Sveiki, skaitytojai,
Paveikslą „Graikai ir trojėnai kovoja dėl Patroklo
kūno“ (pranc. Les Grecs et les Troyens se disputant le corps de
Patrocle) nutapė belgų dailininkas Antoine'as Wiertzas. Šis
kūrinys, pasižymintis monumentaliais matmenimis ir dramatiškumu, yra vienas
geriausiai atspindinčių savitą ir kontraversišką menininko kūrybos stilių.
Paveikslas buvo sukurtas atsižvelgiant į akademines meno tradicijas, tačiau
atspindėjo ir Wiertzo ambicijas pralenkti savo amžininkus bei klasikinius
didmeistrius.
Antuanas Wiertzas paveikslą tapė du kartus. Pirmoji
versija (mažesnė) sukurta 1836 m. Romoje ir pasiekusi didelę sėkmę Briuselio
Salone (Belgijoje), šiuo metu saugoma Liubeko dailės muziejuje Belgijoje.
Antroji, didžiausia ir žinomiausia versija, buvo nutapyta 1844–1845 m.
Briuselyje. Šis gigantiškas kūrinys yra ne tik didelis meninis pasiekimas, bet
ir simbolis Wiertzo užsispyrimo bei noro sukurti meną, nepaklūstantį
komerciniams standartams. Jo matmenys yra įspūdingi – 520 cm aukščio ir 852 cm
ilgio.
Paveikslas vaizduoja žiaurią kovą, aprašytą Homero
poemoje „Iliada“. Scenos centre, apsuptas gyvybės ir mirties chaoso, guli
Patroklo, Achilo draugo ir artimo bičiulio, kūnas. Aplink jį susigrūdę graikų
ir trojėnų kariai, narsiai kovojantys dėl teisės perimti kūną. Graikai
stengiasi jį apginti ir atsiimti, kad galėtų atiduoti deramą pagarbą, o
trojėnai, vedami Hektoro, siekia pasiimti trofėjų ir paniekinti priešą.
Paveiksle dominuoja įtampa, dinamiškos figūros ir gilios, dramatiškos spalvos,
pabrėžiančios mūšio įnirtingumą.
Šis kūrinys tiesiogiai siejamas su Homero „Iliada“,
ypač 17-ąja giesme, kurioje detaliai aprašoma, kaip Hektoras nužudo Patroklą,
ir prasideda įnirtingas mūšis dėl jo kūno. Tai – vienas labiausiai jaudinančių
epizodų visoje poemoje. Wiertzas stengėsi perteikti ne tik fizinę kovą, bet ir
gilų emocinį krūvį – Patroklo mirtis buvo lemtingas įvykis, privertęs Achilą
sugrįžti į kovą ir pasmerkusį Hektorą bei visą Troją. Dailininkas, kaip ir
Homeris, pabrėžė didvyriškumą, ištikimybę ir tragišką likimą.
Antoine'as Wiertzas gimė 1806 m. Dinante, Belgijoje,
ir jau ankstyvoje jaunystėje parodė išskirtinį talentą. Jis studijavo
Paryžiuje, vėliau – Romoje, kur jį žavėjo Didžiųjų klasikų, tokių kaip
Mikelandželas ir Rafaelis, kūriniai. Tačiau Wiertzo gyvenimas buvo persmelktas
tam tikrų keistenybių ir ryškaus atsiskyrimo. Jis buvo itin idealistiškas ir
atsisakė parduoti savo didžiuosius darbus, manydamas, kad menas neturi būti
komercializuojamas. Šis principas lėmė tai, kad jis gyveno gana skurdžiai.
Vienas labiausiai žinomų Wiertzo gyvenimo aspektų buvo
jo polinkis į monumentalizmą. Jis tikėjo, kad menas turi būti kuriamas ateities
kartoms, todėl didžiuliame angare, pastatytame specialiai jo didelėms drobėms,
jis tapė gigantiškus paveikslus. Wiertzas taip pat pasižymėjo unikaliu
stiliumi, derindamas romantizmą, klasicizmą ir simbolizmą. Jo darbai dažnai
nagrinėjo mirties, moralės ir socialinės kritikos temas. Menininkas ypač mėgo
eksperimentuoti su šviesa ir šešėliais, kad sukurtų kuo labiau realistišką, bet
kartu ir simbolinę, dramatišką atmosferą.
Nors Antoine'as Wiertzas nebuvo itin populiarus savo
gyvenimo metu, po mirties jo palikimas buvo įvertintas. Dailininkas testamentu
paliko savo darbus Belgijos valstybei, su sąlyga, kad jie bus eksponuojami
specialiai jam pastatytame muziejuje. Būtent todėl Wiertzo didieji darbai
niekada nepateko į privačias rankas ir neturi komercinės vertės aukcionuose. Jų
vertė yra kultūrinė ir istorinė – jie atspindi XIX a. Europos meno tendencijas,
Wiertzo asmenybę ir jo unikalią meno filosofiją.
„Graikai ir trojėnai kovoja dėl Patroklo kūno“ – tai
ne tik paveikslas, tai vizuali „Iliados“ interpretacija, perteikianti Homero
poemos didybę ir dramatizmą. Vertė glūdi ne piniguose, o jo išskirtinume,
monumentaliame formato pasirinkime, meistriškame didvyriškumo ir tragedijos
atvaizdavime, bei glaudžiame ryšyje su antikinės literatūros šedevru.
Paveikslas leidžia šiuolaikiniam žiūrovui pamatyti, kaip didžioji epocha atgijo
per menininko, atidavusio visą savo gyvenimą menui, viziją.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą