Filmas: "Išnykimo valanda" / "Weapons"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Šįkart pažiūrėjęs filmą pagalvojau, kad šiaip jau siaubo žanro kino režisierius Zach Cregger turi savitą kino struktūrą. Potencialiai įmantresnę ir įdomesnę, nei, sakykime, dauguma šiemet mano matytų siaubo kino pavyzdžių. Jau anuomet jo filmas „Barbaras“ (2022), nors ir nebuvo stebuklas, bet jau tada, mano nuomone, išsiskyrė tuo, kad režisierius geba pasakoti įdomiomis scenų kompozicijomis. Naujausias jo darbas „Išnykimo valanda“ (angl. Weapons) jau laikomas vienu geresniu šių metų siaubo kino žanro kategorijoje, ir galiu pasakyti, kad tai tikriausiai iš tikrųjų taip ir yra, bent jau iš to, ką šiemet teko matyti.

 

Istorija šiaip jau paprasta: amerikietiško stiliaus miestelyje dingsta 17 vaikų, bet sutapimas stulbinantis – visi iš mokytojos Justinos klasės, iš kurios iš esmės lieka tik vienas berniukas. Į paniką ir klaikumą puolę tėvai elgiasi labai „logiškai“, pirmiausia puola niekinti mokytoją ir kaltinti mokyklą, tad, sakyčiau, labai... lietuviška. Susidūrusi su tėvų pykčiu ir stresu, Justina nušalinama nuo darbo, tad bando pasinerti į alkoholį ir romaną su policininku...

 

Atrodo, kad viskas lyg ir vyktų pagal nuoseklią logiką, tačiau netrukus filmas keičia pasakojimo perspektyvą ir estafetė perduodama kitam to miestelio gyventojui. Galiausiai regresijos pasakojimo principu sulipdomas įvairių perspektyvų ir susikertančių veikėjų istorijos plokštumoje pasakojimo žemėlapis. Tiesa, kine tai jau senas triukas, tik siaubo žanro kategorijoje seniai to nemačiau, todėl paliko įspūdį būtent filmo koliažas. Režisierius supranta, kad filmą labai pagerintini galima jį įmantriau sumontuojant ir pateikiant kiek kitokia pasakojimo forma, kuri padeda „sumėtyti pėdas“ ir sukelti didesnį galvosūkio įspūdį, nei yra iš tikrųjų. Istoriją buvo galima sukonstruoti įprastu būdu ir ji būtų išėjusi kaip pastarųjų 5 metų įprastos S. Kingo romanų ekranizacijos su aiškia pasakojimo laiko linija. Istorijoje vėl veikia ragana ir juodoji magija, persipynusi su vudu kultūros elementais – kine paskutiniais dešimtmečiais kiek primirštas reikalas.

 

Visgi filmas nėra grynojo žanro filmas. Pabaigos įspūdinga scena, kai vaikai pažadinti burtų galiausiai puola raganą, primena siaubą, bet ne tokį, kokį manaisi pamatysiantis įprastame siaubo filme, jame švysteli kažkoks „nunulintos“, „nurengtos“ pasakos motyvas. Vaikai drasko raganą į gabalus kaip kokie rykliai ar aligatoriai gražioje žalioje amerikietiškoje pievelėje, kone po minkštikliais kvepiančiais skalbiniais, kitaip sakant, taikaus bei iliustratyvaus parodomojo gražaus gyvenimo aikštelėje, o ne kokiame tamsiame rūsyje. Tas specifinis kontrastas, dėl ko filmas gali pasirodyti parodija, bet parodija netampa, veikiau išgauna paveikų kitokio finalo įspūdį, kuris vieniems gali sukelti atmetimo reakciją, o kitiems sukelti susidomėjimą apie galimas kitokias siaubo kino sugestijas ir reikšmes. Kaip antai „Interesų zona“ – graži pievelė šalia koncentracijos stovyklos sienos kelia žiūrovo sąmonėje prieštaringus jausmus.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.6

 

Maištinga Siela