Filmas: "Nepalikti žymių" / "Żeby nie było śladów" / „Leave No Traces“

 

Sveiki,

 

Grįžtu prie nekomercinio kino ir šįkart trumpai apie neseniai matytą lenkų jaunosios kartos režisieriaus Jano P. Matuszynskio filmą „Nepalikti žymių“ (lenk. Żeby nie było śladów) (2021), pristatytą Kanų kino festivalyje, o lietuviai galėjo pamatyti per Lenkų kino festivalį. Tiesa, tai antrasis matytas režisieriaus darbas, kuris man labiau patiko už jo ankstesnį darbą „Paskutinė šeima“ (2016). Kaip ir ankstesniame filme, taip ir šiame režisierius perteikia socialistinės lenkų eros sopulius ir sisteminius dalykus, per kuriuos jis apmąsto ne tik lenkų kultūros reiškinius, bet iš esmės ir visą posovietinio bloko raidą.

 

„Nepalikti žymių“ pastatytas pagal realius įvykius, vykusius Varšuvoje 1983 metais. Šaliai nusipelniusi poetė Barbara Sadowska (1940-1986) buvo įspėta saugumiečių, jog ji neliečiama, tačiau reikalui atėjus bus susidorota su jos sūnumi Grzegorz Przemyk (1964-1983). Linksmas ir guvus jaunuolis su draugu šelmiškai žygiuoja Varšuvos gatvėmis, kai nei iš šio, nei iš to juos sustabdo policija, nuveža į nuovadą ir ten žiauriai sumuša Barbaros sūnų. Galiausiai motina pasiima sūnų iš ligoninės, kurioje atsainiai su juo buvo elgiamasi, nes mušdami policininkai nepaliko žymių, o iš tikrųjų buvo pažeistos kepenys, sprogusios žarnos ir t. t. Po incidento sūnus išgyveno kelias dienas ir mirė per operaciją...

 

Likusioji filmo dalis skirta ilgam teisminiam procesui. Saugumiečiai bando kaltę suversti ligoninės darbuotojams, ilgi posėdžiai ir sprendimai, organizuojami svarbios liudininko gaudynės, diegiama pasiklausymo aparatūra ir visa tai, ką mes neblogai žinome tiek iš istorijos, tiek iš kitų filmų apie saugumiečių techniką sekti, daryti spaudimą ir grasinti. Įdomu tai, jog naujiena apie šį įvykį pasiekia britų BBC žinias ir laisvasis pasaulis sužino tiesą, nors vietinėje žiniasklaidoje rašoma pagal saugumiečių pageidavimus. Vieniša ir palaužta motina dar kurį laika grumiasi su nužmoginta sistema, tačiau greitai palūžtą. Atrodo, kad daugiausia jėgų turi mirusiojo geriausias draugas, kuris teisme liudija po visų nusivylimų dėl motinos, tėvo ir aplinkinių. Ar jo tiesos žodis turės svarbos didžiuliame melo, korupcijos ir prievartos sistemoje, kurioje gyveno paprasti piliečiai?

 

Filmas, tiesą sakant, beveik trijų valandų, bet susižiūri nepaprastai įdomiai. Ypač išskirčiau vykusią dinamišką filmo pradžią. Tiesa, filmo viduryje atsiranda tarsi vyksmo duobė, režisierius užsimala plėtodamas kelias perspektyvas ir demaskuodamas absurdišką sisteminį korupcijos mastą, bet filmo pabaigoje vėl viskas susidėlioja į savas vėžias. Lenkai vėl demonstruoja aukštą kino pilotažą. Nieko nebuvau girdėjęs apie šiuos Lenkiją sukrėtusius įvykius, kurių tiesos rekonstrukcija įvyko ne taip ir seniai, 2010 metais, kai jau nebeliko nei velionio motinos, nei kai kurių korumpuotų pareigūnų, prisidėjusių prie žiauraus susidorojimo. Filmas vertingas istoriškai ir kaip puikus lenkų kino pavyzdys, kuris gvildena opias savo šalies problemas, per kurias galime atsekti ir mūsų šalies panašumus. Savitas koloritas, šokiruojantys įvykiai, nepatogios ir gluminančios temos, apie kurias kine dabar galima drąsiai kalbėti, nes šiaip ar taip jau gyvenama laisviau.

 

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paskutinė šeima" / "Ostatnia Rodzina"

Sveiki,

Kaip „Kino pavasaris“ be lenkų kino? Štai viena originalesnių juostų „Paskutinė šeima“ (lenk. Ostatnia Rodzina) (2016) susižėrė užsienyje nemažai pagyrų už savo unikalų gebėjimą perteikti šeimos portretą slenkančio laiko amplitudėje. Tiesą sakant, šiame filme yra viskas, ką mėgsta Rytų Europos filmas: mažas skurdžias erdves, sovietinės kultūros paveldą ir sudėtingus dialogus, kuriuose išaiškėja visos civilizacijos gyvenimo dėsniai...

Mažo biudžeto filmui tikriausiai nieko kito nebelieka, tik kuo įdomiau pateikti ir įtikinti žiūrovą formos ir žodžio turiniu. Kiek sudėtingiau būna su biografinėmis juostomis, nes jie reikalauja plataus mosto, masinių scenų, daug darbo, tačiau „Paskutinė šeima“, regis, šituo nesiskundžia, viskas nufilmuota keliuose butuose, koridoriuose ir, žinoma, kapinėse. Biografinė juosta pasakoja apie lenkų tapytoją Beksinskį ir jo kasdienybę, besiritančią nuo aštunto dešimtmečio per pastaruosius 20-30 metų: atsidavusi ir jautri katalikė žmonas, šlykštaus ir ūmaus psichojančio būdo sūnus, kuris vis planuoja nusižudyti, mirštančios dvi senutės ir jis, Beksinskis, kone romaus meniško dzenbudistiško būdo, vis nepaliauja į gyvenimą žiūrėti ironiškai. 

„Paskutinę šeimą“ sunku priimti kaip biografinę juostą, vis atrodo, kad tai negalėjo būti gyvenimas, o šeima atrodo tokia beviltiškai nesuderinama ir kontrastinga, kad kartais atrodo, jog tai kažkokia socialistinė „Adamsų šeimynėlė“. Filmą puošia ir laikmečiui atskleisti padeda epochos detalės, ankštas butas, „virtuvės kultūra“ ir visur tvyrantis pilkumas. Pamažu bėga dešimtmečiai, personažai sensta ir pamažu išmiršta pagal makabrišką „Adamsų šeimynėlės“ principą: mirė tai mirė. Išgauti sodrūs laikmečio efektai, kone dokumentinio braižo intarpai pasakoja ne tiek apie tapytojo asmenybę ir jo siurrealistinius darbus, kiek brėžia jo šeimos liniją, kuriai suteikia gyvenimo ir mirties filosofinį potėpį. Tokiam kinui reikia susikaupimo, pajautos ir, žinoma, nusiteikimo. Manau, daugeliui gurmanui jis tikrai turėtų patikti.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.7

Nuoroda į „Kino pavasarį“:ČIA 

Jūsų Maištinga Siela