Sveiki visi,
Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti lenkų režisierės Agnieszkos
Holland kino juostą „Tamsoje“ (In Darkness) (2011 m.). Tai šiais metais
dalyvavusi „Kino pavasaryje“ juosta, kuri nebuvo labai gal populiari tarp
žiūrovų, bet tikiu, kad kas pamatė, tai tikrai nesigailėjo. Labai nustebau, kad
ši režisierė sukūrė 1995 metais mano jau kadais mėgiamą filmą apie simbolistus
prancūzų poetus Rembo ir Valeri „Visiškas užtemimas“. Šįkart režisierė grįžta į
gimtinę ir sukuria filmą „Tamsoje“, kuris tikrai palankiai sutiktas kino
kritikų ir Kanų kino festivalio.
Labai džiaugiuosi, kad ši juosta papuolė į mano nagus ir teko praleisti
kelias valandas įtampos, kurios buvau taip pasiilgęs. Apskritai filmas
holokausto tematika šiek tiek kaip visada paralyžiuoja mane, jau ką besakyti,
kad ir kiek filmų bematyčiau šia tema, beveik visi jie man atrodo savaip
stiprūs, įdomūs, įtaigūs ir prikaustantys: „Pianistas“, „Vilniaus getas“, „Berniukas
dryžuota pižama“, „Šindlerio sąrašas“ ir daugelis kitų filmų, be kurių savo kino
peizažo sunkiai įsivaizduoju – prie jų su visa miela pagarba priglaudžiu ir A.
Holland „Tamsoje“.
Filmas pasakoja apie lenkų valstietį, kuris per požemius išgelbsti dešimtis
žydų ir juos du metus slepia dvokiančiuose rūsiuose nuo persekiotojų vokiečių. Gyvenimas
požemyje ne ką geresnis nei pačiame gete – smarvė, žiurkės ir tamsa. Čia
dramatizmo iki soties, įtampos, požeminis gyvenimas, tačiau neapsirikite, tai
tik kontekstas, labai svarbus, ryškus kontekstas, bet tai filmas, paremtas
realiais asmenimis, rizikavusiais gyvybe. Tai pasakojimas apie pralobti
norėjusį gobšuolį lenką, kuris susidūręs su mirtimi visgi paklūsta savo
prabudusiam sąžinės balsui. Įdomiausia tai, kad jo geras draugas yra vokiečių
esesininkas, kuris nusamdo jį po požemius ieškoti žydų... Iš esmės pats
siužetas vėlgi, kad ir apie jau „N“ kartų matytą genocidą, yra kažkuo naujas,
patrauklus ir įdomus. Visada mane jaudina ir jaudino ši tema, bet Holland
meistrystė leido mėgautis ne tik filmo medžiaga, bet ir režisūriniais niuansais,
kameros slankiojimais, leido pačią tamsą visomis prasmėmis prisijaukinti,
vardan gyvybės išsaugojimo...
Filmą vertinu pačiais aukščiausiais balais, nes gavau iš jo maksimaliai
viską – aktorius, režisūrą, istoriją, jaudulį. Ir kaip kino maniakė Izolda
Keidošiūtė sakė, po šitokio filmo tenka ir toliau su juo gyventi, jis niekur
neišnyksta, uždarius kino salės duris. Žinoma, šis filmas, bent jau man, vienas
iš tokių, apie kurį galvodamas tąkart ir užmigau.
Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 74/100
IMDb: 7.3
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą