.jpg)
Sveiki visi,
Ką gi... atėjo kalendorinis ruduo. Kubilius ir visa gvardija (o kaip be jų ruduo?!)
už renovacijos pinigus įgijo Lietuvai sraigtasparnių. Tik pamanykit! O kas man
iš to? Arba kas iš to Onutei iš Naujosios Akmenės? Negi „papigiai“ skraidysim? Tiek
to. Kartais stebiuosi politikų ir valdžios sprendimais – gal ruduo čia kaltas,
jaučiuosi 15 metų grįžęs atgal ir įsijungęs pirmąkart „Teletabius“, kurie, taip
ir neaišku, ar sugriovė mano vaikystę ar ją papuošė. Tiek to. Juk dabar jau
kalendorinis ruduo ir nebus jokio gailesčio, jokio pagalbos rato, jokio šiaudo
ar horizonte mojuojančios melžėjos su karvute kaip iš pasakos – nuosprendis neatšaukiamas
– RUDUO!
Dar vaikystėje dainuodavome nešvankiai ir lyg išsigandę to saldaus rudens –
„ruduo, ruduo, krenta papai
auksiniai ir leidžiasi tyliai...“ Ak, tas nešvankumas. Gerai, kad jis yra, nes
jis padeda išgyventi rudens nuosprendžio metais. Kai buvau mažas ir neturėjau
jokios laiko nuovokos, laikrodžio nepažinojau, nepažinojau ir mėnesių, man
laikas buvo vasara ir žiema – ir viskas. Tada nė įtarti negalėjau, kad žiema
yra lygiavertė vasarai, trunka tris kalendorinius mėnesius! Man atrodė, kad
žiema tai 70 procentų – ji ilga, nuobodi ir monotoniška, o vasara tik 30
procentų viso laiko. Kodėl ji trumpa? Kamuodavo toks klausimas. Trumpa tai
trumpa. Ką jau padarysi – sakydavo močiutė.
Ko čia dabar aš apraudu praėjusią vasarą? Lyg išlietą pieną...
nepriraudosiu nei saulės, nei šilumos, nei dar kažko. Nei mokyklos, nei
universiteto – niekas šiemet nebekrenta nei ant galvos, nei ant pečių. Tik burzgia
kitoj Lietuvos pusėj nauji sraigtasparniai ir trukdo, baisiai trukdo išskristi
paukščiams į namus. Pala, o gal į svečius? Taip ir neaišku, ar jiems namai yra
čia – ar ten, kur šilčiau? Tiek to. Juk jau ruduo. Kalendorinis. Sezoninis jau
buvo prasidėjęs, bet vis tiek.
Reiktų kažko palinkėti. Kažko rudeniško, kažko, kas kvepia lakuotais
suolais, pieštukais, trupančiais trintukais, popieriumi... ir medžių lapais, bulvėmis,
juodžemiu, šlapiu šunimi ir obuoliais bei kaštonais. Kad prikristų, kad
smarkiai prikristų į atmintį ir į širdį šis atėjęs ruduo, nes kito rudens gali
ir nebebūti. Kaip ir pavasario, kaip ir sraigtasparnių, Kubiliaus...
Tegu šis nuosprendis – RUDUO – būna palankus!
Jūsų Maištinga Siela,
Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą