Sveiki, skaitytojai,
Šią citatą aptikau beskaitydamas Charlotte Wood romaną
„Akmenyno užrašai“ ir nutariau labiau pasidomėti, kas toji Simone Weil, apie
kurią nieko nesu girdėjęs.
„Mėginti ištaisyti klaidas dėmesiu, o ne
valia... Aukščiausio laipsnio dėmesys – tas pats, kas malda. Jis reiškia
tikėjimą ir meilę. Dėmesys visai be jokių priemaišų yra malda. Jeigu nukreipiame
protą į gėrį, į jį neišvengiamai pamažu bus patraukta visa siela, nori ji to ar
ne.“ Simone Weil.
Ši Simone Weil citata iš esmės apibendrina jos
etiškumo ir dvasinės praktikos sampratą, pabrėždama, kad tikrasis moralinis
tobulėjimas pasiekiamas ne valios pastangomis ar bandymu jėga „pralaužti“ savo
trūkumus, bet per visapusišką, pasyvų dėmesį. Jos manymu, dėmesys yra
aukščiausia dvasinė jėga, kuri veikia kaip malda – tai yra pasyvus atsivėrimas
kažkam geresniam, už save didesniam. Kai protas visiškai ir be priemaišų (be
egoistinių ketinimų) sutelkiamas į gėrį ar tiesą, visa siela, nepaisant jos
kasdienių norų ar trūkumų, yra pamažu transformuojama per šią ramybę ir
atvirumą. Kitaip tariant, Weil sako, kad etinis ar dvasinis augimas yra ne
aktyvus veiksmas, o pasyvus priėmimas, pasiektas per gilios koncentracijos ir
meilės kupiną atsidavimą.
Simone Weil (1909–1943)
buvo viena originaliausių ir radikaliausių XX amžiaus prancūzų mąstytojų,
kurios gyvenimas buvo neatsiejamas nuo jos filosofijos: ji siekė ne tik mąstyti
apie teisingumą, bet ir jį įgyvendinti praktiškai per asmeninę auką ir
solidarumą. Gimusi 1909 m. Paryžiuje, ji augo pasiturinčioje, agnostiškoje, bet
itin intelektualioje žydų šeimoje. Jos tėvas buvo gydytojas, o vyresnysis
brolis André Weil tapo vienu žymiausių savo kartos matematikų. Namų aplinka,
kurioje dominavo aštrus intelektas ir etinės diskusijos, formavo Simone
ankstyvąjį, nepaprastą protą ir ypač jautrią sąžinę. Jau ankstyvoje jaunystėje
ji jautė gilų moralinį poreikį dalytis engiamųjų skausmu, kas tapo kertiniu jos
gyvenimo motyvu.
Po puikių studijų Paryžiuje, vėliau École Normale
Supérieure, Weil tapo filosofijos mokytoja. Tačiau akademinė karjera, kupina
idėjų ir teorijų, jos netenkino. Siekdama patvirtinti savo filosofines ir
politines idėjas, ji nuėjo iki kraštutinumo: 1934–1935 m. metus praleido
dirbdama įvairiuose fabrikuose, įskaitant garsiąją Renault gamyklą. Dirbdama
prie konvejerio, ji patyrė fizinį išsekimą, rutiną ir visišką darbininko
nužmoginimą. Ši patirtis, kurios metu ji susidūrė su sunkumais, kuriuos nuolat
patirdavo proletariatas, suformavo jos vėlesnę kritiką tiek kapitalizmui, tiek
ir konvenciniam marksizmui, kurį ji laikė tiesiog dar viena engiančia jėga.
Anksčiau buvusi aktyvia anarchistine pacifiste, ji galiausiai metė pamaldas,
kad galėtų prisijungti prie respublikonų Ispanijos pilietiniame kare 1936
metais, nors dėl prastos fizinės būklės turėjo greitai grįžti.
Vėlesniu savo gyvenimo etapu Simone Weil pasuko į
gilią krikščioniškąją mistiką. Nors ji niekada formaliai neatsivertė į
katalikybę, nes tikėjo, kad Bažnyčia yra per daug institucinė ir atskirta nuo
pažeidžiamųjų, jos dvasinis kelias tapo pagrindine jos kūrybos tema. Ji
tyrinėjo tokias sąvokas kaip „dekreacija“ (savojo ego sunaikinimas), „būtinybė“
(pasaulio fizinis ir socialinis sunkumas) ir „malonė“ (Dievo įsikišimas į
sielą). Svarbiausia jos koncepcija tapo „dėmesys“ (L'Attention) – jos manymu,
didžiausia maldos ir etinio veiksmo forma buvo gebėjimas visiškai pasišvęsti
kitam asmeniui ar problemai su visišku atsidavimu. Šios idėjos brandintos jos
esė, kurios dažniausiai buvo paskelbtos tik po mirties.
Per Antrąjį pasaulinį karą Weil pasitraukė į Jungtinę
Karalystę, kur dirbo Prancūzijos laisvųjų pajėgų (pasipriešinimo judėjimo)
biure. Net ir tremtyje ji jautė pareigą dalytis okupuotoje Prancūzijoje
kenčiančiųjų kančia. Jos etinis radikalizmas pasireiškė tragišku, bet
simboliniu būdu: ji atsisakė valgyti daugiau maisto nei, jos manymu, gaudavo
žmonės Prancūzijoje, todėl jos jau silpna sveikata, pažeista tuberkuliozės, dar
labiau pablogėjo.
Šis savanoriškas apribojimas (kuris buvo labiau
sąmoningas atsisakymas pakankamai maitintis, o ne tiesioginis badavimas), kartu
su liga, lėmė jos mirtį. Simone Weil mirė 1943 m. rugpjūčio 24 d. Anglijos
sanatorijoje, būdama vos 34 metų. Jos trumpos, bet nepaprastai intensyvios
gyvenimo pabaiga buvo jos visą gyvenimą skelbtos filosofijos kulminacija:
radikaliai praktinis etinis įsipareigojimas ir atsisakymas gyventi patogiai,
kol kiti kenčia. Nors didžioji dalis jos darbų, tokių kaip „Sunkumas ir malonė“
(Gravity and Grace), buvo išleisti tik po mirties, Simone Weil paliko
neišdildomą pėdsaką – jos filosofija ir asmeninis gyvenimas tebėra galingas
pavyzdys, raginantis mąstyti apie teisingumo prigimtį, empatiją ir autentišką
solidarumą.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą