Sveiki, skaitytojai!
Tęsiu žymiausių pasaulio rašytojų istorijas, tad
manau, kad tie, kurie skaitė Salmano Rushdie knygų, supranta, koks tai unikalus
rašytojas. Šis įrašas skirtas jam ir apie jį.
Seras Ahmedas Salmanas Rushdie gimė 1947 m.
birželio 19 d. Bombėjuje (dabar Mumbajus), Britų Indijoje, pasiturinčioje
Kašmyro musulmonų šeimoje. Jo tėvas buvo Kembridže mokslus baigęs verslininkas,
o motina – mokytoja. Kilęs iš liberalios ir sekuliarios aplinkos, Rushdie
išsilavinimą gavo Anglijoje, prestižinėje Regbio mokykloje, o vėliau studijavo
istoriją Kembridžo universitete. Šis kultūrinis Indijos, britiškojo auklėjimo
ir Vakarų švietimo derinys tapo pagrindine jo kūrybos tema – tapatybės,
migracijos ir Rytų bei Vakarų civilizacijų sąsajų nagrinėjimo ašimi.
Savo literatūrinę karjerą Rushdie pradėjo 1975 m.
išleidęs romaną „Grimus“, tačiau pasaulinės šlovės sulaukė 1981 m. pasirodžius
antrajam romanui „Vidurnakčio vaikai“ (Midnight's Children), kuris
kažkada asmeniškai man padarė didelį įspūdį. Šis romanas, kuriame per Saleemo
Sinais, gimusio lygiai Indijos nepriklausomybės paskelbimo metu, gyvenimą,
panaudojant magiškojo realizmo elementus, pasakojama moderniosios Indijos
istorija, pelnė jam prestižinę „Booker Prize“ premiją. Pats Rushdie yra
sakęs, kad „Vidurnakčio vaikai“ buvo knyga, kuria jis stengėsi „atsigrąžinti“
prarastą ryšį su gimtine po to, kai ilgą laiką gyveno užsienyje. Jo literatūra,
pasižyminti efuziniu (pertekliniu) stiliumi, alegorijomis ir humoru, vertinama
dėl gebėjimo sujungti asmeninę istoriją su didžiaisiais istoriniais
pasakojimais, kritiškai nagrinėjant kolonijinę ir pokolonijinę patirtį.
Didžiausias skandalas, pakeitęs rašytojo gyvenimą,
kilo 1988 m. išleidus romaną „Šėtono eilės“ (The Satanic Verses). Knyga,
nagrinėjanti tikėjimo, abejonių ir pranašystės prigimtį per siurrealistinius
personažus, daugelio musulmonų buvo palaikyta šventvagyste dėl neva menkinančio
Pranašo Mahometo ir jo žmonų pavaizdavimo. Rushdie patikslino, jog knyga yra
labiau apie migraciją, metamorfozes ir suskaldytą savastį, tačiau 1989 m. Irano
aukščiausiasis lyderis ajatola Ruhollah Khomeini paskelbė fatvą – religinį
ediktą, raginantį nužudyti rašytoją. Tai privertė Rushdie ištisus dešimtmečius
gyventi slapstantis, jam buvo suteikta nuolatinė Jungtinės Karalystės policijos
apsauga.
Nepaisant nuolatinės mirties grėsmės, Rushdie tęsė
savo kūrybinį darbą, rašydamas tokius romanus kaip „Harūnas ir Pasakų jūra“
(Haroun and the Sea of Stories, 1990) – pasaką, dedikuotą jo sūnui Zafarui, ir
memuarus „Džozefas Antonas“ (Joseph Anton, 2012), kuriuose detaliai aprašė savo
gyvenimą slapstantis (Džozefas Antonas – jo slapyvardis tuo metu). Už savo
indėlį į literatūrą jis 2007 m. gavo riterio titulą Didžiojoje Britanijoje.
Šiuo metu Rushdie turi Britanijos ir JAV pilietybes ir gyvena Niujorke.
Rushdie asmeninis gyvenimas buvo gana permainingas:
jis buvo vedęs penkis kartus. Pirmoji santuoka su Clarissa Luard pagimdė jo
vyriausiąjį sūnų Zafarą Rushdie. Vėlesnė santuoka su Elizabeth West suteikė jam
antrąjį sūnų – Milaną Rushdie. Nors jo santuokos baigdavosi skyrybomis
(įskaitant ir su virėja bei televizijos laidų vedėja Padma Lakshmi), jis visada
pabrėžė tėvystės svarbą, teigdamas, kad sūnūs yra didžiausias apdovanojimas jo
gyvenime, o vyriausiojo sūnaus vaikystė buvo ypač paveikta fatvos. Nuo 2021 m.
jis yra vedęs menininkę ir poetę Rachel Eliza Griffiths.
2022 m. rugpjūčio mėnesį, kai Rushdie jau buvo
pradėjęs gyventi santykinai normalų gyvenimą ir rengėsi kalbėti apie JAV kaip
prieglobstį tremties menininkams, jis patyrė šiurpią ataką. Renginio metu
Čatauqua mieste, Niujorke, jį peiliu užpuolė užpuolikas. Rushdie patyrė daugybę
dūrių, dėl kurių jam prireikė ilgai trunkančios reabilitacijos. Sunkūs
sužalojimai paliko ilgalaikių pasekmių, įskaitant nervų pažeidimus rankoje ir
itin rimtą sužalojimą akyje. Rašytojas vėliau atskleidė, kad dėl sužalojimų
prarado regėjimą dešinėje akyje, o pats prisiminė, kad akis jam atrodė „išvirtusi,
ištinusi“ ir „kabėjo ant skruosto, kaip minkštai virtas kiaušinis“. Apie šią
ataką ir išgyvenimo patirtį jis parašė naujoje knygoje „Peilis: apmąstymai
po pasikėsinimo nužudyti“ (Knife: Meditations After an Attempted Murder).
Ši patirtis tik dar labiau sustiprino jo, kaip žodžio laisvės ir atsparumo
simbolio, statusą.
Salman Rushdie kūrybos bruožai
Viena pagrindinių Salman Rushdie literatūros ašių yra
identiteto ir migracijos problema. Rushdie, pats būdamas kilęs iš Indijos, bet
augęs ir gyvenęs Vakaruose, nuolat tyrinėja „išvietintų“ asmenų, emigrantų ir
tremtinių patirtis. Jo veikėjai dažnai balansuoja tarp dviejų pasaulių – gimtosios
Rytų kultūros ir pasirinktosios Vakarų. Tai sukuria nuolatinę suskaldytos
savasties, nostalgijos prarastam pasauliui ir prisitaikymo prie naujų realijų
įtampą, kurią jis aprašo kaip nuolatinę metamorfozę. Kūryboje iškyla klausimai:
kas apibrėžia žmogaus tapatybę ir ką reiškia būti namuose?
Kitas esminis Rushdie kūrybos bruožas ir tema –
pokolonijinės realybės ir istorijos perinterpretavimas. Romane „Vidurnakčio
vaikai“ jis parodo Indijos istoriją per magiškojo realizmo prizmę, kur
asmeninis pasakojimas glaudžiai persipina su nacionaliniais įvykiais. Jis
dažnai naudoja alegoriją ir satyrą, kad dekonstruotų ir kritikuotų politinį bei
socialinį pokolonializmo palikimą, įskaitant korupciją, autoritarizmą ir
religinį fanatizmą. Rushdie literatūra siekia sugriauti dominuojančius Vakarų
naratyvus ir pasiūlyti alternatyvius, subjektyvius ir dažnai chaotiškus
pasakojimus, kurie atspindi tikrąją kultūrų sankirtos realybę.
Ypatingą vietą Rushdie darbuose užima tikėjimo,
abejonių ir žodžio laisvės konfliktas. Tai ypač ryšku kontroversiškame romane
„Šėtoniškos eilės“, kuriame jis nagrinėja pranašystės prigimtį ir skirtumą tarp
religinės dogmos bei asmeninio tikėjimo. Rushdie nuolat kvestionuoja
absoliučias tiesas ir tyrinėja, kaip fundamentalizmas ir cenzūra slopina
kūrybiškumą ir laisvą mintį. Ši problema peržengia religines ribas; tai yra
universali kova už žodžio laisvę ir menininko teisę kvestionuoti net ir
švenčiausias idėjas. Jo paties gyvenimas, paženklintas fatva, tapo šios
tematikos įsikūnijimu.
Kalbant apie kūrybos bruožus, Rushdie yra vienas
ryškiausių magiškojo realizmo atstovų. Jis meistriškai sujungia kasdienišką
realybę su fantastiškais elementais: veikėjai turi antgamtinių galių, o
stebuklingi įvykiai yra integruojami į istorinį pasakojimą be jokio
paaiškinimo. Šis stilius leidžia jam išreikšti Indijos kultūrinę ir mitologinę
gausą bei pabrėžti subjektyvų tikrovės suvokimą. Be to, jo stilius pasižymi
efuzine kalba – gausus, ištęstas, itin detalizuotas, žaismingas, pilnas kalbos
žaidimų, daugialypių metaforų ir kultūrinių nuorodų, kurios apima tiek Rytų,
tiek Vakarų literatūrą ir populiariąją kultūrą. Šis stilius reikalauja iš
skaitytojo didelio dėmesio ir aktyvaus dalyvavimo.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą