Filmas: "Nepalikti žymių" / "Żeby nie było śladów" / „Leave No Traces“

 

Sveiki,

 

Grįžtu prie nekomercinio kino ir šįkart trumpai apie neseniai matytą lenkų jaunosios kartos režisieriaus Jano P. Matuszynskio filmą „Nepalikti žymių“ (lenk. Żeby nie było śladów) (2021), pristatytą Kanų kino festivalyje, o lietuviai galėjo pamatyti per Lenkų kino festivalį. Tiesa, tai antrasis matytas režisieriaus darbas, kuris man labiau patiko už jo ankstesnį darbą „Paskutinė šeima“ (2016). Kaip ir ankstesniame filme, taip ir šiame režisierius perteikia socialistinės lenkų eros sopulius ir sisteminius dalykus, per kuriuos jis apmąsto ne tik lenkų kultūros reiškinius, bet iš esmės ir visą posovietinio bloko raidą.

 

„Nepalikti žymių“ pastatytas pagal realius įvykius, vykusius Varšuvoje 1983 metais. Šaliai nusipelniusi poetė Barbara Sadowska (1940-1986) buvo įspėta saugumiečių, jog ji neliečiama, tačiau reikalui atėjus bus susidorota su jos sūnumi Grzegorz Przemyk (1964-1983). Linksmas ir guvus jaunuolis su draugu šelmiškai žygiuoja Varšuvos gatvėmis, kai nei iš šio, nei iš to juos sustabdo policija, nuveža į nuovadą ir ten žiauriai sumuša Barbaros sūnų. Galiausiai motina pasiima sūnų iš ligoninės, kurioje atsainiai su juo buvo elgiamasi, nes mušdami policininkai nepaliko žymių, o iš tikrųjų buvo pažeistos kepenys, sprogusios žarnos ir t. t. Po incidento sūnus išgyveno kelias dienas ir mirė per operaciją...

 

Likusioji filmo dalis skirta ilgam teisminiam procesui. Saugumiečiai bando kaltę suversti ligoninės darbuotojams, ilgi posėdžiai ir sprendimai, organizuojami svarbios liudininko gaudynės, diegiama pasiklausymo aparatūra ir visa tai, ką mes neblogai žinome tiek iš istorijos, tiek iš kitų filmų apie saugumiečių techniką sekti, daryti spaudimą ir grasinti. Įdomu tai, jog naujiena apie šį įvykį pasiekia britų BBC žinias ir laisvasis pasaulis sužino tiesą, nors vietinėje žiniasklaidoje rašoma pagal saugumiečių pageidavimus. Vieniša ir palaužta motina dar kurį laika grumiasi su nužmoginta sistema, tačiau greitai palūžtą. Atrodo, kad daugiausia jėgų turi mirusiojo geriausias draugas, kuris teisme liudija po visų nusivylimų dėl motinos, tėvo ir aplinkinių. Ar jo tiesos žodis turės svarbos didžiuliame melo, korupcijos ir prievartos sistemoje, kurioje gyveno paprasti piliečiai?

 

Filmas, tiesą sakant, beveik trijų valandų, bet susižiūri nepaprastai įdomiai. Ypač išskirčiau vykusią dinamišką filmo pradžią. Tiesa, filmo viduryje atsiranda tarsi vyksmo duobė, režisierius užsimala plėtodamas kelias perspektyvas ir demaskuodamas absurdišką sisteminį korupcijos mastą, bet filmo pabaigoje vėl viskas susidėlioja į savas vėžias. Lenkai vėl demonstruoja aukštą kino pilotažą. Nieko nebuvau girdėjęs apie šiuos Lenkiją sukrėtusius įvykius, kurių tiesos rekonstrukcija įvyko ne taip ir seniai, 2010 metais, kai jau nebeliko nei velionio motinos, nei kai kurių korumpuotų pareigūnų, prisidėjusių prie žiauraus susidorojimo. Filmas vertingas istoriškai ir kaip puikus lenkų kino pavyzdys, kuris gvildena opias savo šalies problemas, per kurias galime atsekti ir mūsų šalies panašumus. Savitas koloritas, šokiruojantys įvykiai, nepatogios ir gluminančios temos, apie kurias kine dabar galima drąsiai kalbėti, nes šiaip ar taip jau gyvenama laisviau.

 

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Voluinė" / "Wołyń" / "Hatred"

 

Sveiki,

Lenkų režisierius Wojciech Smarzowski, nors ir vertinamas kontraversiškai, visgi daugelis pripažįsta, jog tai vienas svarbiausių šiuolaikinio lenkų kino kūrėjo. Mano paties pernai matytas naujausias jo darbas „Vestuvės“ (2021) tapo vienu įsimintiniausiu provokuojančio kino reginiu, tad nusprendžiau pasižiūrėti ir bene skandalingiausiai tarptautiniu mastu įvertintą filmą „Voluinė“ (lenk. Wolyn) (2016), kuris mus nukelia į Antrojo pasaulinio karo išvakares, Voluinės kraštą, kurio pavadinimu šiuo metu laikoma Ukrainos šiaurės vakarų žemė, besiribojanti su Baltarusija ir, žinoma, pačia Lenkija. Tuo metu tose žemėse gyveno lenkai, ukrainiečiai ir žydai.

Sunku pasakyti, nesu istorikas, kiek šis filmas išėjo novelė, o kiek istoriniais faktais grįsta istorija ir kokiomis proporcijomis kino kūrėjai visa tai sulydė. Istorija prasideda didžiulėmis kaimo vestuvėmis, ištekinama Zosės vyriausioji sesuo, tačiau šios vestuvės kaip ir dažnai būdavo, yra labiau iš susitarimo reikalo, tačiau jaunoji lenkaitė ištekinama už ukrainiečio. Tada vestuvėse šėlioja ir lenkai, ir ukrainiečiai, nors savo konfesijų bažnyčiose aiškiai girdi, kad vieni kitiems yra priešai. Galiausiai tą pačią vestuvių naktį tėvas praktiškai daug vyresniam našliui pažada ir jaunėlę geltonkasę Zosę, kuri įsimylėjusi visiškai kitą bernelį. Viskas ir primintų aistrų kupiną serialą ar kokio Mariaus Katiliškio romano „Miškais ateina ruduo“ dramatizmą, bet prasideda Antrasis pasaulinis karas.

Tiesa, filmo pradžioje vaizduojamos laukinės vestuvės šiurpina savo brutaliais papročiais, kurie nei labai pagoniški, nei labai krikščioniški: mėtomi degantys javų pėdai, nukertama jaunosios kasa su kirviu į durų slenkstį, jaunoji plakama su naščiais ir visur skamba hipnotizuojančios raudos. Aiški vyrų galios ir moters bedalios paskirstymo segregacija, kuri išsluoksniuoja tradicinę XX amžiaus provincialią lenkų šeimą. Kitą vertus, šios tradicijos tokios kraupios, kad antrojoje filmo dalyje jos veidrodiškai atsikartos, kai girti ukrainiečiai kirviais ims skersti vietos lenkus ir viskas panašės net ne į Helovyną, o į tų tradicijų pačią baisiausią kolektyvinės reikšmės versiją, todėl šis filmas savitai leidžia įvertinti tai, kas laikoma lyg ir vertybe, bet iš tikrųjų tautoje įgalina smurtinę kultūrą...

Visgi filmas išplėtotas keliomis siužetinėmis atkarpomis. Pirmoji pusė skirta vargšės Zoselės gyvenimui, kai vyras išeina ir grįžtą tą patį rudenį, užslinkus Antrajam pasauliniam karui. Tai iš esmės šiek tiek primena Žemaitės „Marti“: jos nepripažįsta vaikai iš pirmosios santuokos, o uošvienei negali įtikti. Visgi Maciejus parsiranda ir jau manosi karo pašonėje galės sukurti su jaunąja žmonele naują gyvenimą, bet užslenka Raudonosios armijos kariai ir jie pradeda trėmimus, į kuriuos dramatiškai patenka pats Maciejus. Čia labai panašiai kaip ir Lietuvoje, kol okupacija nepakeičia kita okupacija ir vokiečiai neatmuša rusų ir nepradeda Lenkijoje areštuoti žydų. Praktiškai per penkmetį Zoselei tenka išgyventi daugybę politinių pokiečių ir ant rankų supti mažąjį.

Klysčiau, sakydamas, kad filmas vien tik apie Antrąjį pasaulinį karą, kuriame likimus lemia arba naciai, arba komunistai – visa tai tėra tik istorinis kontekstas. Filmas galiausiai susitelkia į Voluinyje netrukus, atrodo, pačiais baisiausiais laikais, kada nieko baisiau nebegali būti, dar vienoms skerdynėmės, kurias rengia ne rusai, ne vokiečiai, o ukrainiečiai. Atrodo, kad iš visų pusių vyksta karas ir dvi tautos, kurios turėtų iš esmės padėti viena kitai, tampa dar didesnėmis priešėmis. Ukrainiečiai labai tikisi ir nori atkurti savo nepriklausomą Ukrainos valstybę, todėl apsiginklavę šautuvais, kirviais, šakėmis jie ima skersti vietos lenkus. Dar gražiau: šias skerdynes pamasina religinių konfesijų atstovai, kurie didžiulio karo sūkuryje ne tik neieško tikėjime atramos, bet akivaizdžiai dėl galios ir konkurencijos politizuoja per mišias. O žmonėms tiek tereikia, apsvaigę nuo nacionalizmo, „teisingojo“ Dievo, kraujo troškimo ir keršto jie išsiruošia degindami sodybas ir žiauriai žudydami vietos kaimiečius (vaizdų, patikėkite, filme ne pačių maloniausių!).

Nedetalizuosiu Zosės padėties, bet jai kartais dėl grožio, kartais dėl to, kad kažkas kaime buvo įsižiūrėję, nuolat pavyksta išvengti mirties, tačiau karo vaizdai ir netektys absoliučiai palaužia jaunos mamos psichiką. Tiesą sakant, šis filmas uždraustas Ukrainoje, nes joje ukrainiečiai vaizduojami kaip skerdikai. Tai labai įdomu šių dienų kontekste, kai ukrainiečiai yra laikomi putinizmo kempine Europai ir negatyviai kalbėti apie šią tautą, kaip ir istorijos raidos kontekste, reiškia išduoti europietiškas vertybes ir palaikyti agresorę (nesakykite, atsiranda ir dabar pas mus svieto lygintojų, kurie mėgsta pabaksnoti). Ir nors negalime lyginti skirtingų laikotarpių įvykių, tačiau tam tikrus aspektus, tendencijas, kurios skatina ir skatino tokius tarptautinius smurto protrūkius diskusijų diskursą vystyti galima. Labai šiame filme reikšmingas nacionalizmo aspektas t. y. nuskriaustos tautos, kuri jaučiasi pažeminta prieš kitą tautą, atsakas. Kaip „pasikelti“ sau savivertę, jeigu nepademonstruojant brutalią jėgą? Manipuliuoti karo ir teisingumo idėjomis, religiniais skirtumais bei pažeisti kito savigarbą, kurstyti yra vienas iš tų klasikinių nacionalizmo jėgų, įtraukiant mases į kovą.

Visgi dažnoje „Voluinės“ scenoje veikėjams išsprūsdavo, jog ukrainiečių ir lenkų nesutarimai nėra vien tik nesutarimai, o visgi būta ir daug bičiulystės (pastaroji karo kontekste viešojoje tos tikrovės erdvėje pateikiama kaip gėdinga išdavystė), nes šios giminės ir ištisos šeimos jau prasimaišiusios tiek turtais, tiek krauju, todėl dažni jau turėjo sukūrę skirtingas tiek konfesijų, tiek genetines mišrias šeimas. Didžiausias filme pavyzdys – kaimo pirmininkas, dviveidis palaižūnas, kuris sugebėjo po bet kokia okupantų vėliava prisitaikyti, o pabaigoje tapo dar ir skerdiku. Pasiduoti jėgai, kad išgyventum, nesvetimos ir mūsų lietuvių, pavyzdžiui, žiaurios stribų istorijos, apie kurias, sakyčiau, būtų galima sukurti ne vieną įtaigų filmą, vaizduojant, kaip politinė galios sistema pajungia žmogų tarnauti agresoriams ir paverčia žmones Orwelio „Gyvulių ūkio“ veikėjais.

„Voluinė“ iš esmės atsako į klausimą, kodėl taip įvyko, kas įvyko. Kai žmogus silpnas kultūriškai, ideologiškai, yra kurstomas iš visų pusių ir varomas kaip avis į „teisingą gardą“ ir jam įduodamas ginklas, nereikia laukti, kada nacionalizmo patina apsinešusios „didvyriškos“ akys ir iliuzijos suteiktas perdėtas pasitikėjimas duos paspirties pralieti kraują. Ir tuo krauju mėgautis kaip pergale.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Rožė" / "Róza" / "Rose"

Sveiki, kino mylėtojai,

Šiandien keliauju į lenkų kiną ir noriu pristatyti bei pakomentuoti Wojciech Smarzowski‘o filmą „Rožė“ (Roza) (2011), kurį galėjote kažkada išvysti ir „Scanoramos“ Europos kino festivalyje, kurioje apie šį filmą daugelis tikrai atsiliepė su labai palankiomis recenzijomis ir komentarais. Žaviuosi šiuolaikiniu lenkų kinu, tad nutariau nedelsiant pasižiūrėti juostą!

Na, „Rožė“ dalinai pateisina gero filmo vardą. Tai pasakojimas apie 1945 – uosius, Antrojo Pasaulinio karo pabaigą, kai, rodos, visi turėjo šokti ir dainuoti iš džiaugsmo, tačiau kai kur karas nesibaigė. Lenkų kūrėjo žvilgsnis krypsta į Mozūriją, unikalią Lenkijos dalį, kur pasitraukus vokiečiams, prasideda krašto lenkinimas. Ryškūs ir žiaurūs nacionalistiniai veiksmai neužbaigia karo, o mozūriečius paverčia amžinais įkaitais be tikslaus identiteto. Kodėl taip yra, gal tai paaiškins paties režisieriaus žodžiai: „Kaip juos apibūdinti? Lenkiškos šaknys, vokiškas išsilavinimas, slaviški papročiai, vokiškos tradicijos, lenkiškos pavardės, vokiški vardai, lenkų kalba, vokiečių raštas, slavų religingumas, evangelinis tikėjimas, politinis neutralumas.”

Taigi, tokioje terpėje atsiduria mūsų pagrindiniai personažai, kurie bando išlikti ramūs, nuolatos engiami tiek pačių lenkų, nes jie nelabai lenkai, tiek vokiečių, tiek pačių rusų. Keista, sakyčiau, terpė. Rožei nuolat tenka slėpti savo dukrą Jadvygą, o pačiai gultis ir skiest kojas tiek rusams, tiek vokiečiams, tiek chuliganams lenkams. Šią moterį apsiima globoti vokiškas šaknis turintis vyras, tačiau tai pasirodo nėra labai lengva, kai jį kėsinasi tardyti lenkų karininkai...

Sudėtingas laikotarpis ir sudėtingas Mozūrijos krašto likimas, atmiežtas skurdo, prievartos ir skausmo. Filme labai mažai laimės ir džiaugsmo, todėl jis yra niūrus, bet kartu ir teisingas filmas. Sudėtingo likimo įkaitai nepasiduoda ir kaip įmanydami stengiasi gyventi savo gyvenimus, tačiau puldinėjami žmonės palūžta. Filmas iš tikrųjų vertas naujo žvilgsnio į lenkus ir lenkų tautos likimą. Tai ne tiek meilės istorija, kiek žmogaus stiprybės prieš laiką ir žiaurią antikultūrinę jėgą, kuri menkina ir nužmogina. Iš kur pasisemti jėgų iškęsti rytdieną? 

Sudėtingo likimo filmas, tačiau vietomis jis man pasirodė pernelyg negyvas, vietomis neįtikino tas beprasmis blaškymasis, ne visada tinkamai ištransliuotos scenos, tačiau visą filmą jaudino herojų likimai su ta intencija, kad jiems nieko gero neišeis. Manau, kad pasaulyje yra daug geresnių filmų apie karą, likimus, bet kartu „Rožė“ turi savitą žinią pasauliui, kurią, manau verta išgirsti ir pamatyti. Stipri idėja ir nemenko gabarito siužetas, sunkūs gyvenimai, karo baisumai visada jaudina kine. Filmas patiko, nors nepasakyčiau, kad buvau itin sužavėtas, jis turi savo stiprybę, jį įdomu žiūrėti, siužetas pakankamai išvystytas, tačiau šedevru vis tiek nekvepia. Rekomenduoju rimto kino mėgėjams, kurie kine ieško egzistencinių atsakymų.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela