejus metus ir neištvėręs, kaip neretai atsitinka jauniems pradedantiesiems pedagogams, metė darbą ir pripažino, jog perdegė. Ką gali mus pamokyti ar mums pasakyti dar vienas į viešą areną išėjęs buvęs pedagogas apie tai, kaip mokyti ir dėstyti, kai pats negali padirbti mokykloje? Beje, nemaža pedagogų teoretikų, kurie dirba visokiose NŠA įstaigose ir ministerijose, pabėgo iš mokyklos, nes tiesiog nebeištvėrė ir tą jie deklaruoja būsimiems savo pedagogikos studentams kaip neva pagirtiną reikalą: žiūrėkite, mes irgi buvome mokykloje, žinome, su kuo turėsite reikalą, tad pakalbėkime... Tačiau tikrovė tarp studijų utopijos ir praktikos yra kaip ilga kelionė nuo Marso iki Merkurijaus, temperatūra ir sąlygos drastiškai keičiasi ir tai K. Klimo knygoje akivaizdžiai atskleista.

 

Neslėpsiu, kad iš pradžių pirmuosius 50 puslapių skaičiau raukydamasis ir purtydamasis, nes turėjau tam tikrą nusistatymą prieš šią knygą, tačiau ją užbaigiau pakeitęs nuomonę. Visų pirma, knyga tik apeliuoja į tikrovę, akivaizdu, kad autorius manipuliuoja savo patirtimi visgi konstruodamas literatūrą, o ne konkretų patirčių dienoraštį, todėl daugelis veikėjų, kaip pat autorius teigia, yra eskiziniai. Į mokyklą jaunasis pedagogas įžengia, kaip ir pridera jauniems, labai ambicingai nusiteikęs, netrūksta vaidybinio polėkio moderniai ir kitaip dėstyti vyresniųjų klasių mokiniams. Pasakojimo pradžioje netrūksta naivumo, netgi tam tikro sau misijos vykdytojo etiketės prisiskyrimo. „Man labai trūko [turi galvoje, kai pats buvo mokinys] gairių, ką skaityti, ką žiūrėti, kaip atskirti didžiausią išliekamąją vertę turinčius kūrinius, todėl ne visada pataikydavau. Užtat dabar, tapęs mokytoju, įgijau galios apsaugoti nuo klaidų kone šimtą paauglių (p. 19).“ Taigi neslepiama, jog autorius tikrai tinkamai sutvarkys upės tėkmės vagą, tik vėliau, tampa aišku, jog norint padaryti pokytį reikia brangiai sumokėti savo asmenine kaina.

 

Apie pasiruošimo pamokai kainą ir provokacijas pamokoje autorius atskleidžia ir tą juodadarbio mokytojo kasdienybę, kuri dažnai nėra matoma nei mokiniams, nei kitoje viešojoje erdvėje. „Tie, kurie sako, kad mokytojų darbo diena trumpesnė ir jie turi daugiau laisvo laiko, nusipelno atskiros vietos pragare. Taip, pamokos baigdavosi popiet, apie trečią valandą. Tačiau tai nereiškia, kad po to galėdavau lyg niekur nieko bimbinėti po miestą ir nieko neveikti. Per kokį pusvalandį pėsčiomis grįždavau namo, tada greitai pasigamindavau ko nors užkąsti, o pavargęs iš nuovargio valandėlei smigdavau priešais televizorių. Apie penktą valandą pradėdavau ruoštis kitos dienos pamokoms ir baigdavau trečią ketvirtą ryto, dirbdamas be jokių didesnių pertraukų (p. 35-36).“ Turint galvoje, kad mokytojas turėjo tik vienuoliktokus, o ką kalbėti, jeigu pirmaisiais metais būtų visos skirtingos klasės? „Tikėjausi, kad rasiu laiko susitikti su keliais bičiuliais, tačiau dešimt dienų kone visai nepakilau nuo darbo stalo, o jėgų ar noro pasižmonėti, atvirai sakant, ir nebuvo (p. 62).“ Nieko nuostabaus, jaunas žmogus pedagogas už grašius ne tik vargsta, bet ir neturi laiko susikurti santykių, šeimos, pagalvoti apie įsikrovimą, kad ir kultūriniais klausimais, pamatyti spektaklį ar kokias kitas naujoves atnešti į mokyklą, susitikti dažniau su dukra, nes patys suprantate kodėl, todėl natūralu, kad perdegama labai greitai ir neretai iš idiliškų paskatų būti geram ir išmokyti visus vienodai.



Karolis Klimas 

 

Autorius nors save pateikia kaip donkichotišką idilišką mokytoją, jis sukuria šmaikščios mokytojos mentorės Aldonos projekciją, kuri atstovauja seno sukirpimo pedagogams, kurie jau žino, kad norint išsilaikyti, nereikia ardytis ir daryti cirko. Aldona dažnai Karoliui skeptiškai perteikia senesniosios kartos požiūrį, kuris labiau suprantamas, nes toks požiūris tausoja asmeninę sveikatą. Tarp asmeninės patirties netrukus knygoje išryškėja ir mokyklos pedagogikos bei visos švietimo sistemos spragos, pavyzdžiui, tėvų skundai Švietimo skyriuje, net nepasikalbėjus su mokytoju apie reikalą, netgi pačių mokinių grasinimai fiziškai susidoroti už tai, kad mokytojas parašė vienetą ir jokio mokyklos užnugario ar saugiklių, tarsi pedagogas paliktas kapanotis vienui vienas, kaip, tiesa, dažniausiai ir būna. „Peršasi vienintelė išvada: mūsų šalyje bet kas gali surasti pretekstą apkartinti mokytojui, net ir niekio nenusikaltusiam, gyvenimą (p. 156).“ Arba „praspirti“ metų pabaigoje vienetukininkus, kad nereikėtų terliotis su pataisomis, nes tokia įprasta praktika, norint nors kiek save patausoti. Jaunajam mokytojui tai atrodo ydinga ir nesuprantama, nes jis dar idealistas, tačiau būtent tas noras padaryti pokytį ir nulėmė perdegimą.

 

Visgi knyga ne vien demaskuoja ar iš paraščių ištraukia sistemines problemas, knygoje nemažai sveiko optimizmo. Autorius labai didžiuojasi savo sukurtu Privalomu neprivalomų knygų sąrašu, kuris pateikiamas šios knygos pabaigoje. Tiesa, dėl kai kurių knygų labai suabejočiau dėl skirstymo pagal pažangos lygmenis, bet tai tik autoriaus siūloma galimybė. Knygoje pateikiama vertinimo sistema ir kaip ji veikė visiškai skirtingų gebėjimų mokinius, nors, tiesa, pats autorius viename interviu prisipažino, kad pats ne visas knygas yra skaitęs ir tai šiek tiek stebina, nes taisyti turinio atsakymus tikriausiai yra gana sudėtingas reikalas. Visgi paminėti penki šimtukai po dviejų mokymosi metų davė savo, tad kyla klausimas, ar tie programiniai kūriniai ir jų autoriai iš tikrųjų būtų davę tokį patį rezultatą, o gal literatūra, įkvėpta mokytojo entuziazmo iš tikrųjų įskiepija kiek kitokio kritinio mąstymo galimybę, kuri pasitarnauja jau ir programiniams kūriniams? Atrodo, autorius būtent tą ir stengėsi anuomet daryti: „Kas savaitę reikėdavo sukurpti nedidelį trijų šimtų žodelių tekstą reflektuojant savo gyvenimą. Kaip rašė Vytautas Mačernis: „Kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai?“ Ši užduotis sulaukė didelio susidomėjimo, nei būčiau galėjęs tikėtis (p.140).“

 

Autorius persmelktas mokyklinio maišto chuliganizmo. Atrodo, kad per kūrinius mokinius stengiasi perteikti galimybę apmąstyti save ir pasaulį, įvertinti laisvės ir sisteminius dalykus, atrodo, kad kai kurie mokiniai to ir pasiekė. Tas maištas, sakyčiau, atsispindi ir šios knygos rašymo stilistikoje, kuri nėra pedagogiškai taisyklinga, manau, tai pasirinkta strategiškai perteikti pedagoginį maištą, pavyzdžiui, slaviškas vertas nevynioti žodžių į vatą, arba: „Gal tikrai būsiu pasiųstas ant trijų raidžių? (p. 49). Tokio jaunatviško slengo knygoje nemažai. Stebina, kad kiek inertišką pedagogo darbų tėkmę autorius bando tarsi užsklandėlėmis užkaišioti savo mokyklinių ir studijų metų erotiniais ir alkoholio vakarėlių pasakojimais tarsi deklaruodamas savo nepriklausomybę nuo Aldonos kartos pedagogų. Žinoma, šie intarpai nė kiek nežeidžia, bet jie vietomis man pasirodė pernelyg dirbtiniai ir reikalaujantys atskiros knygos.

 

Knygos pabaiga, nepaisant, kad autorius išėjo po trijų metų mokytojavimo iš mokyklos, pripažino, kad altruistiška veikla, aukojant asmeninį gyvenimą, yra per didelė kaina, o paskutinieji metai tapo ankstesnių veiklų kartotės, nuteikia optimistiškai. Apskritai knyga Mokytojas netapo ironiškos ir tulžingos švietimo sistemos knyga, priešingai – rastas balansas tarp džiaugsmų ir nuovargio, tarp sunkių akimirkų ir netikėtų pergalių. Kas jau pavyko autoriui, tai tikrai sukurti atmosferiškai subalansuotą knygą, kurioje būtų visko labai margo, kitaip sakant taip, koks ir yra sudėtingai neprognozuojamas pedagogo darbas.

P. S. Knygą reikia perskaityti visiems, kurie kuria švietimo sistemą, paskaičiuoja, kiek pedagogas turi uždirbti t. y., pradedant visais esamais ir būsimais ministrais, jų patarėjams ir baigiant visais NŠA darbuotojais.

 

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą