Sveiki, skaitytojai,
Šiemet, galima sakyti, yra rumunų režisieriaus Radu
Jude kino metai. Garsusis kino provokatorius pristatė net du meninius
ambicingus kino filmus, kuriuos šį vėlyvą rudenį rodo „Scanorama“. Stengsiuosi
juos abu pamatyti ir pirmasis iš jų pasitaikė „Kontinentalis, 2025-ieji“
(romun. Kontinental '25) (2025). Mėgstu rumunų kiną, manau, kad
jis labai savitas, aktualus ir moka papasakoti kažin kaip per savo nacionalines
problemas universaliai, kad net koks lietuvis ar portugalas gali lengvai
suprasti, kas vyksta šalyje ir visoje Europoje. Radu Jude kūrybą aptikau
giliais pandemijos laikais, kada į kino sales negalėjome grįžti ir tai buvo „Auksiniu
lokiu“ apdovanota itin aštri satyra „Nesėkmė dulkinantis, arba Šelmiškas porno“,
kuris tapo tais metais tikriausiai geriausiu mano matytu filmu, o po šio filmo
ilgai nieko negirdėjau ir neturėjau galimybės pamatyti iš šio režisieriaus
repertuaro, tad pamatęs šių metų repertuare jo filmus – šoviau tiesiu taikiniu
į kino teatrą.
Tikėjausi iš „Kontinentalio, 2025-ųjų“ kažko labai
itin aštraus ir provokuojančio kaip kadaise iš „Nesėkmė dulkinantis, arba
Šelmiškas porno“, tačiau šįkart režisierius man pasirodė delikatesnis,
saugesnis ir ne toks chuliganiškas. Beje, filmas įvertintas Berlyno kino
festivalyje „Sidabriniu lokiu“, tad smalsumo būta tik dar daugiau. Istorija,
galima sakyti, itin rumuniška, nacionalinė ir kartu internacionalinė. Istorija pasakoja
apie vengrų kilmės Rumunijoje gyvenančią antstolių darbuotoją Orsoliją, kuri
darbe patenka į nepavydėtiną situaciją. Ji su brigada turi iškraustyti seną
benamį, gyvenantį pastato rūsyje, kurį turi nugriauti, kad vietoj jo pastatytų
prabangų viešbutį, tačiau benamis nebeištveria ir per 20 minučių, duotų
susirinkti daiktams, jis pasikaria ant radiatoriaus. Orsolija maniakiškai
išgyvena šią istoriją, ji atšaukia atostogas Graikijoje, nuolat pasakoja vyrui
ir pažįstamiems tą pačią traumuojančią istoriją, kaltina save, nors nėra tam
pagrindo. Galiausiai visas filmas yra jos šių įvykių perteikimas kitiems:
kunigui, sutuoktiniui, mamai, buvusiam kažkada savo studentui, draugei... Visur
veikėja save kaltina ir pateikia kaip auką. Iš vienos pusės Orsolija atrodo,
kad kuria iš savęs auką ir nesąmoningai tuo mėgaujasi, iš kitos atrodo, kad
būtent aplinkiniams trūksta empatijos ir supratimo, kurių perteklių turi pati
Orsolija...
Visgi per Orsilijos dramą papasakojama kur kas
daugiau, sakyčiau, perteikiamas visos Europos veidas. Rumunija ne per
seniausiai tapo Europos Sąjungos nare, filme tas perėjimas prie geresnio
kapitalistinio gyvenimo labai jaučiasi, tačiau naujasis pasaulis su
pristatytais naujais namais, automobiliais, apšvietimais ir išmaniąja įranga iš
esmės padaro didelę atskirtį tarp prisitaikiusiųjų ir tų, kurie, deja, negalėjo
to padaryti. Skurdo ir turtuolių Rumunija ir Europa, galima daug atpažinti esamų
tendencijų ir pačioje Lietuvoje. Režisierius panaudoja pačius populiariausius
žmonių susiskaldymo būdus. Graužiama kaltės pagrindinė veikėja desperatiškai
ieško aplinkinių supratimo, tačiau „tai nėra taip lengva nacionalistinėje,
religingoje, moralinės krizės ištiktoje Rumunijos visuomenėje“. Čionai atsveria
daug kontekstinių politinių niuansų. Ilgalaikė vengrų ir rumunų nesantaika dėl
Transilvanijos, religinis dvilypumas ir keista pačios Orsilijos moralė. Smarkiai
susitapatindama su benamio savižudybe ji gali kamuotis ir save kaltinti nuo
ryto iki vakaro, tačiau parkelyje girta pasidulkinusi su savo buvusiu studentu
nejaučia nė lašo apmaudo ar kartėlio, jog pasielgė blogai. Tam tikra prasme
Orsilija yra obsesiška, bet kryptingai imituojančiai veikianti susiskaldžiusioje
visuomenėje. Filme nuskamba daug skirtingų požiūrių į Europos politines
aktualijas, pvz., Orbano populiarumą Vengrijoje, Rusijos karą prieš Ukrainą ir
tie pokalbiai tokie lėkšti, bet tokie kartu apnuoginantys, nes būtent didžioji dalis
žmonių ir gyvena paviršutiniškai blevyzgodami ir užimdami atitinkamas pozicijas,
kurios iš esmės nieko nekeičia... Yra ką pamąstyti.
Nors scenarijus puikus, filmas man šįkart pasirodė
subtilesnis, plepesnis, nes daugelis dalykų tiesiog perteikiami pokalbių bare,
namuose, darbe, parke būdais. Tai išsikalbėjimo apie besikeičiantį pasaulį
filmas, kuriame atsiveria šių dienų Europos veidas, ypač Rytų bloko (atleiskite
už vis tą tokį skirstymą, nes mes jau seniai Vakaruose) ir Vidurio Europos,
kurios aiškiai jautė ir tebejaučia perėjimo slinktį nuo socializmo prie
kapitalizmo padarinius. Filmas savaip intelektualus, tačiau stebėti ne visada
buvo įdomu, norėjosi didesnės provokacijos ir aštrumo, tačiau filmas vis tiek vienaip
ar kitaip pavykęs kaip mūsų pačių šių dienų tikrovės veidrodis.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 82/100
IMDb: 7.0
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą