Sveiki,
Pirmoji mintis, kurią
norisi užrašyti pabaigus žiūrėti 12 frančizės „Amerikietiška siaubo
istorija: Subtilus“ (angl. American Horror Story: Delicate) yra tai,
jog serialui labai nesiseka ir jis išgyvena kūrybinę krizę. Ir iš dalies tai
visai nekalti serialo kūrėjai, jiems, atrodo, fantazijos idėjoms nestinga,
tačiau pernai prasidėjęs aktorių gildijos streikas dėl atlyginimų, į kurį
įsitraukė ryškiausios Holivudo žvaigždės, gerokai pakoregavo ne tik serialų,
bet ir filmų filmavimo reikalus, todėl „Subtilus“ arba „Delikatus“ sezonas tapo
išdraskytu, nes pirmosios 5 šio sezono serijos pasirodė 2023 metais, o likusios
4 buvo nufilmuotos vėliau ir parodytos 2024 metų kovo-gegužės mėnesiais, todėl
tokio visuminio šio sezono žemėlapį, žiūrėjusiems su beveik pusmečio pertrūkiu,
teko susidėlioti sezono emocinį foną iš atminties. Ir visgi tai rekordiškai
mažai turintis serijų sezonas, tiek dar turėjo „1984-ieji“, kuris buvo, mano
akimis, vienas prasčiausių.
Seriale beveik nebeliko senbuvių
aktorių iš pirmųjų sezonų. Viską atsveria Emmos Roberts sugrįžimas iš
motinystės atostogų, jai ir buvo patikėtas pagrindinis vaidmuo. Tiesa, seriale
pasirodo pavieniai senbuviai, pavyzdžiui, Denis O‘Hara, tačiau labai mažose scenose,
atrodo, „dėl kvapo“. Kitą vertus, šiame sezone pasirodė viešosios nuomonės
formuotoja Kim Kardashian, kurios įsitraukimas iš pradžių buvo gan atvirai
kritikuojamas, bet žinokite, toli gražu Kim nebuvo medinė, o jos egzotiška
išvaizda ir pajauta vaidmeniui išties labai tiko – nustebsite patys, priešingai
nei kažkuriame sezone pakviesta Naomi Campbell, kuri vos vebleno tekstą. Šiaip
ar taip net pati Lady Gaga turi būti dėkinga AHS projektui, nes jis jai atvėrė
kelią į kiną. Taip pat seriale užtikrintai atrodo ir supermodelis, o nuo šiol
jau ir ne vieną vaidmenį sukūrusi Cara Delevingne. Švysteli ir visiškai nauji
projekto veidai: Annabelle Dexter-Jones ir Matt Czuchry.
Šis sezonas ypatingas
tuo, jog Ryan Murphy ir Brad Falchuk pirmąkart rėmėsi net ne amerikietiškomis
tikromis ar folklorinėmis istorijomis, bet Danielle Valentine parašytu romanu „Delicate
Condition“. Pastarasis, kai buvo scenarijui pritaikytas, net nebuvo dar
išleistas, tai nutiko tik 2023, kuriant pirmuosius epizodus. Ar tai rodo, jog
autoriai jau galutinai išsikvėpė? Sunku pasakyti, nors R. Murphy teigė, jog turėtų
sugrįžti apjungtųjų sezonų „Prieglobstis“ (Coven) sezonas su „Apokalipse“. Žiūrėsime,
kaip čia dabar bus, nes kitas sezonas nusimato net ne šiemet, o 2025 metais.
Grįžtant prie „Subtilumo“,
noriu pasakyti, kad sezonas įsivažiuoja lėtai. Pirmieji epizodai atrodo
prislopinti ir nuobodoki. Pagrindinė veikėja – Ana Marija Alkot yra aktorė,
kuri trokšta su vyru susilaukti kūdikio, todėl ji kreipiasi į vaisingumo kliniką,
kad apvaisintų. Jau nuo pat pirmųjų apsilankymų klinikoje Ana ima matyti
keistus ženklus: keistai vilkinčios moterys išlenda iš kampo, juodvarnių
atsitrenkimai, nesusipratimai darbe. Ana yra karjeristė, ji trokšta „Oskaro“, o
jos vadybininkė jai padeda su visais darbais, bet netrukus po apvaisinimo Ana
ima jaustis vis prasčiau, o nuolat iškylančios haliucinacijos veda ne tik ją,
bet ir jos vyrą iš proto.
Aišku, jog kūdikis nėra normalus.
Ką Ana iš tikrųjų savyje nešioja, kol žiūrovas žiūri, sunku pasakyti, nes
scenos prifarširuotos siaubą keliančių simbolių, pavyzdžiui, vorai, jų tinklai,
vudu lėlės ir kt. O dar namuose atsiradusi slaugė-tvarkytoja tokia įtartina,
kad pamažu atrodo, jog Ana apskritai šiame visuomenėje yra svetimkūnis. Tiesą sakant,
Emmos Robers sukurta Ana visą sezoną erzino iki pat galo, nes blaškosi, yra
sutrikusi ir beveik nieko nesiima kaip normali protaujanti moteris. Amžinai nutįsęs
veidelis, koktus sutrikimas ir bandymas būti normalia atrodo neįdomus ir
varginantis. Kita vertus, sezone vyksta ir įdomių dalykų, pavyzdžiui, žiūrovui
pateikiama mistifikuota feminisčių kulto idėja, kurios, kaip jau įprasta
komikso lygio serialams ir filmams, „gelbsti pasaulį“. Tik kaip? Ogi žiaurumu,
kerštingumu ir negailestingumu, kitaip sakant, nukreipdamos savo vizionierišką
pyktį į vyrų giminę, sudievindamos vaikus ir nėštumus, tačiau tuo pat metu
kraugeriškai atlikdamos kraujo ir žudynių ritualus. Tokie eklektiški „pasaulio gelbėjimo“
motyvai manęs niekada neįtikina: tai ko verta gyvybė, jeigu ji čia pat ta pačia
ranka sunaikinama? Tiesiog trūksta logikos.
Ypač abejotinas
paskutinis sezono epizodas, kada nukrinta kaukės ir paaiškėja viskas, kaip yra
iš tikrųjų. Motinos žudo savo vaikus, vaikai savo tėvus, smaginamasi be
didesnio gailesčio ar humanizmo. Viskas nelogiška ir eklektiška, kad truputį
atrodo, jog paskutinis epizodas, kurio trukmė rekordiškai maža (vos 31
minutė!), nufilmuota paskubomis, pateikiant kuo daugiau netikėtų veikėjų
sprendimų (panašiai kaip „Sostų karuose“), tačiau tie sprendimai teatralizuoti,
keistoki ir paliekantys keistų klišių, susijusių su motinystės instinktų
siaubu. Sezonas išvis, priešingai nei „Niujorkas“, skirtas radikaliajam
feminizmo siaubui įprasminti. Moteris tampa mama be lytinio akto, pasiima
karjerą (pelno „Oskarą“) ir dar lieka viena. Visas savarankios ir šiuolaikinės
moters sąranga.
Taip, nors sezonas „sukaltas“
pagal knygą, visgi čia švysteli istorinių įvykių grandinėlės, pavyzdžiui, kaip
R. Polanskis septinto dešimtmečio pabaigoje filmuoja „Rozmari kudikį“. Ten
pasirodo nesenstančios kraugerės vaidilutės, kurios atlieka, kaip jos teigia,
savo misiją. Man patinka, kaip serialo kūrėjai randa sąsajų su kultūriniais
kontekstais ir perteikia bendrojoje istorijoje, visgi sezonas man pasirodė
labai vidutiniškas. Trūksta didesnio mindfucko ir meilės bei dvasios,
kokią galėjome jausti pirmuosiuose AHS sezonuose. Viskas atrodo šiek tiek
paskubomis, šaltai ir abejingai.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą