Filmas: "Nepalikti žymių" / "Żeby nie było śladów" / „Leave No Traces“

 

Sveiki,

 

Grįžtu prie nekomercinio kino ir šįkart trumpai apie neseniai matytą lenkų jaunosios kartos režisieriaus Jano P. Matuszynskio filmą „Nepalikti žymių“ (lenk. Żeby nie było śladów) (2021), pristatytą Kanų kino festivalyje, o lietuviai galėjo pamatyti per Lenkų kino festivalį. Tiesa, tai antrasis matytas režisieriaus darbas, kuris man labiau patiko už jo ankstesnį darbą „Paskutinė šeima“ (2016). Kaip ir ankstesniame filme, taip ir šiame režisierius perteikia socialistinės lenkų eros sopulius ir sisteminius dalykus, per kuriuos jis apmąsto ne tik lenkų kultūros reiškinius, bet iš esmės ir visą posovietinio bloko raidą.

 

„Nepalikti žymių“ pastatytas pagal realius įvykius, vykusius Varšuvoje 1983 metais. Šaliai nusipelniusi poetė Barbara Sadowska (1940-1986) buvo įspėta saugumiečių, jog ji neliečiama, tačiau reikalui atėjus bus susidorota su jos sūnumi Grzegorz Przemyk (1964-1983). Linksmas ir guvus jaunuolis su draugu šelmiškai žygiuoja Varšuvos gatvėmis, kai nei iš šio, nei iš to juos sustabdo policija, nuveža į nuovadą ir ten žiauriai sumuša Barbaros sūnų. Galiausiai motina pasiima sūnų iš ligoninės, kurioje atsainiai su juo buvo elgiamasi, nes mušdami policininkai nepaliko žymių, o iš tikrųjų buvo pažeistos kepenys, sprogusios žarnos ir t. t. Po incidento sūnus išgyveno kelias dienas ir mirė per operaciją...

 

Likusioji filmo dalis skirta ilgam teisminiam procesui. Saugumiečiai bando kaltę suversti ligoninės darbuotojams, ilgi posėdžiai ir sprendimai, organizuojami svarbios liudininko gaudynės, diegiama pasiklausymo aparatūra ir visa tai, ką mes neblogai žinome tiek iš istorijos, tiek iš kitų filmų apie saugumiečių techniką sekti, daryti spaudimą ir grasinti. Įdomu tai, jog naujiena apie šį įvykį pasiekia britų BBC žinias ir laisvasis pasaulis sužino tiesą, nors vietinėje žiniasklaidoje rašoma pagal saugumiečių pageidavimus. Vieniša ir palaužta motina dar kurį laika grumiasi su nužmoginta sistema, tačiau greitai palūžtą. Atrodo, kad daugiausia jėgų turi mirusiojo geriausias draugas, kuris teisme liudija po visų nusivylimų dėl motinos, tėvo ir aplinkinių. Ar jo tiesos žodis turės svarbos didžiuliame melo, korupcijos ir prievartos sistemoje, kurioje gyveno paprasti piliečiai?

 

Filmas, tiesą sakant, beveik trijų valandų, bet susižiūri nepaprastai įdomiai. Ypač išskirčiau vykusią dinamišką filmo pradžią. Tiesa, filmo viduryje atsiranda tarsi vyksmo duobė, režisierius užsimala plėtodamas kelias perspektyvas ir demaskuodamas absurdišką sisteminį korupcijos mastą, bet filmo pabaigoje vėl viskas susidėlioja į savas vėžias. Lenkai vėl demonstruoja aukštą kino pilotažą. Nieko nebuvau girdėjęs apie šiuos Lenkiją sukrėtusius įvykius, kurių tiesos rekonstrukcija įvyko ne taip ir seniai, 2010 metais, kai jau nebeliko nei velionio motinos, nei kai kurių korumpuotų pareigūnų, prisidėjusių prie žiauraus susidorojimo. Filmas vertingas istoriškai ir kaip puikus lenkų kino pavyzdys, kuris gvildena opias savo šalies problemas, per kurias galime atsekti ir mūsų šalies panašumus. Savitas koloritas, šokiruojantys įvykiai, nepatogios ir gluminančios temos, apie kurias kine dabar galima drąsiai kalbėti, nes šiaip ar taip jau gyvenama laisviau.

 

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prakaituok! / "Sweat"

Sveiki, skaitytojai,

Lenkų kinas valdo! Kaskart eidamas į lenkų kiną, žinau, kad bus arba gerai, arba tik labai gerai. Šįkart tą lenkų filmą, pavadinimu „Prakaituok!“ (angl. Sweat) (2020), režisavo švedų režisierius Magnus von Horn – pastarojo filmas įtrauktas į Scanoramos pagrindinę programą iš serijos „privalai pamatyti“. Istorija pasakoja apie jauną internetinę žvaigždę Silviją, kuri yra sporto trenerė, turi 600 tūkstančių savo nuolatinių sekėjų, o jos kiekvienas veiksmas yra suplanuojamas ir publikuojamas tam, kad patiktų žmonėms, užsakovams ir leistų pašaliniams nuolat žavėtis. Neslėpsiu, tai iš tikrųjų primena gryną ir nuoširdžią prostituciją šiais populiariais influencerių laikais, atvirą savęs pardavinėjimą, kuriuo dar ir žavimasi.

Atsitinka taip, kad Silvija pasidalina viena graudžia, nelabai kitus įkvepiančia žinute apie savo vienatvę ir ji sulaukia tam tikro pasipriešinimo: kaip tokia sveika, populiari, aktyvi gali skųstis gyvenimu? Iš esmės filmas pasakoja apie dirbtinį žmogaus laimės projektavimą viešojoje erdvėje ir internete, kuris absoliučiai neatitinka realybės. Filme Silvijos vienatvę neišsemiama ir jeigu ne šuo Džeksonas, manytume, kad Silvija absoliučiai išprotėtų nuo pastangų būti tobula, matoma ir populiari be jokio žmogiškojo švelnaus palaikymo iš šalies.

Smagu, kad scenarijus nevaizdavo paties pigiausio varianto – pasikėlusios ir nesveikai nužmogėjusios nuo populiarumo divos, kuriai viskas vienodai. Kino kūrėjai užgriebė gyvąjį į pašalį nustumtą žmogų, pasislėpusį po dirbtinomis grimasomis, po šiuolaikinio linksmintojo klouno kauke. Nepaprastas lenkų aktorės Magdalenos Kolesnik vaidmuo – didelėmis žydromis akytėmis „išnešiojo“ visą filmą tą Silvijoa įtampą, skausmą ir vienatvę. Daugelyje scenų atrodo, kad dar truputis ir Silvija iš tikrųjų kris kniūbsčia nuo pervargimo, atrodo, kad ją darbas ir pastangos tuojau pribaigs. Tačiau režisieriui pavyko išlaikyti balansą tarp darbo ir dar esančio žmogiškumo. Mergina jaučia nepaprastą motinos panieką ir šaltumą, atrodo, kad ji nėra ir niekada nebuvo mamos mylima, ji bando užmegzti santykius su seksualiu sportišku vyruku, tačiau anas nori iš jos tik sekso. Incidentas su kieme esančiu jos persekiotoju galutinai parodo, kokia žmogiška yra Silvija ir kad jai absoliučiai netinka sužvaigždėjusios divos tapatybė...

Iš tikrųjų filmas labai geras ir vykęs. Daugelis, kurie svajoja apie milijonus peržiūrų savo YouTube kanale, manau, turėtų pažiūrėti šį filmą. O juk gyvenime dažnai būna taip, kad gaudami to, ko visada trokštame, mus tiesiog sunaikina iš vidaus. Populiarumas ir matomumas, gerbėjų sekimas Silvijai buvo tik psichologinis akumuliatorius, jog ji šiam pasaulyje yra mylima ir reikalinga, ko niekada negavo gyvendama su mama. Kompensuodami savo trūkumus populiarumu, apsivalgymu, alkoholiu ar kitais būdais, mes vis dar tikime, kad pasaulis vienaip ar kitaip iš išorės turi atliepti ir paliudyti, jog esame reikalingi. Labai patiko šis filmas.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb:6.8

 

Nuoroda į Scanoramą ČIA.

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Kristaus kūnas" / "Boże Ciało" / "Corpus Christi"

Sveiki,

Lenkų kinas, lenkų kinas, lenkų kinas... Kino pavasaryje tai yra būtinas asortimentas, o kai sužinai, kad filmas dar buvo nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias metų užsienio filmas, imi ir prisitrauki kėdę arčiau prie ekrano. Kažkada matytas to paties režisieriaus Jan Komasa filmas „Savižudžių kambarys“ (2011) apie paauglius, kurie žudosi dėl interneto ir patyčių, pagalvojau, kad kokia gera filmo mintis, tačiau realizacijos aštrumo toje istorijoje man kažkiek strigo, ko nepasakysi apie naujausią darbą „Kristaus kūnas“ (lenk. Bože Ciato) (2019), kuriame pasakojama apie jaunuolių pataisų namuose patekusį Danielių, kuris per savo sudėtingą būdą galiausiai ir dėl keisto kuriozo tampa vieno miestelio kunigu, neturėdamas jokios licencijos...

Gerai, pasižiūrėkime, kad truputį filmo siužetas primena komediją, nes jokiu būdu neįsivaizduoju viso to, kaip perteikė pats filmas. Režisierius paprastai tai išsisuka suteikdamas šiai kiek netikroviškai dramai komedijos elementų, bet didžiąją dalį akcentų visgi sutelkia į realistinį istorijos klodą. Kas įtikina? Įtikina atmosfera ir perauklėjimo metodika, pagrindinio veikėjo elgesys, tas begalinis asocialių ir suluošintų jaunuolių smurtas. Vienoje scenoje žodį „kurvą“ išgirdau gal kokius 200 kartų, nes jis kartojasi be pertrūkio kaip priežodis. Visgi tai nestebina, viskas spalvinga, įdomu, kol realybėje kaip žiūrovas žinai esant tokius jaunuolius, tačiau gyvai į tokias socialines terpes nepatenki, todėl įdomu, įtikina... Apskritai smurto scenos šiame filme labai paveikios, šiaip esu gana šaltų nervų, tačiau kažin kaip susitapatinęs su Danieliu ir patyręs jo kryžiaus žygį, pabaigoje, kai traiškomos kaukolės, vertė nukreipti akis į šalį, nes viskas sufokusuota labai vietoje ir labai paveikiai.

Grįžtant prie to, kad Danielis patenka į miestelį, kuriame arba gyvena visi buki žmonės, arba jis toks talentingas aktorius, kad niekam nekyla moraliniai elgesio klausimai, kodėl kunigas ir rūko, ir geria bendruomenėje, ir leidžia sau triukus atlikinėti... Nežinau, koks kunigų kultas lenkų provincijoje, bet visas tas apsimestinis nematomas tapatybės pakeitimas primena Kafkos kūrybą. Norisi sakyti, kad tai absurdas, to negali būti, tačiau čia stabteli logika ir pagalvoji apie filosofinį šio filmo diapazoną ir pasirinktas menines raiškos priemones bei siužetinius vingius. Kitaip sakant, režisierius žanrų alchemijos būdu išskleidžia visuomenės dvilypumo apsimestinumą: miestelyje atskirtoji, kuri negali palaidoti savo vyro ir aplinkiniai ją smerkiantys ir laikantys save geresniais; puolęs jaunuolis apsimetantis Tartiufu iki tokio lygio, kad jis pats patiki esąs geradarys. Režisierius žaidžia juoda-balta perspektyvomis, iš esmės pertransformuoja komedijos priedangomis Biblijos tiesas – kas be nuodėmės, tas tegu meta į mane pirmas akmenį. Ir žinoma, vidinė veikėjo transformacija, kad ir kokiomis moralinėmis klišėmis jis žaistų – čia kaip komedijoje „Netikra vienuolė“ – jis vis tiek išlieka žmogiškesnis ir tikresnis už moralės šaltienoje užšalusį kataliką ar kaimelio seniūną.

Ir taip, aktoriaus Bartosz Bielenia akys buvo kaip briliantai, jos iš tikrųjų daug ką kalbėjo. Tai jo gyvenimo vaidmuo!   

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:7.7

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paskutinė šeima" / "Ostatnia Rodzina"

Sveiki,

Kaip „Kino pavasaris“ be lenkų kino? Štai viena originalesnių juostų „Paskutinė šeima“ (lenk. Ostatnia Rodzina) (2016) susižėrė užsienyje nemažai pagyrų už savo unikalų gebėjimą perteikti šeimos portretą slenkančio laiko amplitudėje. Tiesą sakant, šiame filme yra viskas, ką mėgsta Rytų Europos filmas: mažas skurdžias erdves, sovietinės kultūros paveldą ir sudėtingus dialogus, kuriuose išaiškėja visos civilizacijos gyvenimo dėsniai...

Mažo biudžeto filmui tikriausiai nieko kito nebelieka, tik kuo įdomiau pateikti ir įtikinti žiūrovą formos ir žodžio turiniu. Kiek sudėtingiau būna su biografinėmis juostomis, nes jie reikalauja plataus mosto, masinių scenų, daug darbo, tačiau „Paskutinė šeima“, regis, šituo nesiskundžia, viskas nufilmuota keliuose butuose, koridoriuose ir, žinoma, kapinėse. Biografinė juosta pasakoja apie lenkų tapytoją Beksinskį ir jo kasdienybę, besiritančią nuo aštunto dešimtmečio per pastaruosius 20-30 metų: atsidavusi ir jautri katalikė žmonas, šlykštaus ir ūmaus psichojančio būdo sūnus, kuris vis planuoja nusižudyti, mirštančios dvi senutės ir jis, Beksinskis, kone romaus meniško dzenbudistiško būdo, vis nepaliauja į gyvenimą žiūrėti ironiškai. 

„Paskutinę šeimą“ sunku priimti kaip biografinę juostą, vis atrodo, kad tai negalėjo būti gyvenimas, o šeima atrodo tokia beviltiškai nesuderinama ir kontrastinga, kad kartais atrodo, jog tai kažkokia socialistinė „Adamsų šeimynėlė“. Filmą puošia ir laikmečiui atskleisti padeda epochos detalės, ankštas butas, „virtuvės kultūra“ ir visur tvyrantis pilkumas. Pamažu bėga dešimtmečiai, personažai sensta ir pamažu išmiršta pagal makabrišką „Adamsų šeimynėlės“ principą: mirė tai mirė. Išgauti sodrūs laikmečio efektai, kone dokumentinio braižo intarpai pasakoja ne tiek apie tapytojo asmenybę ir jo siurrealistinius darbus, kiek brėžia jo šeimos liniją, kuriai suteikia gyvenimo ir mirties filosofinį potėpį. Tokiam kinui reikia susikaupimo, pajautos ir, žinoma, nusiteikimo. Manau, daugeliui gurmanui jis tikrai turėtų patikti.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.7

Nuoroda į „Kino pavasarį“:ČIA 

Jūsų Maištinga Siela