Filmas: "Mano nuostabioji Vanda" / "Wanda, mein Wunder"

 

Sveiki,

 

Dar vienas netikėtas kino atradimas, kuriuo tapo šveicarų režisierės Bettina Oberli filmas „Mano nuostabioji Vanda“ (vok. Wanda, mein Wunder) (2020). Kol kas su šia režisiere neteko susidurti, tad, tiesą sakant, nežinojau, ko tikėtis iš šios kino juostos. Tarp ilgų kelionių per atostogas ėmiau ir netikėtai su malonumu sužiūrėjau šį europietišką filmą.

 

Istorija europietiškai kosmopolitiška, filme nusifilmavo žymūs lenkų, šveicarų, vokiečių aktoriai. Filme pasakojama apie lenkę Vandą, kuri palikusi savo tėvui du mažamečius berniukus autobusu iš Lenkijos atvyksta į Šveicariją, kur jau kažkada yra dirbusi slauge. Gavusi pakvietimą ji ir vėl čia atvyko slaugyti seno namų šeimininko, kuris po traumos guli lovoje, o senyva žmona negeba pasirūpinti savo vyru. Atrodo, kad filmas taps niūrus, socialinę nelygybę demonstruojančia slogia drama, ypač tada, kai Vanda naktį už papildomą sumą lytiškai patenkina prie lovos prikaustytą vyrą, tačiau netrukus viskas apsiverčia, nes Vanda tampa nėščia. Daugelis šeimos narių į ją žiūri kaip į imigrantę, kuri nori pasipelnyti iš turtingos šeimos, bet visoje toje suirutėje labiausiai džiaugiasi pats ligonis, kuris netgi vėlei pradeda iš džiaugsmo vaikščioti.

 

Staiga filme įvyksta paradoksalus lūžis ir šioji nepatogi situacija, kuri iš pradžių atrodė kaip tragedija, tampa kakofoniškai linksma, nes atskleidžia yrančios šeimos ir santykių tragikomiškus niuansus. Sumaištis tampa visai šeimai terapiniu išbandymu, nes į kūdikį bando pretenduoti nevaisinga vyro dukra Sofi, jaunėlis pamišęs dėl paukščių ir Vandos susitupi ir tampa vyru, o galiausiai ir pati Vanda gauna didžiausią savo gyvenimo pasiūlymą, po kurio nebereikės važinėtis į užsienį uždarbiauti ir galės būti su savo vaikais. Režisierė eliminuoja perdėtą rimtumą ir nesistengia nei pati, nei kaip nors per veikėjus moralizuoti.

 

Šį filmą būtų galima pavadinti nepatogia rimta komedija. Tiesa, kuo toliau, tuo labiau tos komedijos elementų filme daugėja, o veikėjai iš rimtų tampa šiek tiek maniakiškai karikatūriniai, bet, nepaisant to, juos stebėti tampa be galo įdomu. Gal pabaigoje kiek perdėta su velionio pelenų bastymo ežere ceremonija bei to kūdikio grobstymas ir savinimasis, bet visumoje režisierei pavyko išvystyti filmo pagreitį ir pasijuokti iš šiaip jau rimtų dalykų. Man priimtinas tas šveicariškas vokiškos pusės humoro jausmas, mėgavausi paradoksaliomis scenomis, išprotėjusiais veikėjais, tad galima sakyti, kad gavau nuostabias dvi valandas ir juoko, ir liūdesio ir gero kino.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Apsireiškimas" / "L'apparition" / "The Apparition"

 Sveiki,

Tęsiu 18 filmų iššūkį iki „Kino pavasario“. Devintasis filmas. 

Prancūzų režisierius Xavier Giannoli prityręs savo amato meistras, tačiau neteko matyti jo darbų, todėl buvo smalsu, koks tai režisierius ir kokia jo kino kalba. Filmas „Apsireiškimas“ (pranc. L‘apparation) (2018) nuo pat pradžių žadino smalsumą ir žadėjo neblogą prancūzišką mistinę dramą. Istorija pasakoja apie kriminalinių bylų tyrėją Žaką, kuris po sunkių išgyvenimų, per kuriuos apkurto viena ausimi ir neteko vieno geriausio savo draugo, susiruošia į Prancūzijos pietus tirti keistos istorijos apie Mergelės Marijos apsireiškimą. Jauna katalikiškai ugdyta mergina Ana tvirtina, kad kai jai buvo 15 metų, ji kelyje per laukus sutiko Mergelę Mariją. Ana vietinė tikinčiųjų žvaigždė, ja besąlygiškai pasitiki vietos kunigas, čia jau ima plūsti piligrimai iš viso pasaulio ir bylos tyrėjui tenka išsiaiškinti, ar Ana iš tikrųjų yra apreikštoji...

 

Šiame lėtame detektyvinio pobūdžio filme iš esmės bandoma sužaisti dviem koziriais. Viena iš intrigų – Žako asmeninė krizė, susijusi su neseniai išgyventa netekties trauma ir, žinoma, mergina Ana, kuri sakosi, kad yra palytėta dangaus. Ko galima tikėtis iš tokio filmo? Gėrio ir blogio kovos, melo ir tiesos atskleidimo, aštrių trilerio intarpų ir daug įtariamųjų, kurie manipuliuoja jaunąja šventąja. Tačiau filmas gana tamsus, lėtas ir slogus, „aštrumo“ čia ne kažin ką ir pamatysite. Žakas tiria byla, stebi mišias, laksto paskui Aną ir provincijos kunigus, vis šaukia komandą, apsvarsto galimas versijas ir jokios čia mistikos, jokio velnio ar noro paklaidinti žmones. „Apsireiškimas“ labai racionaliai bando ištirti, o Bažnyčia čia vaizduojama iš dviejų barikadų: Bažnyčios valdžia kaip tik nori išsiaiškinti tiesą, o vietos kunigai tiesiog nori, kad to tyrimo nebūtų ir leistų Anos fenomenui vešėti, kadangi atsigauna tikėjimas ir vietos ekonomika. Iš tikrųjų man tai primena Lietuvos kunigus, kurie neigia Popiežiaus, savo tiesioginio viršininko, nurodymus priimti LGBT narius, tačiau jie labiau „plakasi“ prie mūsų vietos valdžios ir daro priešingai (prisiminkime kunigą iš Kretingos ir poną Toliatą).

 

Galiausiai istorija darosi nuobodi. Tenka pripažinti, kad intriga pamažu ima blėsti, ją bandoma išlaikyti kadrai apie tai, kaip Ana susirašinėja su pasauliečiais, dangstoma jos tam tikra praeitis, bet likus pusvalandžiui iki pabaigos atidengiamos visos kortos. Galiausiai taip ir nesupratau, kam reikėjo šitiek iki begalybės ištęsti filmo pabaigą, kai Žakas išveža apdegusią ikoną į užsienį. Tas toks perdėtas sakralumo ir savęs „gydymo“ vaizdavimas buvo pats prasčiausias viso filmo sprendimas. Suprantu, kad tai ne tiek mistinė, o tuo labiau ne siaubo istorija, ir visi galai turėjo susivesti į Žako asmenybės atsinaujinimą, susitaikymą su esama tikrove, bet galiausiai viskas pavirto į ilgą savigailos ištęstą procesiją, kurią stebi ir žaviesi operatoriaus darbu, tačiau atsitraukęs nuo filmo imi ir staiga suvoki, kad beveik pustrečios valandos laikotarpyje susijaudinęs ir iš tikrųjų įsitraukęs buvai tik pirmąją filmo valandą, kai buvo knaisiojami apreikštųjų slapti archyvai.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela