Prestižinė mokytojo profesija 2025 metais – misija neįmanoma? Kaip pedagogo prestižas tapo tautos pajuokos objektu?

 Sveiki,

 

Neseniai Delfi.lt pasirodė straipsnis „Prestižo pedagogo profesijai niekas ant lėkštutės neatneš – tą turi pelnyti patys mokytojai“, kuriame kalbinama docentė dr. Birutė Autukevičienė, kuri labai gražiais žodžiais nupasakojo apie jaunojo pedagogo lūkesčius ir galimybes. Iš vienos pusės atrodo, kad kalbančioji demonstruoja susirūpinimą ir empatiją, kuriai iš tikrųjų rūpi bendražmogiškieji santykiai ir t. t., tačiau gražūs žodžiai ir perdėtas optimizmo tonas man primena sovietmečio retorines kalbas, kada norima sudaryti įspūdį geresnį, negu yra iš tikrųjų.

 

Tiesa, nepažįstu aš gerbiamos B. Autukevičienės, gal ji išties puikus žmogus, padedantis ir įkvepiantis kitus, tačiau verta pacituoti, ką ji teigia: „Panašu, kad jaunas žmogus turi tokių iliuzijų ir lūkesčių, kurie ne visad atitinka realybę. Matyt, todėl, susidūrę su iššūkiais, jauni žmonės linkę palikti tą darbą. Žinoma, kad dirbant šį darbą reikia turėti kantrybės, stiprybės ir gebėjimo nepasimesti, savo kelyje sutikus vieną ar kitą kliūtį bei iššūkį. Svarbu būti stipriam, labai norėti dirbti šį išties prasmingą darbą, žinoti jo vertę. Tuomet jokie iššūkiai jaunam žmogui nebus baisūs...“ Kur aš girdėjau tą linksniuojamą žodį-prakeiksmą IŠŠŪKIAI? Ogi mūsų švietimo ministrai jį kaip įsikandusią gaišeną traukia ir ripuoja kas antrame sakinyje, nuo kurio pedagogams jau įskaudo galva, nes kada galės jie dirbti, o ne vien tuos iššūkius nuo ryto iki vakaro priiminėti? Šitiek sakyti interviu ir nepasakyti nieko, nei kokie tie iššūkiai, nei KAIP REIKĖTŲ JUOS PAGALIAU ĮVEIKTI, man suponuoja, kad kalbančioji labai tauriais žodžiais pilsto iš tuščio į kiaurą, naudodama nudailintą teorijos leksiką, bet iš esmės tai pamokyti pedagogus mojuojant iš Mėnulio t. y. absoliučiai nepasakyti nieko. Tiesą sakant, tą daro nemenka dalis pedagogus ruošiančių dėstytojų: primala daug gražių idėjų (kaip sovietiška!) apie mokytojo darbo prasmingumą ir kilnumą, apie tai, kaip kiekvienas vaikas yra auksas, neatrasta Amerika ir tik tu vienas gali jam parodyti pasaulį... Jaučiate, kame šaknys? Toks idealistas nueina į mokyklą ir sudega per metus, nes ir arkliui yra aišku, kad lauko darbas yra sunkus ir normalus žmogus eina į darbą neprifarširuotas mylinčių idėjų apie mokinio neatrastas galias, o dirbti ir gauti algą, o neimituoti tariamų utopinių pajautų apie pašaukimą.

 

Kalbančioji kviečia pačius pedagogus kurti tą prestižinę profesiją, kuri, atleiskite, mokytojai, jau tapo nacionalinio lygio anekdotine afera. Puikiai menu metus, dar valdant Daliai Grybauskaitei, kai šioji Lietuvai skirta idėja laimėjo, tačiau 2025 metai jau nebe už kalnų, išmušė šiek tiek pandeminis laikotarpis, o po jo visus staiga ištiko amnezija, nes praktiškai niekas nedaroma, kad tą mokytoją nors kiek gerbtų. (O pasirodančios ironiškos antraštės apie tai, kaip mokytojai pliki paleidžiami į dilgėles, dar parodo ir tam tikrą profesijos išjuokimą, absoliučiai gėdingas reikalas, mielieji). O kodėl gerbia policininką, teisininką, notarą, jūs man pasakykite? Nes žmogaus orumą apibrėžia pajamos ir pagarba.

 

Norėčiau paklausti gerbiamosios Birutės Autukevičienės, ar tai normalu, kad jaunam pedagogui imant paskolą būstui bankas parodo vidurinį pirštą, nes su pajamomis gali pirkti nebent socialinio būsto patalpas? Žinoma, tai labai didelis prestižas ir kiekvienas pedagogas jį susikurs smagiai nunarinęs galvą ir apkabinėdamas iš išmaniųjų telefonų neišlipančius pajuodusius paauglius, nes nuo čia prasideda prestižas? Taurūs ir gražūs žodžiai jauniems pedagogams išties primena tas baisias komunistines kalbas iš tribūnų apie penkmečio planus ir žemės ūkio našumą: pirmyn į komunizmo pergalę!  Dar pridėkime sovietų mėgtą „ne piniguose laimė“, tai išvis gal dar primokėkite valstybei, kad leidžia būti pedagogu, nes bus taip gražu, gal kokį droną Ukrainai nupirks, tai išvis ne pedagogai, o tiesiog herojai. Pripažinkime, kad naktinis koliojimasis per elektroninį dieną su persiutusiais mokinių tėvais ir grasinimais (čia, matyt, bando pelnyti tą prestižą?) nėra nieko prestižinio, sistema turi būti griežta, reikli ir verta kiekvieno pedagogo plauko, kad jį gintų nuo nesąmoningai ministerijos ir NŠA prikukuotų nereikalingų iššūkių, nuo suagresyvėjusių mokinių ir jų tėvų.

 

Žinoma, galiu skambėti kiek pesimistiškai, netgi piktai, bet tiesiog pats tas pasakymas, kad mokytojas švietime turėjo būti prioritetu, netgi tai viešai buvo įsipareigota ir jo atmetimas tampa tik įrodymu, kad mokytojas ir toliau yra ciuciko vietoje, o idiliški pasisakymai apie tai, kad pats sau gali susikurti prestižą, tai tikriausiai trenkiant durimis ir metant šį juokingai žalingą reikalą, iš kurio juokiasi tas, kas netingi. Nuo valstybės rūpinimosi politikos prasideda pagarba, orumas ir prestižas, o ne nuo pilietinio atbukusio ir vergiško paklusnumo bei nusižeminimo.

 

Keletas mano sukurtų memų prestižui įprasminti. Tiesa, dėl nelietuviškos programos nepavyko panaudoti visų lietuviškų raidžių.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Karolis Klimas "Mokytojas. Kaip aš išmokiau juos skaityti knygas, mąstyti ir maištauti"

 

Karolis Klimas. „Mokytojas. Kaip aš išmokiau juos skaityti knygas, mąstyti ir maištauti“ – Vilnius: Balto, 2023. – p. 210.

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

„Mokytojas yra prostitutė, nejaugi dar nesupratai? Vienam prasižergi, antram atsiklaupi, trečiam išsirieti... Gimnazijoje padaro per visus galus, – žodžių į vatą nevyniojo Aldona. – Bėk iš mokyklos kol nevėlu! (p. 153).“

 

Neatsitiktinai pradžioje apžvalgos pasirinkau šią citatą, nes įveikiau neseniai Lietuvoje tikrai pastebėtą autofikcijos persunktą dokumentuotą ir literatūriškai stilizuotą Karolio Klimo (g. 1991) knygą Mokytojas. Kaip aš išmokiau juos skaityti knygas, mąstyti ir maištauti, kurią išleido leidykla Balto. Neslėpsiu didelio skepticizmo, kai ėmiausi skaityti šią knygą. Jaunas mokytojas, kuris knygos paantraštėje ambicingai giriasi, kaip išmokė mokinius mąstyti, viso labo pradirbo trejus metus ir neištvėręs, kaip neretai atsitinka jauniems pradedantiesiems pedagogams, metė darbą ir pripažino, jog perdegė. Ką gali mus pamokyti ar mums pasakyti dar vienas į viešą areną išėjęs buvęs pedagogas apie tai, kaip mokyti ir dėstyti, kai pats negali padirbti mokykloje? Beje, nemaža pedagogų teoretikų, kurie dirba visokiose NŠA įstaigose ir ministerijose, pabėgo iš mokyklos, nes tiesiog nebeištvėrė ir tą jie deklaruoja būsimiems savo pedagogikos studentams kaip neva pagirtiną reikalą: žiūrėkite, mes irgi buvome mokykloje, žinome, su kuo turėsite reikalą, tad pakalbėkime... Tačiau tikrovė tarp studijų utopijos ir praktikos yra kaip ilga kelionė nuo Marso iki Merkurijaus, temperatūra ir sąlygos drastiškai keičiasi ir tai K. Klimo knygoje akivaizdžiai atskleista.

 

Neslėpsiu, kad iš pradžių pirmuosius 50 puslapių skaičiau raukydamasis ir purtydamasis, nes turėjau tam tikrą nusistatymą prieš šią knygą, tačiau ją užbaigiau pakeitęs nuomonę. Visų pirma, knyga tik apeliuoja į tikrovę, akivaizdu, kad autorius manipuliuoja savo patirtimi visgi konstruodamas literatūrą, o ne konkretų patirčių dienoraštį, todėl daugelis veikėjų, kaip pat autorius teigia, yra eskiziniai. Į mokyklą jaunasis pedagogas įžengia, kaip ir pridera jauniems, labai ambicingai nusiteikęs, netrūksta vaidybinio polėkio moderniai ir kitaip dėstyti vyresniųjų klasių mokiniams. Pasakojimo pradžioje netrūksta naivumo, netgi tam tikro sau misijos vykdytojo etiketės prisiskyrimo. „Man labai trūko [turi galvoje, kai pats buvo mokinys] gairių, ką skaityti, ką žiūrėti, kaip atskirti didžiausią išliekamąją vertę turinčius kūrinius, todėl ne visada pataikydavau. Užtat dabar, tapęs mokytoju, įgijau galios apsaugoti nuo klaidų kone šimtą paauglių (p. 19).“ Taigi neslepiama, jog autorius tikrai tinkamai sutvarkys upės tėkmės vagą, tik vėliau, tampa aišku, jog norint padaryti pokytį reikia brangiai sumokėti savo asmenine kaina.

 

Apie pasiruošimo pamokai kainą ir provokacijas pamokoje autorius atskleidžia ir tą juodadarbio mokytojo kasdienybę, kuri dažnai nėra matoma nei mokiniams, nei kitoje viešojoje erdvėje. „Tie, kurie sako, kad mokytojų darbo diena trumpesnė ir jie turi daugiau laisvo laiko, nusipelno atskiros vietos pragare. Taip, pamokos baigdavosi popiet, apie trečią valandą. Tačiau tai nereiškia, kad po to galėdavau lyg niekur nieko bimbinėti po miestą ir nieko neveikti. Per kokį pusvalandį pėsčiomis grįždavau namo, tada greitai pasigamindavau ko nors užkąsti, o pavargęs iš nuovargio valandėlei smigdavau priešais televizorių. Apie penktą valandą pradėdavau ruoštis kitos dienos pamokoms ir baigdavau trečią ketvirtą ryto, dirbdamas be jokių didesnių pertraukų (p. 35-36).“ Turint galvoje, kad mokytojas turėjo tik vienuoliktokus, o ką kalbėti, jeigu pirmaisiais metais būtų visos skirtingos klasės? „Tikėjausi, kad rasiu laiko susitikti su keliais bičiuliais, tačiau dešimt dienų kone visai nepakilau nuo darbo stalo, o jėgų ar noro pasižmonėti, atvirai sakant, ir nebuvo (p. 62).“ Nieko nuostabaus, jaunas žmogus pedagogas už grašius ne tik vargsta, bet ir neturi laiko susikurti santykių, šeimos, pagalvoti apie įsikrovimą, kad ir kultūriniais klausimais, pamatyti spektaklį ar kokias kitas naujoves atnešti į mokyklą, susitikti dažniau su dukra, nes patys suprantate kodėl, todėl natūralu, kad perdegama labai greitai ir neretai iš idiliškų paskatų būti geram ir išmokyti visus vienodai.

Karolis Klimas 

 

Autorius nors save pateikia kaip donkichotišką idilišką mokytoją, jis sukuria šmaikščios mokytojos mentorės Aldonos projekciją, kuri atstovauja seno sukirpimo pedagogams, kurie jau žino, kad norint išsilaikyti, nereikia ardytis ir daryti cirko. Aldona dažnai Karoliui skeptiškai perteikia senesniosios kartos požiūrį, kuris labiau suprantamas, nes toks požiūris tausoja asmeninę sveikatą. Tarp asmeninės patirties netrukus knygoje išryškėja ir mokyklos pedagogikos bei visos švietimo sistemos spragos, pavyzdžiui, tėvų skundai Švietimo skyriuje, net nepasikalbėjus su mokytoju apie reikalą, netgi pačių mokinių grasinimai fiziškai susidoroti už tai, kad mokytojas parašė vienetą ir jokio mokyklos užnugario ar saugiklių, tarsi pedagogas paliktas kapanotis vienui vienas, kaip, tiesa, dažniausiai ir būna. „Peršasi vienintelė išvada: mūsų šalyje bet kas gali surasti pretekstą apkartinti mokytojui, net ir niekio nenusikaltusiam, gyvenimą (p. 156).“ Arba „praspirti“ metų pabaigoje vienetukininkus, kad nereikėtų terliotis su pataisomis, nes tokia įprasta praktika, norint nors kiek save patausoti. Jaunajam mokytojui tai atrodo ydinga ir nesuprantama, nes jis dar idealistas, tačiau būtent tas noras padaryti pokytį ir nulėmė perdegimą.

 

Visgi knyga ne vien demaskuoja ar iš paraščių ištraukia sistemines problemas, knygoje nemažai sveiko optimizmo. Autorius labai didžiuojasi savo sukurtu Privalomu neprivalomų knygų sąrašu, kuris pateikiamas šios knygos pabaigoje. Tiesa, dėl kai kurių knygų labai suabejočiau dėl skirstymo pagal pažangos lygmenis, bet tai tik autoriaus siūloma galimybė. Knygoje pateikiama vertinimo sistema ir kaip ji veikė visiškai skirtingų gebėjimų mokinius, nors, tiesa, pats autorius viename interviu prisipažino, kad pats ne visas knygas yra skaitęs ir tai šiek tiek stebina, nes taisyti turinio atsakymus tikriausiai yra gana sudėtingas reikalas. Visgi paminėti penki šimtukai po dviejų mokymosi metų davė savo, tad kyla klausimas, ar tie programiniai kūriniai ir jų autoriai iš tikrųjų būtų davę tokį patį rezultatą, o gal literatūra, įkvėpta mokytojo entuziazmo iš tikrųjų įskiepija kiek kitokio kritinio mąstymo galimybę, kuri pasitarnauja jau ir programiniams kūriniams? Atrodo, autorius būtent tą ir stengėsi anuomet daryti: „Kas savaitę reikėdavo sukurpti nedidelį trijų šimtų žodelių tekstą reflektuojant savo gyvenimą. Kaip rašė Vytautas Mačernis: „Kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai?“ Ši užduotis sulaukė didelio susidomėjimo, nei būčiau galėjęs tikėtis (p.140).“

 

Autorius persmelktas mokyklinio maišto chuliganizmo. Atrodo, kad per kūrinius mokinius stengiasi perteikti galimybę apmąstyti save ir pasaulį, įvertinti laisvės ir sisteminius dalykus, atrodo, kad kai kurie mokiniai to ir pasiekė. Tas maištas, sakyčiau, atsispindi ir šios knygos rašymo stilistikoje, kuri nėra pedagogiškai taisyklinga, manau, tai pasirinkta strategiškai perteikti pedagoginį maištą, pavyzdžiui, slaviškas vertas nevynioti žodžių į vatą, arba: „Gal tikrai būsiu pasiųstas ant trijų raidžių? (p. 49). Tokio jaunatviško slengo knygoje nemažai. Stebina, kad kiek inertišką pedagogo darbų tėkmę autorius bando tarsi užsklandėlėmis užkaišioti savo mokyklinių ir studijų metų erotiniais ir alkoholio vakarėlių pasakojimais tarsi deklaruodamas savo nepriklausomybę nuo Aldonos kartos pedagogų. Žinoma, šie intarpai nė kiek nežeidžia, bet jie vietomis man pasirodė pernelyg dirbtiniai ir reikalaujantys atskiros knygos.

 

Knygos pabaiga, nepaisant, kad autorius išėjo po trijų metų mokytojavimo iš mokyklos, pripažino, kad altruistiška veikla, aukojant asmeninį gyvenimą, yra per didelė kaina, o paskutinieji metai tapo ankstesnių veiklų kartotės, nuteikia optimistiškai. Apskritai knyga Mokytojas netapo ironiškos ir tulžingos švietimo sistemos knyga, priešingai – rastas balansas tarp džiaugsmų ir nuovargio, tarp sunkių akimirkų ir netikėtų pergalių. Kas jau pavyko autoriui, tai tikrai sukurti atmosferiškai subalansuotą knygą, kurioje būtų visko labai margo, kitaip sakant taip, koks ir yra sudėtingai neprognozuojamas pedagogo darbas.

P. S. Knygą reikia perskaityti visiems, kurie kuria švietimo sistemą, paskaičiuoja, kiek pedagogas turi uždirbti t. y., pradedant visais esamais ir būsimais ministrais, jų patarėjams ir baigiant visais NŠA darbuotojais.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Andrius Tapinas apie mokytojų etatinį apmokėjimą arba nepavykusią reformą

Sveiki,

Ar begali kas nors dar labiau pažeminti mokytojo profesiją nei palyginimas su striptizo šokėja? Gal ir gali, tik reikia pasitelkti vaizduotę. Visgi Andriaus Tapino ironiškose žodžiuose yra tiesos. Negalime mes kalbėti apie mokytojo prestižą jokiais būdais, kai ministrė Jurgita Petrauskienė nuo švietimo yra atitrūkusi kaip šuo nuo grandinės ir laksto palaida kaip kalytė nežinia kokiais vizijų laukais, o mokytojai išeina iš darbo... Etatinis nepavyko, ką gi. Ir if I could turn back time, kažin, ar Petrauskų Jurgitukas ką nors keistų, bet bent mokytojai gali šokti aplink... lentą, o mokiniai kaip suteneriai ir klientai mėtyti iš matiekos sąsiuvinio iškarpytus eurus.

Jūsų Maištinga Siela

Pedagogų (Mokytojų) etatinis apmokėjimas: lentelė, apskaičiuoti darbo krūviui pagal kvalifikaciją ir stažą

Sveiki,

Paskutiniu metu kyla daug diskusijų dėl etatinio pedagogų apmokėjimo. Šiandien pateikiu naujausią krūvio apmokėjimų ir sudarymo lentelę, kuri aktuali ne vien tik pedagogams, bet ir tėvams, kurie domisi, kaip jų atžalų autoritetams nukrenta į kišenę ir kokios funkcijos jiems priklauso. Iš esmės 92 milijonai eurų skirtų šiai sistemai daugeliui pedagogų ne tik kad neišėjo į naudą, bet ir sumažėjo atlyginimas.

Juokas: padarysime pedagogų profesiją prestižine iki 2025 metų!

Gal paprasčiau be šios kvailos sistemos būtų tiesiog padidinę pamokos įkainį ir tie 92 milijonai būtų pasiteisinę, o dabar pinigai sugulė biurokratinei sistemai, naujiems popierizmams, nereikalingai veiklai ir t. t. Kaip visada, norime geriau, o padarome prasčiau, todėl nereikia meluoti nei Skverneliui, nei švietimo ministrei Petrauskienei, kad kiekvienam pedagogui bus tik geriau ir niekam nebus prasčiau. Tai yra absoliutus melas, toks, kad net gėda prieš visą Lietuvą.

Norėdami pamatyti geresnį vaizdą, spauskite ant lentelė – padidės.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mokytojas" / "The Master"

Sveiki visi,

Jau seniai svajojau pamatyti naujausią Paul Thomas Anderson darbą „Mokytojas“ (The Master) (2012 m.). Prieš tai matyti darbai „Magnolija“ (1999) ir „Bus kraujo“ (2007) padarė tikrai labai gerą įspūdį, to daugmaž tikėjausi ir iš naujausio Anderson darbo, bet, tiesą sakant, teko nusivilti...

Daug žadanti istorija ir scenarijus šįkart, manding, pasirodė silpnokas, netgi nuobodokas, nereikia net lyginti su ankstesniais režisieriaus darbais. Vietomis vos nepradėjau snūduriuoti, nors kontekstas atrodė įdomus ir turėjo psichologiškai įtraukti, tačiau to nebuvo. Tiesą sakant, nelabai įtikino ir pati istorija, pasirodė tokia be didesnės idėjos, palaida, o gal man trūko mano paties asmeninio įsigilinimo? Kas žino. Iš viso šio kūrinio išskirčiau tik vieną dalyką, kuris man patiko, tai aktoriai, kurie demonstravo aukštą pilotažą sudėtinguose vaidmenyse. Aktorių trio buvo nepakartojamas, o labiausiai mane sužavėjo Joaquin Phoenix. Daugelis iš jų gavo labai stambias nominacijas, netgi į „Oskarus“. 

Iš esmės taip kol kas ir nesupratau, ar buvo verta žiūrėti filmą vien tik dėl puikios vaidybos, ar nebuvo. Filmas man nepatiko, man visko ten trūko, norėjos išardyti ir perdaryti viską iš naujo. Truputį priminė seną gerą filmą su Rassellu Crowe „Nuostabus protas“, bet nė iš tolo jam neprilygo scenarijumi. Nežinau, nežinau... Jaučiuosi apviltas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7,1


 

Jūsų Maištinga Siela