Sveiki,
Paskutiniosiomis dienomis
kvepia jazminai taip aitriai, kad pradarius langą jų kvapas ateina sunkus ir
beveik dusinantis. Saldus. Užima gerklę.
Vilniuje vyko
šaltibarščių šventė, dar vadinama Vilnius Pink Soup Fest. Šventę reikia
švęsti, tik ar ji nėra per keista? Švenčiame maistą. Kažkas užsidirba, parduoda
rožinius marškinėlius. Mačiau reportažą, kaip įrengtoje rožinėje čiuožykloje
žmonės maudėsi putuose, rožinių kempinėlių jūroje ir viskas šiai šventei, kai
tuo pat metu esame mokomi tvarumo ir atsakingai rūšiuoti atliekas, atsisakyti plastikinių
maišelių... Visgi pagaunu save šioje vietoje stereotipiškai mąstantį, juk
gerai, kai žmonėms linksma, kai jie juokiasi ir bendrauja, kai turinys ir
vertybiniai aspektai nebėra tokie svarbūs? Norėtųsi visa tai vertinti kaip
tuštybių mugę (anksčiau tik taip ir būčiau sakęs), tačiau o kas nėra tuštybių
mugė? Kai giedame per nacionalinę šventę, pridėję prie širdies ranką? Ar blogai,
kad tampame duonos ir žaidimų kultūra, ypač tokiu metu, kai „atsiėdėme“ koronų
ir karo grėsmių, kai iš tikrųjų norisi duonos ir žaidimų? Aišku, iki tol, kol
pati duona ir patys žaidimai mūsų pačių nepradėjo ėsti.
Juk šiaip ar taip ir aš
mėgstu jazminų kvapą, netgi labai, tai vienas kvapniausių ir skaniausių augalų,
tačiau, kai jo būna per daug, pasidaro ankšta ir slogu.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą