Filmas: "Nesiilsėkite ramybėje" / "Håndtering av udøde"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nemažai tikėjausi iš norvegų režisierės Thea Hvistendahl filmo „Nesiilsėkite ramybėje“ (norv. Håndtering av udøde) (2024), kurį pernai rodė „Scanorama“, nors buvau įspėtas, kad šis siaubo ir mistinio atspalvio turintis filmas – ne kiekvienam. Tą po seanso galiu paliudyti ir aš.

 

Istorija pasakojama koliažo principu, t. y. kelios viena tema susijusios aplinkybėmis novelės. Viena iš istorijų pasakoja motinos Anos sūnaus netektį, kita – autoavarijoje mirusios moters nelaimingas atsitikimas, dar kita – ilgametės senolės mirtis, kurią palaidoja jos širdies draugė. Trys besisukančios istorijos „nesusikerta“, tačiau išlaiko vientisą atmosferą ir mistinę idėją. Negalėdami susitaikyti su praradimo skausmu, likimas iškrečia piktą išdaigą, kadangi prikelia mirusiuosius mylimiesiems, kurie besąlygiškai juos priima į savo gyvenimą. Senolis išsikasa savo anūko palaikus, kurie vos funkcionuoja, o į mylimosios našlės namus iš šermenų salės sugrįžta mirusi draugė, ligoninėje prisikelia po autoavarijos mylimoji...

 

Siaubas tame, kad prisikėlimas nežada standartinės Gerosios Naujienos, priešingai – prikelti merdintys ir pūvantys kūnai suteikia tik laikiną iliuziją, jog galima aplenkti ir nugalėti mirtį. Netrukus visi mylimieji tą supranta, matydami, kad nei gyvi, nei mirę artimieji nebėra tokie patys, jų žmogiškumas ir tai, kas juos iš tikrųjų jungė yra antgamtinis pokštas, neturintis nieko bendra su prisikėlimu. Galiausiai zombiai, nesąmoningai neskirdami gyvųjų, ima juos ryti, tačiau režisierė nekuria standartinio siaubo ir zombių holivudinio reginio. Priešingai – režisierė atidi fiksuotai simbolikai ir metaforoms, todėl filme siaubas tampa galimybe kalbėti apie (ne)susitaikymą su praradimu ir laikinumu, o problema kyla iš to, kad kartais neįmanoma greitai visko paleisti, todėl ir veikėjai „prisirišę“ prie yrančių kūnų ir juose esančių antžmogių, o tai iš esmės yra galimybė savaip pratęsti saitus su mirusiaisiais.

 

Mintis akivaizdi ir ji išreikšta kino kalba labai lėtai. Siaubo elementus stelbia psichoanalitinis neskubus, sakyčiau, meditatyviai lėtas pasakojimas, neturintis kažin kokio nuoseklaus ir įprasto „suveržtumo“, todėl šios trys istorijos plūduriuoja tarp šokiruojančio absurdo ir metaforizuotos abstrakcijos. Nepatiko ir neįtikino, nors filmą rinkausi išskirtinai dėl norvegų aktorės Renate Reinsve, kuri, kaip visada, perteikė emocijas puikiai stambiu planu, tačiau filmo tekstūra pasirodė trikdančiai nuobodi. Stebino kai kada gan neblogai išgautas siaubo elementas, nejaukumas, aklas veikėjų mistinio pasaulio priėmimas ir susitaikymas su zombiais ant rankų ir miegamųjų lovose, kas, aišku, filmą dar labiau metaforizuoja ir sąlygoja nuo įprastinės logikos. Visgi filmą, manau, greitu metu pamiršiu ir dėl to nė kiek nesigraužiu.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 5.3

 

 

Maištinga Siela

Filmas: "Laukiniai vyrai" / "Vildmænd"

 

Sveiki,

Danai seniai pagarsėję kaip gerų ir provokatyvių filmų kūrėjai, tad kasmet pirmiausia kino festivaliuose dairausi daniško kino, nes retai kada nuvilia. Scanoramoje pristatyta Thomo Daneskovo komedija „Laukiniai vyrai“ (dan. Vildmænd) (2021) žadėjo skandinaviško juoko valandas, tačiau tikriausiai reikia būti absoliučiai skandinavu, kad pajustum visas šio filmo subtilybes.

Istorija pasakoja apie savo žmoną ir dvi mažametes dukras palikusį daną Martiną, kuris ima klaidžioti Norvegijos kalnuose, apsigaubęs pirmykščio žmogaus kailių imitacijomis. Pavargęs nuo pernelyg patogaus gyvenimo, reiklios ir erzinančiai rūpestingos žmonos Martinas leidžiasi į vyrišką išbandymą kalnuose, nes žmogus pamiršo, ką reiškia vyriški išbandymai, medžioklė ir gamta. Tačiau lepūnui ir civilizacijos išnešiotam Martinui gamtoje ne ką geriau, jis simuliuoja, todėl paslapčia vis tiek naudojai išmaniuoju, apiplėšia degalinę, nes neįstengia susimedžioti maisto. Galiausiai jis miškuose susipažįsta su kontrabandininku, kuriam susiuva sužalotą koją, abu jie bėga nuo policijos į laukinių vikingų kaimelį, ieškodami laisvės ir laukinio gyvenimo...

Pradėkime nuo to, kad filmas absoliuti vyriškumo išbandymo parodija. Šiuo metu itin klesti hipsteriškos vyrų grupės, kurios siūlo įvairius tautinio tradicinius išbandymus (maudynes eketėje, jėgos pratybos, grupines vyrų meditacijos...), Vakarų pasaulyje, o jau ir Lietuvoje vis labiau populiarėja vyriškos terapijos, kuriose kalbama apie profilaktinį atsiskyrimą nuo moters ir vaikų savo dvasinei sveikatai stiprinti, pabūti, kitaip sakant, su berniukais.

Martinas tikriausiai ilgėsi to ryšio, todėl jo atsiskyrimas ir išėjimas į gamtą turėjo būti įkvėptas tikriausiai tų pačių vyrų herojų, kuriuos matome dokumentikoje, kurie organizuoja asmeninius išbandymus (prisiminkime mūsų Aurimą Valujevičių), tačiau Martinas nusipenėjęs jautruolis, kurio ketinimai ir išbandymai šioje istorijoje tampa smagia tokių siekių be pasiruošimų parodija. Iš vienos pusės filmas šmaikščiai juokauja iš kultūrinių danų ir norvegų subtilybių, o iš kitos pusės rodo suglebusio ir suvaikėjusio (net sukvailėjusio) vyro karikatūrą, kuri tampa linksma pramoga šiuolaikiniam žiūrovui, kuris bent kartą mynė su dviračiu lygiais išasfaltuotais Lietuvos takeliais ir pusę metų jautėsi dėl to žygio šį bei tą gyvenime nuveikęs, nes galėjo numintais kilometrais pasidalyti socialiniame tinkle.

Filmas, nors kartais perdėtai absurdiškas, tačiau gana taikliai išjuokia mūsų sureikšmintas pastangas keisti gyvenimo tėkmę drastiškais būdais, kuriuos ryžtamės daryti prisižiūrėję Netflix serialų apie vikingus arba super didvyrius ir įtikėję, jog mums taip pat lengvai seksis kaip ir fiktyviems multiplikacinio pobūdžio serialo veikėjams. Aišku, banaliausia ir neįdomiausia filmo dalis visgi buvo tas hašišo prekeivis, kriminalinė bėgimo ir susišaudymo linija, kuri labai popsiškai suvynioja socialinio liguisto hipsterio tėčio pakrikimą į pernelyg holivudinę kriminalinę formą. Vis tik tai savito kolorito komedija, kuri nepretenduoja visiems patikti.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela