Filmas: "Mano nuostabioji Vanda" / "Wanda, mein Wunder"

 

Sveiki,

 

Dar vienas netikėtas kino atradimas, kuriuo tapo šveicarų režisierės Bettina Oberli filmas „Mano nuostabioji Vanda“ (vok. Wanda, mein Wunder) (2020). Kol kas su šia režisiere neteko susidurti, tad, tiesą sakant, nežinojau, ko tikėtis iš šios kino juostos. Tarp ilgų kelionių per atostogas ėmiau ir netikėtai su malonumu sužiūrėjau šį europietišką filmą.

 

Istorija europietiškai kosmopolitiška, filme nusifilmavo žymūs lenkų, šveicarų, vokiečių aktoriai. Filme pasakojama apie lenkę Vandą, kuri palikusi savo tėvui du mažamečius berniukus autobusu iš Lenkijos atvyksta į Šveicariją, kur jau kažkada yra dirbusi slauge. Gavusi pakvietimą ji ir vėl čia atvyko slaugyti seno namų šeimininko, kuris po traumos guli lovoje, o senyva žmona negeba pasirūpinti savo vyru. Atrodo, kad filmas taps niūrus, socialinę nelygybę demonstruojančia slogia drama, ypač tada, kai Vanda naktį už papildomą sumą lytiškai patenkina prie lovos prikaustytą vyrą, tačiau netrukus viskas apsiverčia, nes Vanda tampa nėščia. Daugelis šeimos narių į ją žiūri kaip į imigrantę, kuri nori pasipelnyti iš turtingos šeimos, bet visoje toje suirutėje labiausiai džiaugiasi pats ligonis, kuris netgi vėlei pradeda iš džiaugsmo vaikščioti.

 

Staiga filme įvyksta paradoksalus lūžis ir šioji nepatogi situacija, kuri iš pradžių atrodė kaip tragedija, tampa kakofoniškai linksma, nes atskleidžia yrančios šeimos ir santykių tragikomiškus niuansus. Sumaištis tampa visai šeimai terapiniu išbandymu, nes į kūdikį bando pretenduoti nevaisinga vyro dukra Sofi, jaunėlis pamišęs dėl paukščių ir Vandos susitupi ir tampa vyru, o galiausiai ir pati Vanda gauna didžiausią savo gyvenimo pasiūlymą, po kurio nebereikės važinėtis į užsienį uždarbiauti ir galės būti su savo vaikais. Režisierė eliminuoja perdėtą rimtumą ir nesistengia nei pati, nei kaip nors per veikėjus moralizuoti.

 

Šį filmą būtų galima pavadinti nepatogia rimta komedija. Tiesa, kuo toliau, tuo labiau tos komedijos elementų filme daugėja, o veikėjai iš rimtų tampa šiek tiek maniakiškai karikatūriniai, bet, nepaisant to, juos stebėti tampa be galo įdomu. Gal pabaigoje kiek perdėta su velionio pelenų bastymo ežere ceremonija bei to kūdikio grobstymas ir savinimasis, bet visumoje režisierei pavyko išvystyti filmo pagreitį ir pasijuokti iš šiaip jau rimtų dalykų. Man priimtinas tas šveicariškas vokiškos pusės humoro jausmas, mėgavausi paradoksaliomis scenomis, išprotėjusiais veikėjais, tad galima sakyti, kad gavau nuostabias dvi valandas ir juoko, ir liūdesio ir gero kino.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nepalikti žymių" / "Żeby nie było śladów" / „Leave No Traces“

 

Sveiki,

 

Grįžtu prie nekomercinio kino ir šįkart trumpai apie neseniai matytą lenkų jaunosios kartos režisieriaus Jano P. Matuszynskio filmą „Nepalikti žymių“ (lenk. Żeby nie było śladów) (2021), pristatytą Kanų kino festivalyje, o lietuviai galėjo pamatyti per Lenkų kino festivalį. Tiesa, tai antrasis matytas režisieriaus darbas, kuris man labiau patiko už jo ankstesnį darbą „Paskutinė šeima“ (2016). Kaip ir ankstesniame filme, taip ir šiame režisierius perteikia socialistinės lenkų eros sopulius ir sisteminius dalykus, per kuriuos jis apmąsto ne tik lenkų kultūros reiškinius, bet iš esmės ir visą posovietinio bloko raidą.

 

„Nepalikti žymių“ pastatytas pagal realius įvykius, vykusius Varšuvoje 1983 metais. Šaliai nusipelniusi poetė Barbara Sadowska (1940-1986) buvo įspėta saugumiečių, jog ji neliečiama, tačiau reikalui atėjus bus susidorota su jos sūnumi Grzegorz Przemyk (1964-1983). Linksmas ir guvus jaunuolis su draugu šelmiškai žygiuoja Varšuvos gatvėmis, kai nei iš šio, nei iš to juos sustabdo policija, nuveža į nuovadą ir ten žiauriai sumuša Barbaros sūnų. Galiausiai motina pasiima sūnų iš ligoninės, kurioje atsainiai su juo buvo elgiamasi, nes mušdami policininkai nepaliko žymių, o iš tikrųjų buvo pažeistos kepenys, sprogusios žarnos ir t. t. Po incidento sūnus išgyveno kelias dienas ir mirė per operaciją...

 

Likusioji filmo dalis skirta ilgam teisminiam procesui. Saugumiečiai bando kaltę suversti ligoninės darbuotojams, ilgi posėdžiai ir sprendimai, organizuojami svarbios liudininko gaudynės, diegiama pasiklausymo aparatūra ir visa tai, ką mes neblogai žinome tiek iš istorijos, tiek iš kitų filmų apie saugumiečių techniką sekti, daryti spaudimą ir grasinti. Įdomu tai, jog naujiena apie šį įvykį pasiekia britų BBC žinias ir laisvasis pasaulis sužino tiesą, nors vietinėje žiniasklaidoje rašoma pagal saugumiečių pageidavimus. Vieniša ir palaužta motina dar kurį laika grumiasi su nužmoginta sistema, tačiau greitai palūžtą. Atrodo, kad daugiausia jėgų turi mirusiojo geriausias draugas, kuris teisme liudija po visų nusivylimų dėl motinos, tėvo ir aplinkinių. Ar jo tiesos žodis turės svarbos didžiuliame melo, korupcijos ir prievartos sistemoje, kurioje gyveno paprasti piliečiai?

 

Filmas, tiesą sakant, beveik trijų valandų, bet susižiūri nepaprastai įdomiai. Ypač išskirčiau vykusią dinamišką filmo pradžią. Tiesa, filmo viduryje atsiranda tarsi vyksmo duobė, režisierius užsimala plėtodamas kelias perspektyvas ir demaskuodamas absurdišką sisteminį korupcijos mastą, bet filmo pabaigoje vėl viskas susidėlioja į savas vėžias. Lenkai vėl demonstruoja aukštą kino pilotažą. Nieko nebuvau girdėjęs apie šiuos Lenkiją sukrėtusius įvykius, kurių tiesos rekonstrukcija įvyko ne taip ir seniai, 2010 metais, kai jau nebeliko nei velionio motinos, nei kai kurių korumpuotų pareigūnų, prisidėjusių prie žiauraus susidorojimo. Filmas vertingas istoriškai ir kaip puikus lenkų kino pavyzdys, kuris gvildena opias savo šalies problemas, per kurias galime atsekti ir mūsų šalies panašumus. Savitas koloritas, šokiruojantys įvykiai, nepatogios ir gluminančios temos, apie kurias kine dabar galima drąsiai kalbėti, nes šiaip ar taip jau gyvenama laisviau.

 

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tamsoje" / "In Darkness"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti lenkų režisierės Agnieszkos Holland kino juostą „Tamsoje“ (In Darkness) (2011 m.). Tai šiais metais dalyvavusi „Kino pavasaryje“ juosta, kuri nebuvo labai gal populiari tarp žiūrovų, bet tikiu, kad kas pamatė, tai tikrai nesigailėjo. Labai nustebau, kad ši režisierė sukūrė 1995 metais mano jau kadais mėgiamą filmą apie simbolistus prancūzų poetus Rembo ir Valeri „Visiškas užtemimas“. Šįkart režisierė grįžta į gimtinę ir sukuria filmą „Tamsoje“, kuris tikrai palankiai sutiktas kino kritikų ir Kanų kino festivalio. 

Labai džiaugiuosi, kad ši juosta papuolė į mano nagus ir teko praleisti kelias valandas įtampos, kurios buvau taip pasiilgęs. Apskritai filmas holokausto tematika šiek tiek kaip visada paralyžiuoja mane, jau ką besakyti, kad ir kiek filmų bematyčiau šia tema, beveik visi jie man atrodo savaip stiprūs, įdomūs, įtaigūs ir prikaustantys: „Pianistas“, „Vilniaus getas“, „Berniukas dryžuota pižama“, „Šindlerio sąrašas“ ir daugelis kitų filmų, be kurių savo kino peizažo sunkiai įsivaizduoju – prie jų su visa miela pagarba priglaudžiu ir A. Holland „Tamsoje“.

Filmas pasakoja apie lenkų valstietį, kuris per požemius išgelbsti dešimtis žydų ir juos du metus slepia dvokiančiuose rūsiuose nuo persekiotojų vokiečių. Gyvenimas požemyje ne ką geresnis nei pačiame gete – smarvė, žiurkės ir tamsa. Čia dramatizmo iki soties, įtampos, požeminis gyvenimas, tačiau neapsirikite, tai tik kontekstas, labai svarbus, ryškus kontekstas, bet tai filmas, paremtas realiais asmenimis, rizikavusiais gyvybe. Tai pasakojimas apie pralobti norėjusį gobšuolį lenką, kuris susidūręs su mirtimi visgi paklūsta savo prabudusiam sąžinės balsui. Įdomiausia tai, kad jo geras draugas yra vokiečių esesininkas, kuris nusamdo jį po požemius ieškoti žydų... Iš esmės pats siužetas vėlgi, kad ir apie jau „N“ kartų matytą genocidą, yra kažkuo naujas, patrauklus ir įdomus. Visada mane jaudina ir jaudino ši tema, bet Holland meistrystė leido mėgautis ne tik filmo medžiaga, bet ir režisūriniais niuansais, kameros slankiojimais, leido pačią tamsą visomis prasmėmis prisijaukinti, vardan gyvybės išsaugojimo...

Filmą vertinu pačiais aukščiausiais balais, nes gavau iš jo maksimaliai viską – aktorius, režisūrą, istoriją, jaudulį. Ir kaip kino maniakė Izolda Keidošiūtė sakė, po šitokio filmo tenka ir toliau su juo gyventi, jis niekur neišnyksta, uždarius kino salės duris. Žinoma, šis filmas, bent jau man, vienas iš tokių, apie kurį galvodamas tąkart ir užmigau. 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela