Sveiki,
Garsus Pietų Korėjos kino
režisierius Bong Joon Ho daugelio akylesnio kino žiūrėtojams tikrai žinomas ir
pastebėtas. Vienas labiausiai aptariamų filmų tapo „Parazitas“ (2019), atnešęs
režisieriui Auksinę palmės šakelę Kanų kino festivalyje, taip pat didelio
populiarumo sulaukė novatoriška mokslinės fantastikos drama „Sniego traukinys“
(2013), pagal kurį jis neseniai sukūrė 30 serijų atskirą serialą. Gal kiek
nepelnytai praėjo Lietuvoje mažiau pastebėtas irgi mokslinės fantastikos su
nuotykių elementais filmas „Okja“ (angl. Okja) (2017),
kurio trumpais įspūdžiais ir pasidalysiu šiandien.
Istorija pasakoja apie novatorišką
pasaulį, iš pažiūros primenantį mūsiškį, kuriame valdo stambios ir pažangios
mokslo korporacijos, sumaniai aplenkdamos įstatymus kuria modifikuoto maisto
rinką. Vieną tokią įmonę įkuria turtingo tėvo dukra Miranda, kuri savo laboratorijoje
išveda gigantiškų, šiek tiek hipopotamus primenančią kiaulių veislę. Norėdama,
kad žmonės pirktų jos produkciją, ji sukuria dešimties metų planą ir išdalija
26 kiaules po visą pasaulį, o viena iš tokių atitenka Azijos kalnuose
gyvenančiai Mijai ir jos seneliui. Mija nepaprastai prisirišusi prie Okjos, savo
kiaulės patelės, tačiau praeina dešimt metų ir korporacijos atstovai pasiima
Okją atgal į Ameriką. Paauglė Mija susiruošia
į ilgą ir varginančią kelionę, kad išgelbėtų nuo skerdyklos savo mylimą
kiaulę...
Filmas stengiasi
jautriais potėpiais perteikti Okjos ir mergaitės draugystę. Čia netrūksta to,
kas šiuo metu pasaulyje gan populiaru t. y. dėl humanizmo atsisakoma vartoti
mėsą, nes šioji pramonė žiauriai išnaudoja gyvulius, nualina žemės, o ir
kasdienis mėsos vartojimas nėra sveikatai itin geras dalykas. Filme švysteli ir
gyvūnų gelbėjimo brigada, kuri padeda Mijai atsikovoti Okją. Kompiuterine grafika
sukurta Okja primena iš vienos pusės naminį didžiulį šunelį dinozaurą, kuris
turi savo logiką ir jausmus, netgi išmaniai išgelbėja Miją kalnuose. Nesunku
pastebėti, kad protinga kiaulė labai sužmoginta, režisierius iš vienos pusės
manipuliuoja žiūrovų jausmais, o iš kitos pabrėžia gyvybės svarbą ir atjautą
kitoms būtybės – nelygu, kaip pažiūrėsite.
Šiame nuotykių pilname
filme veikėjai visgi vienkrypčiai. Cholerikas ir isterikas kampanijos veidas Džonis
(aktor. Jake Gyllenhaal) ir Miranda (aktor. Tilda Swinton) yra vienkrypčiai, be
sudėtingesnio psichologinio pagrindo, todėl vietomis filmas primena komiksą,
įkūnijantį idėjas. Klasikinis geriečių ir blogiečių pasiskirstymas, tačiau
filmas, kaip ir anuomet „Sniego traukinys“, visgi veikia idėjiškai, jį žiūrėti
gera ir lengva, nes čia viskas suprantama ir aišku. Okjos, kiaulių masinės
fermos ir Mirandos bei jos sesers dvynės Nensės ambicijos tipiškos kine vaizduojančių
turtuolių antžmogiškiems tikslams, tad žemės resursus ir išteklius, kol valdo
antžmogiai ir tik sau naudos besigviešiantys žmonės, gražiai besišypsantys ir
meluojantys, tol turėsime tai, ką turime. Mūsų kultūroje jau labai seniai įskiepyta,
kad gyvulio skerdimas ir jo audinių bei ištisų organų valgymas yra ne tik
priimtinas, bet ir būtinas, tai netgi laikoma tradicija, tačiau kiek prastų mes
tradicijų pavyzdžių turime, kurių kratomės, pvz., kad moterys negali vairuoti
automobilio, nes jų smegenys tam per mažos? Tradicija? O taip! Mėsos valgymas
tėra tik vienas iš šio filmo kvestionuojamų dalykų, nes visų pirma pamirštame,
kad veršiuko ar viščiuko lavoniuką dedami į burnas su sultingais padažais,
prieš tai šis gyvas sutvėrimas turėjo savo jausmus, psichologiją ir prieraišumą
prie savo gentainių, taip kaip ir mes, žmonės. Filmą rekomenduočiau pažiūrėti
su vaikais nuo dešimties metų.
Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 75/100
IMDb: 7.3
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą