Filmas: "Mano nuostabioji Vanda" / "Wanda, mein Wunder"

 

Sveiki,

 

Dar vienas netikėtas kino atradimas, kuriuo tapo šveicarų režisierės Bettina Oberli filmas „Mano nuostabioji Vanda“ (vok. Wanda, mein Wunder) (2020). Kol kas su šia režisiere neteko susidurti, tad, tiesą sakant, nežinojau, ko tikėtis iš šios kino juostos. Tarp ilgų kelionių per atostogas ėmiau ir netikėtai su malonumu sužiūrėjau šį europietišką filmą.

 

Istorija europietiškai kosmopolitiška, filme nusifilmavo žymūs lenkų, šveicarų, vokiečių aktoriai. Filme pasakojama apie lenkę Vandą, kuri palikusi savo tėvui du mažamečius berniukus autobusu iš Lenkijos atvyksta į Šveicariją, kur jau kažkada yra dirbusi slauge. Gavusi pakvietimą ji ir vėl čia atvyko slaugyti seno namų šeimininko, kuris po traumos guli lovoje, o senyva žmona negeba pasirūpinti savo vyru. Atrodo, kad filmas taps niūrus, socialinę nelygybę demonstruojančia slogia drama, ypač tada, kai Vanda naktį už papildomą sumą lytiškai patenkina prie lovos prikaustytą vyrą, tačiau netrukus viskas apsiverčia, nes Vanda tampa nėščia. Daugelis šeimos narių į ją žiūri kaip į imigrantę, kuri nori pasipelnyti iš turtingos šeimos, bet visoje toje suirutėje labiausiai džiaugiasi pats ligonis, kuris netgi vėlei pradeda iš džiaugsmo vaikščioti.

 

Staiga filme įvyksta paradoksalus lūžis ir šioji nepatogi situacija, kuri iš pradžių atrodė kaip tragedija, tampa kakofoniškai linksma, nes atskleidžia yrančios šeimos ir santykių tragikomiškus niuansus. Sumaištis tampa visai šeimai terapiniu išbandymu, nes į kūdikį bando pretenduoti nevaisinga vyro dukra Sofi, jaunėlis pamišęs dėl paukščių ir Vandos susitupi ir tampa vyru, o galiausiai ir pati Vanda gauna didžiausią savo gyvenimo pasiūlymą, po kurio nebereikės važinėtis į užsienį uždarbiauti ir galės būti su savo vaikais. Režisierė eliminuoja perdėtą rimtumą ir nesistengia nei pati, nei kaip nors per veikėjus moralizuoti.

 

Šį filmą būtų galima pavadinti nepatogia rimta komedija. Tiesa, kuo toliau, tuo labiau tos komedijos elementų filme daugėja, o veikėjai iš rimtų tampa šiek tiek maniakiškai karikatūriniai, bet, nepaisant to, juos stebėti tampa be galo įdomu. Gal pabaigoje kiek perdėta su velionio pelenų bastymo ežere ceremonija bei to kūdikio grobstymas ir savinimasis, bet visumoje režisierei pavyko išvystyti filmo pagreitį ir pasijuokti iš šiaip jau rimtų dalykų. Man priimtinas tas šveicariškas vokiškos pusės humoro jausmas, mėgavausi paradoksaliomis scenomis, išprotėjusiais veikėjais, tad galima sakyti, kad gavau nuostabias dvi valandas ir juoko, ir liūdesio ir gero kino.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela