Nuotr.: Wiktor Studol by Loulou de la Falaise
Sveiki, skaitytojai,
Paskutinėmis savaitėmis pastebėjau, kad vėl bandau iš
savęs kažin ką išspausti: persistengiu, todėl labai pavargstu. Dėl ko?
Gyvenimas toks trumpas ir neverta savęs laužyti. Mūsų visuomenė nuolat
orientuota į rezultatą, į vis kokio nors kilnesnio, geresnio tikslo siekimą ir
žmogus gali lengvai įtikėti, kad kasdien turi tą ir daryti.
Siūlyčiau nusirengti, nusimesti riterio šarvus, nusiridenti
Sizifo sunkius akmenis ir pailsėti nuo nuolatinio savęs prievartavimo. Įtikėję,
kad nuolat turime kažin ko siekti sunkiai dirbdami, galime greitai perdegti,
palūžti, todėl, man regis, svarbiau yra pasiduoti, nekovoti, geriau prisėsti ir
iš esmės pasimėgauti žavinga akimirka, ištiesti kojas ir sulėtinti save ir
laiką. Pernelyg dažnai bėgame. Pastebėjote, kaip to laiko vis nėra? Atrodo, kad
jis pernelyg greitai bėga: čia rytas, čia popietė, o čia – žiūrėk! – jau
pavakarys ir nelabai belieka laiko, nes dar reikia tą ar aną padaryti ir...
Gali imti darytis graudu, kad bėgi kaip žiurkėnas rateliu ir niekas nesikeičia.
Jeigu jauti tą nenatūralų bėgimą, vadinasi, gali jį pristabdyti. Kaip? Ogi atsipalaiduoti
ir nieko nedaryti.
Bėgantiems per veiklas nieko nedarymas gali pasirodyti
itin sunkus. Bet verta išbandyti.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą