Asmenybė. Vladas III Drakula, Valakijos kunigaikštis – tikroji kunigaikščio istorija: tikrovė ir mitai

Šis 1560 metais paveikslas, saugomas Austrijoje, manoma, yra pertapytas pagal neišlikusį originalą, kai Drakula iš tikrųjų pozavo dar būdamas gyvas.

Sveiki, istorijų gerbėjai,

 

Vladas III Drakula, geriau žinomas kaip Vladas Valakijos kunigaikštis, yra viena iš labiausiai bauginančių ir intriguojančių istorinių asmenybių, kurios gyvenimas supynėsi su tikrais įvykiais ir populiariomis legendomis. Gimęs 1431 m. Sigišoaroje (dabartinėje Rumunijoje) galingos Drakulo šeimos šeimoje, Vladas paveldėjo savo pravardę iš tėvo, Vlado II Drakulos, kuris buvo riterių drakono ordino narys, įkurto siekiant apsaugoti krikščionybę nuo Osmanų imperijos. Pats žodis „Drakula“ reiškia „Drakono sūnus“ arba „Velnias“ ir puikiai atspindi jo dvipusį įvaizdį – tiek didvyrio, tiek tironiškos asmenybės. Vladas III buvo stačiatikis krikščionis, kaip ir dauguma to meto Valakijos gyventojų, ir šios religijos vertybės bei taisyklės formavo jo pasaulėžiūrą bei sprendimus.

 

Vlado jaunystė buvo paženklinta nestabilumu ir asmeninėmis tragedijomis. Būdamas dar paauglys, jis kartu su jaunesniuoju broliu Radu Gražiuoju buvo atiduotas Osmanų sultonui kaip politinis įkaitas. Įkaitu jis išbuvo 4  metus (nuo 1442 iki 1446 metų). Tai buvo dalis sutarties, turėjusios užtikrinti Valakijos taiką. Šis įvykis giliai paveikė jaunąjį Vladą: jis matė Osmanų žiaurumą ir aroganciją, o tai ne tik sustiprino jo neapykantą jiems, bet ir išmokė jį naudotis bauginimo taktika, kuri vėliau tapo jo valdymo stiliumi.

 

Įkūrus Valakijos valdovą, Vladas III nuolat kovojo už savo kunigaikštystės nepriklausomybę. Jo pagrindinis tikslas buvo sustiprinti centrinę valdžią ir atsikratyti vidinės didikų opozicijos, kurie nuolat siekė jį nuversti. Vladas siekė įvesti tvarką ir panaikinti bet kokį neklusnumą. Išdavystės ir išdavikų paieška jam buvo pagrindinis rūpestis. Jo valdymą žymėjo kova už Valakijos nepriklausomybę nuo Osmanų imperijos, kuri vis labiau stūmėsi į Europos vidurį.

 

Būtent šios kovos metu Vladas Drakula užsitarnavo prieštaringą šlovę. Jis išgarsėjo kaip vienas žiauriausių valdovų istorijoje, o jo pagrindinis egzekucijos metodas buvo pasodinimas ant kuolų. Ši egzekucija buvo naudojama ne tik prieš Osmanų karius, bet ir prieš Valakijos didikų šeimas, kurie priešinosi jo valdžiai. Istoriniai šaltiniai liudija, kad Vladas naudojo šią praktiką kaip psichologinį ginklą. Pasak legendų, priešais jo pilį buvo išdėstytas visas miškas iš kuolų su mirštančių ir jau mirusių žmonių kūnais, kad atgrasytų visus, kas bandytų jam pasipriešinti.

 

Vlado asmeninis gyvenimas ir santykiai su artimaisiais, kaip manoma, buvo paženklinti tragedijų ir išdavysčių. Jo tėvas ir vyresnysis brolis Mircea II buvo nužudyti opozicijos didikų, o tai, kaip manoma, pavertė Vladą dar labiau kerštingu. Nors istoriniai duomenys apie jo žmonas ir vaikus yra prieštaringi, manoma, kad jis buvo vedęs kelis kartus ir turėjo keletą vaikų. Tačiau, nepaisant šeimos ryšių, Vlado atsidavimas savo valstybei ir negailestingas valdymo stilius leido manyti, kad bet koks asmeninis ryšys buvo antraeilis, palyginti su jo politiniais tikslais.

Kad mirtis nebūtų greita, kuolo smaigalys dažniausiai būdavo užapvalinamas, kad iškart nepažeistų gyvybiškai svarbių organų. Tada auka būdavo lėtai nuleidžiama ant kuolo, arba kuolas būdavo įkišamas į aukos kūną per išeinamąją angą ar lytinius organus. Kuolas būdavo statomas vertikaliai, o aukos kūnas, veikiamas savo svorio, lėtai slinkdavo žemyn kuolo ilgiu. Šis procesas buvo kruopščiai lėtinamas, kad mirtis užtruktų. Smaigalys pamažu perskrosdavo kūną, aplenkdamas širdį, plaučius ir kitus gyvybiškai svarbius organus, kad auka nemirtų greitai. Galiausiai kuolas išlįsdavo pro aukos petį, kaklą ar net burną.

 

Vlado charakteris buvo sudėtingas ir prieštaringas. Viena vertus, jis buvo itin protingas strategas, tikslingai kovojęs už savo šalies nepriklausomybę, ir tuo pat metu labai griežtas teisingumo šalininkas. Kita vertus, jis buvo nepalenkiamai žiaurus, negailestingas ir gebantis žudyti didelius kiekius žmonių, kad išlaikytų valdžią ir pasiektų savo tikslus. Šis dvilypumas leido atsirasti legendai, kuri vėliau įkvėpė airių rašytoją Bramą Stokerį sukurti populiarų personažą.

 

Vladas Drakula mirė 1476 m., tačiau jo mirties aplinkybės ir vieta iki šiol yra apgaubti paslapties. Populiariausios versijos teigia, kad jis žuvo mūšyje, kovodamas su osmanais, arba buvo nužudytas vieno iš jo paties artimiausių žmonių, kuris jį išdavė. Tiksli jo palaidojimo vieta nėra žinoma, nors kai kurie istorikai mano, kad jis gali būti palaidotas vienuolyne netoli Snagovo ežero Rumunijoje. Jo mirtis užbaigė vieną dramatiškiausių skyrių Rumunijos istorijoje, tačiau jo legendos baisumas liko gyvas.

 

Nors Vladas Drakula yra žinomas dėl savo kraugeriškumo, Rumunijoje jis dažnai laikomas nacionaliniu didvyriu, kuris narsiai kovojo už savo šalies nepriklausomybę nuo Osmanų imperijos. Jo gyvenimas ir darbai yra puikus pavyzdys, kaip istorija gali būti interpretuojama skirtingai. Iš tikrųjų jis buvo Valakijos kunigaikštis, kuris gyveno ir mirė viduramžių karų ir intrigų epochoje, o jo asmenybė, persipynusi su legenda, tapo viena iš populiariausių ir įsimintiniausių Vakarų kultūroje. Jo istorija atspindi ne tik jo asmenybės sudėtingumą, bet ir viduramžių Europos žiaurumą ir kovą už išlikimą.

 

Maištinga Siela