Slovėnų muzikos grupė "Laibach" ir filosofas Slavojus Žižekas: post-jugoslaviškos terapijos supratimas per militaristinę muziką

Sveiki, skaitytojai,

 

Skaitai istorines knygas ir tave „išneša į kosmosą“, t. y. domėtis absoliučiai plečiant žinias apie tai, ko net nenumanei egzistuojant. Taip jau nutiko ir šįkart apie slovėnų muzikos grupę „Laibach“, apie kurią daugiau ir papasakosiu.

 

Grupė „Laibach“ susikūrė 1980 m. spalio 1 d. pramoniniame Slovėnijos mieste Trbovljėje, tuo metu dar priklausiusioje Jugoslavijai. Nuo pat pradžių grupė išsiskyrė savo konceptualiu požiūriu į muziką ir meną. Jų kūryba apjungė militaristinius, totalitarinius, ir avangardinius elementus, kuriuos jie pavertė savotiška provokacija. Muziką, kurios šaknys slypėjo pramoniniame (industrial) ir neoklasikiniame skambesyje, jie naudojo kaip priemonę kritikuoti sistemą ir tirti jos ideologinius mechanizmus. Pirmoji vieša grupės paroda, pavadinta „Raudonasis rajonas 12“, buvo uždrausta dar iki jos atidarymo dėl „nepagrįsto ideologinio šališkumo“ ir „totalitarinio vizualinio stiliaus“. Šis įvykis tapo esminiu grupės tapatybės formavimuisi ir ryšio su cenzūra pradžia.

 

Grupės pavadinimas, „Laibach“, yra vokiškas Slovėnijos sostinės Liublianos pavadinimas, naudotas nacių okupacijos metu. Šis pasirinkimas buvo itin kontroversiškas, nes sukėlė asociacijas su Antruoju pasauliniu karu, totalitarizmu ir valstybiniu smurtu, o taip pat simbolizavo pasipriešinimą ir pasipiktinimą tuometine Jugoslavijos politine sistema.   Anuomet „Laibach“ ir kitos grupės, priklausančios kolektyvui „Neue Slowenische Kunst“ (NSK), susidūrė su stipria cenzūra. Jų performansai ir muzika dažnai buvo draudžiami, o pati grupė atsidūrė valstybės saugumo akiratyje dėl tariamo „nacionalizmo“ ir „neofašizmo“ propagavimo. Ironiška, bet tokia cenzūra tik dar labiau sustiprino grupės įvaizdį ir paskatino jos populiarumą už Jugoslavijos ribų.

 

Filosofas Slavojus Žižekas, pats būdamas slovėnas, tapo vienu svarbiausių grupės idėjų interpretatorių ir advokatų. Jis teigė, kad „Laibach“ ne propaguoja totalitarizmą, o jį hiperbolizuoja ir parodijuoja, atskleisdami jo absurdiškumą ir vidinius prieštaravimus. Žižekas matė „Laibach“ kaip grupę, kuri veikia kaip veidrodis, atspindintis sistemos ideologinius mechanizmus ir priverčiantis žiūrovą ar klausytoją susimąstyti apie savo paties ryšį su valdžia ir autoritetu.  Filosofas ypač pabrėžė grupės naudojamą „totalitarinės meno formos“ strategiją, kuri leidžia atskleisti, kaip ideologija veikia per estetiką ir simbolius. Žižekas manė, kad „Laibach“ kritikuoja ne konkrečią politinę sistemą, o pačią ideologijos ir galios struktūrą.

Pirmojoje nuotraukoje matote dar grupės gyvavimo pradžioje susikurtą juodo kryžiaus ženklą, kuris anuomet buvo uždraustas ir cenzūruojamas kaip ir militaristinė grupės muzika, judėjimas, nes tiesiogiai sietini su nacių svastika. Visgi grupė niekada nesitaikstė prie spaudimo ir jau matome 2005 kitoje nuotraukoje (po 25 metų), jie pozuoja Šiaurės Korėjoje, kurioje koncertavo ir kuri net nesuprato, kad jų įvaizdis, kurį taiko, yra rėžimo išjuokimas.

Ši filosofinė perspektyva padėjo iš naujo įvertinti grupės kūrybą ne tik Slovėnijoje, bet ir visame pasaulyje. Žižeko įžvalgos įkurdino „Laibach“ ne tik kaip muzikos grupę, bet kaip sudėtingą meninę ir filosofinę koncepciją. Tai leido tarptautinei publikai giliau suprasti grupės meninius ir politinius motyvus. Žižeko dėka, „Laibach“ tapo iššūkiu tradiciniam mąstymui apie meną ir politiką, ir sustiprino grupės įvaizdį kaip „veidrodį“ šiuolaikiniam pasauliui.

 

„Laibach“ kūryba ir toliau yra įdomi tuo, kad ji niekada nestovėjo vietoje. Grupė nuolat keičia savo stilių, priimdama įvairius žanrus – nuo pramoninės muzikos iki eksperimentinio poproko. Jie perdirbo tokių atlikėjų kaip „The Beatles“, „Queen“ ir „Rammstein“ kūrinius, suteikdami jiems militaristinį, pramoninį ir totalitarinį skambesį. Vienas įsimintiniausių jų projektų buvo 2015 m. koncertas Šiaurės Korėjoje, Pchenjane, kuris dar labiau sustiprino jų reputaciją kaip provokuojančių ir nebijančių peržengti ribų menininkų.

 

Šiandien „Laibach“ vis dar kuria muziką ir aktyviai koncertuoja. Nors jų didžiausios šlovės metai jau praeityje, grupė išlaiko ištikimų gerbėjų ratą ir nuolat provokuoja tiek savo kūryba, tiek viešais pasisakymais. 2024 m. „Laibach“ išleido albumą „Love Is Still Alive“, kuris atspindi jų nenutrūkstamą kūrybinį procesą ir gebėjimą prisitaikyti prie šiuolaikinių tendencijų, išlaikant savo autentišką stilių. Nors jie galbūt nebėra populiarumo viršūnėje, grupė vis dar yra svarbi Slovėnijos kultūros dalis, kuri padėjo šaliai atrasti savo identitetą po Jugoslavijos žlugimo.

 

Žižekui ir daugeliui slovėnų „Laibach“ reiškia daugiau nei tiesiog muzikos grupę. Jie yra savotiškas „kultūrinis bastionas“, kuris atspindi nacionalinę traumą, ideologinį chaosą ir paiešką savo vietos pasaulyje. „Laibach“ menas yra lyg kolektyvinė terapija, kuri leidžia slovėnams atvirai kalbėti apie savo sudėtingą praeitį ir įvertinti dabartį. Jų įtaka matoma ne tik muzikoje, bet ir mene bei visuomenės nuomonėje, jie tapo neatsiejama post-jugoslaviškos Slovėnijos tapatybės dalimi.

Paklausykite keletą „Laibach“ kūrinių iš įvairių laikmečių

Laibach - The Whistleblowers (Spectre)

Laibach - Opus Dei (Life is Life)

Laibach - The Sound of Music

Maištinga Siela