Filmas: "Prisiekiu" / "Rėkiu, šaukiu, keikiu" / "I Swear"

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

Paskutinieji mano filmų pasirinkimai susiję su apdovanojimų ir nominacijų sezoniškumu. Paprastai juostos laikomos metų geriausiomis ir populiariausiomis. Štai britų režisierius Kirk Jones pristatė filmą „Prisiekiu“ (kai kur verčiama kaip "Rėkiu, šaukiu, keikiu") (ang. I Swear) (2025), kuris paremtas realiai egzistuojančia asmenybe, kurio vardas John Davidson gyvenimo istorija. John Davidson iš Edinburgo gyventojas, turintis itin retą Tureto sindromą. Galima sakyti, kad filmas, nors ir vaidybinis, jo funkcija išskirtinai atrodo edukacinė, kad visuomenė plačiau susipažintų su šią ligą turinčių žmonių kasdienybe, empatiškai reaguotų į šio sindromo pasireiškimus. Šiaip tokių „padailintų“ edukacinių filmų per meninę viziją nesu didelis gerbėjas. Panašus, galima sakyti, iš dalies buvo prieš ketverius metus amerikiečių „CODA“ (2021), kuris prasibrovė į „Oskarus“, tačiau kaip filmas man itin didelio įspūdžio nepaliko. Kaip, beje, ir „Gyvenimo stebuklas“ (angl. Wonder“) (2017). Suprantu šių filmų šviesiąją prasmę, reikalingumą ir empatijos galią. Galų gale nuostabu, kad toks filmas apskritai yra, kurį gali žiūrėti visos šeimos ir mokytis priimti įvairovę. Koks visų šių didaktinių filmų sraute yra „Prisiekiu“?

Man filmas labai patiko! Jis toks škotiškas, šiek tiek chuliganiškas. Ne kažin ką žinau apie Tureto sindromą.  Tureto sindromas yra paveldimas neurologinis sutrikimas, pasireiškiantis nevalingais kūno judesiais ir garsais, kurie moksliškai vadinami motoriniais bei vokaliniais tikais. Ši būklė paprastai išryškėja vaikystėje, o jos simptomų intensyvumas bėgant laikui gali kisti, dažnai pasiekdamas piką paauglystėje ir vėliau susilpnėdamas. Nors tikus suvaldyti yra itin sunku, tinkama aplinka ir supratimas padeda sergantiesiems sėkmingai integruotis į visuomenę bei valdyti patiriamą įtampą. Filme rekonstruojama biografinė tikrojo Johno Davidsono istorija. Aktoriai perteikė jo sutrikimus paauglystėje ir jau subrendus (jaunąjį Johną suvaidino Scott Ellis Watson, vyresnįjį – aktorius Robert Aramayo). Abu aktoriai, mano akimis, pasirodė labai gerai ir įtikinamai. Labai nenorėjau itin nusaldintos ir pernelyg pretenzingai empatiško filmo. Visgi pats sutrikimas, kai veikėjas nevalingai trūkčioja ir keikiasi net tokiose vietose kaip bažnyčioje, prie vėžiu sergančių žmonių ar darbo pokalbyje, atrodo skaudžiai komiškos.

Režisieriui, sakyčiau, pavyko subalansuoti juodąjį humorą ir sindromo požymius iš Johno perspektyvos, perteikti ne vien tik kaip likimo pokštą, aukos poziciją, bet ir kaip natūralią būtį. Neturėdamas ryšio su motina, Johnas randa prieglobstį empatiškoje draugo šeimoje, pas kuriuos kurį laiką apsigyvena, labiausiai juo rūpinasi ir palaiko draugo mama Dotė, vėliau ir darbdavys Tomis. Deja, dėl savo nevaldomo ir neprognozuojamo sutrikimo (nuolatinių keiksmų ir nevalingų judesių) Johnas nuolat sulaukia atakų, grasinimų, atstūmimo. Netgi būta tokių atvejų, kai jis pabunda atgavęs sąmonę ligoninėje. Iš tikrųjų filmas atskleidžia šį sutrikimą turinčių žmonių stigmą plačiojoje normalizuotoje visuomenėje. Iš pradžių nesusidūrusiems, kaip sako filmas, sunku priimti ir toleruoti. Tikrasis Johnas už savo iniciatyvą suburti šį sindromą turinčiųjų bendruomenę pelnė karalienės Elžbietos II apdovanojimą, tačiau su tikrąja motina, kuri visada pabrėždavo sunkumą ir gėdą, santykiai išliko šalti.

Manau, kad filmas labai geras. Šįkart manęs nedirgino didaktika ir noras įtikti, nes galbūt eliminavo šį toną chuliganiškas sindromas, kuris pažeidžia visas šiaip normalioje visuomenėje esančias elgesio normas, žinoma, ne iš blogos valios. Visgi, pamaniau, žiūrėdamas šį filmą, kaip šiems žmonėms sunku. Nuostabu, kad 2023 metais medicinos technologijos jau leidžia kai kuriems numalšinti, prislopinti arba beveik paslėpti šį neurologinį sutrikimą... Filmas pabaigoje paveikia emociškai, verta jį bent kartą pažiūrėti, nes jis diskredituoja empatijos trūkumą mūsų visuomenėje. Filmas atskleidžia Johno Davidsono neįtikėtiną dvasios stiprybę, kai jis, nepaisydamas sekinančių simptomų, bando rasti savo vietą pasaulyje ir kurti prasmingą gyvenimą. Per veikėjo patirtį žiūrovas pamato ne tik fizinį ligos sunkumą, bet ir psichologinę naštą, kylančią dėl nuolatinio aplinkinių dėmesio bei nesupratimo viešose vietose. Filmo autoriai siekia sugriauti mitus apie šį sutrikimą ir parodyti, kad už ekstremalių simptomų slepiasi šviesi, humoro jausmą turinti ir empatijos trokštanti asmenybė. Galiausiai kūrinys tampa liudijimu apie žmogaus ištvermę ir būtinybę visuomenei tapti tolerantiškesnei tiems, kurie tiesiog negali savęs kontroliuoti.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 8.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "Okja" / "Okja"

 Sveiki,

 

Garsus Pietų Korėjos kino režisierius Bong Joon Ho daugelio akylesnio kino žiūrėtojams tikrai žinomas ir pastebėtas. Vienas labiausiai aptariamų filmų tapo „Parazitas“ (2019), atnešęs režisieriui Auksinę palmės šakelę Kanų kino festivalyje, taip pat didelio populiarumo sulaukė novatoriška mokslinės fantastikos drama „Sniego traukinys“ (2013), pagal kurį jis neseniai sukūrė 30 serijų atskirą serialą. Gal kiek nepelnytai praėjo Lietuvoje mažiau pastebėtas irgi mokslinės fantastikos su nuotykių elementais filmas „Okja“ (angl. Okja) (2017), kurio trumpais įspūdžiais ir pasidalysiu šiandien.

 

Istorija pasakoja apie novatorišką pasaulį, iš pažiūros primenantį mūsiškį, kuriame valdo stambios ir pažangios mokslo korporacijos, sumaniai aplenkdamos įstatymus kuria modifikuoto maisto rinką. Vieną tokią įmonę įkuria turtingo tėvo dukra Miranda, kuri savo laboratorijoje išveda gigantiškų, šiek tiek hipopotamus primenančią kiaulių veislę. Norėdama, kad žmonės pirktų jos produkciją, ji sukuria dešimties metų planą ir išdalija 26 kiaules po visą pasaulį, o viena iš tokių atitenka Azijos kalnuose gyvenančiai Mijai ir jos seneliui. Mija nepaprastai prisirišusi prie Okjos, savo kiaulės patelės, tačiau praeina dešimt metų ir korporacijos atstovai pasiima Okją atgal į Ameriką. Paauglė Mija  susiruošia į ilgą ir varginančią kelionę, kad išgelbėtų nuo skerdyklos savo mylimą kiaulę...

 

Filmas stengiasi jautriais potėpiais perteikti Okjos ir mergaitės draugystę. Čia netrūksta to, kas šiuo metu pasaulyje gan populiaru t. y. dėl humanizmo atsisakoma vartoti mėsą, nes šioji pramonė žiauriai išnaudoja gyvulius, nualina žemės, o ir kasdienis mėsos vartojimas nėra sveikatai itin geras dalykas. Filme švysteli ir gyvūnų gelbėjimo brigada, kuri padeda Mijai atsikovoti Okją. Kompiuterine grafika sukurta Okja primena iš vienos pusės naminį didžiulį šunelį dinozaurą, kuris turi savo logiką ir jausmus, netgi išmaniai išgelbėja Miją kalnuose. Nesunku pastebėti, kad protinga kiaulė labai sužmoginta, režisierius iš vienos pusės manipuliuoja žiūrovų jausmais, o iš kitos pabrėžia gyvybės svarbą ir atjautą kitoms būtybės – nelygu, kaip pažiūrėsite.

 

Šiame nuotykių pilname filme veikėjai visgi vienkrypčiai. Cholerikas ir isterikas kampanijos veidas Džonis (aktor. Jake Gyllenhaal) ir Miranda (aktor. Tilda Swinton) yra vienkrypčiai, be sudėtingesnio psichologinio pagrindo, todėl vietomis filmas primena komiksą, įkūnijantį idėjas. Klasikinis geriečių ir blogiečių pasiskirstymas, tačiau filmas, kaip ir anuomet „Sniego traukinys“, visgi veikia idėjiškai, jį žiūrėti gera ir lengva, nes čia viskas suprantama ir aišku. Okjos, kiaulių masinės fermos ir Mirandos bei jos sesers dvynės Nensės ambicijos tipiškos kine vaizduojančių turtuolių antžmogiškiems tikslams, tad žemės resursus ir išteklius, kol valdo antžmogiai ir tik sau naudos besigviešiantys žmonės, gražiai besišypsantys ir meluojantys, tol turėsime tai, ką turime. Mūsų kultūroje jau labai seniai įskiepyta, kad gyvulio skerdimas ir jo audinių bei ištisų organų valgymas yra ne tik priimtinas, bet ir būtinas, tai netgi laikoma tradicija, tačiau kiek prastų mes tradicijų pavyzdžių turime, kurių kratomės, pvz., kad moterys negali vairuoti automobilio, nes jų smegenys tam per mažos? Tradicija? O taip! Mėsos valgymas tėra tik vienas iš šio filmo kvestionuojamų dalykų, nes visų pirma pamirštame, kad veršiuko ar viščiuko lavoniuką dedami į burnas su sultingais padažais, prieš tai šis gyvas sutvėrimas turėjo savo jausmus, psichologiją ir prieraišumą prie savo gentainių, taip kaip ir mes, žmonės. Filmą rekomenduočiau pažiūrėti su vaikais nuo dešimties metų.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paslaptyje" / "In Secret"

Sveiki, kino mylėtojai,

Vos tik sužinojau apie filmo „Paslaptyje“ (angl. In Secret) (2013) filmo kūrimą, supratau, kad noriu jį pamatyti. Seku Elizabeth Olsen visus vaidmenis, o šis buvo šiai puikiai ir jaunai aktorei visiškai naujas  ir nemėgintas – kostiuminė drama su trilerio prieskoniais. Šis filmas yra pirmasis Charlie Stratton ilgametražis filmas ir, sakyčiau, vykęs darbas visomis prasmėmis, nors kino kritikai šiam debiutiniam darbui nebuvo itin palankūs, nors daugelis filmą gyrė, tačiau užteko kelių iki kraujo mažų vertinimų, kad kritikų vidurkis smukteltų žemyn.

Man patiko. Tikrai. „Paslaptyje“ – tai puikus draminis trileris. Dievai mato, E. Olsen buvo nuostabi, ši juosta leido jai visapusiškai pasireikšti kaip aktorei. Emocijos liejosi per kraštus. Šįkart Jessicos Lange personažas buvo pakankamai taikingas ir, regis, ji nebepanoro karjeros pabaigoje kurti vien tik blogos reputacijos personažus. Mylinti motina, bet kartu turinti savyje kažkokio nepaaiškinamos stiprybės. Aišku, šiame filme, bent man asmeniškai, staigmena buvo aktorius Oscar Isaac – apsigimęs ir man kažkodėl už akių niekada neužkliuvęs talentas. Po šios kino juostos parsisiunčiau dar vieną filmą su juo ir, regis, jis ketina tapti šio mėnesio, o gal ir viso pusmečio naujuoju mano atradimu. Šitoks seksualumas, gašlumas, vyriškumas šiame personaže – i like it! O štai Hario Poterio aktorius Tom Felton niekaip neprisikasa iki mano simpatijų slenksčio. Nuobodus jo personažas, o ir jo vaidmenys manęs nežavi, tai šiame filme jis man išliko pakankamai neutralus.

Kadras iš filmo "Paslaptyje".

Neprastas scenarijus, kuris gerai perkeltas į XIX amžiaus pabaigos Paryžių, kur užslėpta seksualinė aistra prasiveržia pro socialinę tradicijų sieną. Skausmingai prasiveržia, kad ji įgauna kriminalinio pobūdžio pasakojimą. Iš tikrųjų pirmoji filmo pusė mane labiau intrigavo, nes antroji, tapusi kriminaline, tapo pernelyg nuspėjama, veiksmai nuspėjami, paralyžiuotos motinos elgesys, prasigėrimas ir veikėjų dugnas nuspėjamas, bet... Filmas dėka nuostabių aktorių, nykaus, tamsaus ir vizualiai estetiškai užpildytos XIX erdvės tapo aistringas ir dėmesį prikaustantis filmas. Nežinau, kodėl kai kuriems kritikams neįtiko, gal dėl siužeto nuspėjamumo, gal dėl kai kurių šablonų, tačiau mane filmas iš principo patenkino kaip gurmaną. 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Traukinių žymėjimas" / "Trainspotting"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pristatyti kino filmą „Traukinių žymėjimas“ (Trainspotting) (1996 m.) Kažkada vaikystėje buvau matęs šį filmą, tačiau praktiškai galvoje nieko neišliko. Filmas priskiriamas prie tokių pasakojimų kaip „Requiem for a Dream“, „Kendė“, „Ugningos merginos“, „Prozako karta“ ir t.t. Filmas manęs nenustebino, kai kurie fragmentai staiga atsigamino, aišku, dabar šviežiomis akimis viskas atrodo kiek kitaip. Iš visko tikriausiai išskirčiau Ewan McGregor, kuris šiuo vaidmeniu pradėjo tikrą savo kaip aktoriaus karjeroje šturmą. Nepaprastai puikus jo buvimas juostoje darė savo, taip pat išskirčiau ir charizmatiškąjį Robert Carlyle, sukūrusį itin problematiško psicho portretą.

Šiaip filmas statytas pagal romaną. Savo laiku buvo vadinamas geriausiu metu britų filmu, o kai kas jį iki šiol laiko to dešimtmečio šedevru. Ar jis šedevras, dar pasiginčyčiau, bet įtariu, kad savu laiku filmas darė milžinišką įtaką tiek savo vaizdiniais apie narkotikus, tiek naujai filmų bangai apie priklausomybę ir žmogaus dvasinį degradavimą, jaunimo ir visuomenės problemas.

Iš pradžių mane šiek tiek šokiravo, kai pradžioje vaikinas lenda, „ištriedęs“ į tualetą narkotikus, į klozetą skambant Dž. Bize „Karmen“ muzikai – nesakykit, filme apčiuopiau daug avangardo, prieštarų. Šiek tiek įtarimo kelia ir filmo pabaiga – vaikinas su pilnu pinigų krepšiu į naują gyvenimą. Optimistiška, tačiau žinoma, kad priklausomybė nuo narkotiku praktiškai be reabilitacijos ir laisva valia neatsisakoma. Yra dar visokiausių prieštaravimų pačioje istorijoje, tačiau muzikos takelis nepaprastai puikus – XX amžiaus paskutinio dešimtmečio dvasia, o Born Slippy „Underworld“ iš vis fantastiška!

Šiaip siūlau filmą visiems be išimties, nors man asmeniškai kažko labai ypatingo jame gal ir nėra, bet nesigailiu pažiūrėjęs. Dėl jauno aktorių kolektyvų, berniokiškumo, man filmas šiek tiek dvelkė paaugliškumu, bet tai ne problema. Tikriausiai.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 83/100
IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Marija Antuanetė" / "Marie Antoinette"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Marija Antuanetė“ (Marie Antoinette) (2006 m.). Taigi dar vienas Sofios Coppolos filmas su jos žvaigždute Kirsten Dunst, kuri 1999 – aisiais pasirodė šios režisierės režisuotame filme „Jaunosios savižudės“. Iš esmės tai sunkiai sulyginami filmai savo tematika, vienas bylinėja paauglišką pasaulėlį, o kitas nušviečią istorinę epochą. Mariją Antuanetę teko girdėti per istorijos pamokas, o galvoje išliko tik du faktai, kad buvo garsi Prancūzijos karalienė ir kad jai nukirto galvą, tad susidomėjau ir filmu ne tiek kaip menine produkcija, kiek norėjosi labiau pasidomėti pačia Antuanetės personalija.

Iš esmės filmas man patiko, pakankamai manieringas barokas, o gal rokokas – niekaip neskiriu šių dviejų epochos skirtybių, kai veiksmas rutuliojasi Prancūzijoje, nesvarbu. Filme užfiksuotos manieros kėlė ir šypseną, ir gailestį tuometiniams žmonėms, kurie turėjo išprotėti nuo tokio gyvenimo, kur kiekviename žingsnyje buvo reikalaujama etiketo. Šiaip galvojau, kad bus daugiau atskleista Marijos Antuanetės vidinė savijauta, kitaip pavaizduotos Versalio rūmų intrigos, tačiau viskas, neskaitant visų etiketų, viskas atrodė ganėtinai lengva, na, taip pat neskaitant to, kad Antuanetės tikslas – susilaukti sūnaus ir sujungti Austrijos ir Prancūzijos draugystę, bet puritoniškasis ir drovusis vyras Liudvikas Augustas pavaizduotas toks drovus, kad šis perdėm šiais laikais turėtų išgerti litrus degtinės, kad užvirstų ant bobos, atsiprašant už termeniją.

Šiaip nustebino ir tokios scenos, kaip viešas gimdymas prie visų dvariškių ir pamačiau, kaip iš tikrųjų kine realizuotas posakis „karalius mirė, tegyvuoja karalius“, pastaroji situacija atrodė itin makabriška. Galiu pasakyti, kad praleidau prie filmo visai smagiai laiką, kažko itin labai ypatingo nesitikėjau, nes kažką sukurti ypatingesnio su kostiuminėmis dramomis sunkoka, juolab, kad prieš pusmetį mačiau „Hercogienę“, o ir seniau pasitaikydavo vienas kitas panašaus tipažo filmas. Mėgstantiems tokius filmus, manau, kad turėtų patikti, o ir Kirsten Dunst keistai tiko šiam vaidmeniui – blyški, šviesiaplaukė ir mėlynakė, itin apvalaus veiduko, bet visgi man asmeniškai, kuriant istorinę biografinę dramą, pasigedau daugiau pačios Marijos Antuanetės, gal man per mažai kančios būta jos personaže, nežinau, tačiau kartais atrodydavo, kad kostiumai ir etiketo demonstravimai užgožė pačią asmenybę. Dar vienas pastebėjimas – keistai pasirinktas garso takelis, tokiai epochai elektrinės gitaros ir šiuolaikinės dainos, o ne smuikas ir Vivaldis, itin keistas ir drąsus eksperimentas. Žinoma, tikėjausi pamatyti ir sceną, kaip lekia karalienės galva nuo kaladės, bet Coppola neužkibo ant šio saldaus kabliuko ir neketino mums demonstruoti drastiškų scenų. Tiesa, filmas filmuotas tikrame Versalyje, režisierė gavo išskirtinį leidimą, tad vien dėl ekskursijos po rūmus gal verta pamatyti filmą.

Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis:  65/100
IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela