Sveiki, mieli
skaitytojai,
Kartais suprasti tolimą pasaulio įžymybę, o ypač jos
elgesį, paprastai „nuspalvintą“ žiniasklaidos filtrų, yra sudėtinga, nes
sukelia optinę iliuziją, kad mes apie jų gyvenimus daugmaž viską žinome. Nė velnio
nieko nežinome! Apie tai, ką tariamės žiną, manau, pirmiausia ir yra iš Belfasto
kilusios Kathryn Ferguson dokumentinis filmas „Sinéad O'Connor. Niekas
neprilygsta“ (angl. Nothing Compares) (2022), kurį visai
neseniai parodė LRT televizijoje su Ramūno Zilnio įgarsinimu, tad dar galite jų
mediatekoje paieškoję pasižiūrėti.
Sinéad O'Connor mėgstu kaip atlikėją. Apie jos
gyvenimą daugiau sužinojau, kai prieš kelerius metus paskelbė apie jos mirtį. Ir
tas gyvenimas nebuvo pavydėtinas, kaip, beje, ir daugumos įžymybių. Iki šiol retkarčiais
pasiklausau Sinéad O'Connor įrašų, pasižiūriu įspūdingus jos gyvo atlikimo koncertų
ištraukas – nepaprasta. „Niekas neprilygsta“ apima du svarbius dainininkės
laikotarpius: nuo vaikystės prisiminimų iki kokių 1994-1995 metų, kada atlikėja
tiesiog pasitraukė dėl skandalų iš viešojo sektoriaus ir ilgą laiką tylėjo. Įdomu
tai, kad visame filme pati atlikėja neduoda interviu tiesiogiai, nematome jos
veido išraiškos ar sėdinčios ant sofos ir duodančios emocingai interviu, tačiau
prie filmo ji prisidėjo 2019 metais ilgas valandas kalbėjusi su režisiere ir
galų gale, kai kuriuos prisiminimus pati įgarsinusi.
Filmas niūrus, ypač baisi dainininkės prisiminimai iš
vaikystės, kai ji su šeima gyvenimo Dubline. Motina tikriausiai sirgo
bipoliniu, nes mergaitę net savaitę laikė tiesiog... sode, kur ji šaltomis
naktimis ir miegodavo ant žolės. Tuo metu moterų teisės ir vaikų teisės
Airijoje niekam nerūpėjo, visi tik gąsdino magdalietėmis skalbėjomis, o
jų veiklą koordinavo ir prižiūrėjo vienuolės, vadinasi, Bažnyčia. Toks tatai
supratimas, todėl mergaitė iš motinos buvo atimta jau su giliomis traumomis ir kurį
paauglystės laiką gyveno prieglaudoje, kitapus gatvės pusės buvo tos magdalietės,
tad puikiai matė ir žinojo jų kančias ir nepavydėtiną gyvenimą. Nepaisant visko,
jos polinkis dainuoti ir puikus balsas netrukus atkreipė dėmesį ir ji pamažu
prasimušė, išvykdama į Londoną ir ten netrukus pastodama. Pirmojo vaiko ji
susilaukė vos dvidešimties, todėl savęs su magdaliečių likimu netapatina.
Jautru filme tai, kad skausmas, kurį atlikėja nešėsi
iki pat mirties, yra susijęs su patirta iš motinos prievarta, netgi kai kurios
dainos, pavyzdžiui, „Troja“ yra būtent apie jos patirtis, kai ją skriausdavo
motina. Filme akcentuojami trys pirmieji jos albumai, kurie padarė poveikį
muzikai. „Liūtas ir Kobra“ (1987) bei „Niekas neprilygs“ (1990), kurio
pagrindinis singlas „Nothing Compares“ tapo geriausiai vienu metu parduodamu
singlu, nors daina tebuvo itin populiaraus atlikėjo Princas koveris. Įdomu tai,
kad Princo palikimo kompanijos atstovai uždraudė šį koverį panaudoti pačiame
filme, o aš taip laukiau, kada pasirodys ištraukos iš jos koncerto ir vaizdo
klipo, kurie visgi buvo, bet pritildyti, sumontuoti kitaip, kad nepažeistų
įstatymo. Kodėl? Nežinau, reiktų gilintis. Visgi paties filmo pavadinimas tampa
analogišku šio singlo pavadinimu ir vis tiek įprasmina patį garsiausią kūrinį.
Visgi mane stebino dainininkės elgesys populiarumo
viršūnėje. Ją savaip savinosi feminizmas, moterų teisių judėjimas Airijoje, bet
tuo pačiu ir labai jos kratėsi, ją niekino ir šmeižė. Buvau seniai matęs ir
girdėjęs, kaip Sinéad O'Connor tiesioginėje transliacijoje po dainos suplėšė anuomet
popiežiaus Jono Pauliaus II nuotrauką. Ji buvo teisi, bet anuomet kalbėti apie
katalikų bažnyčios tvirkinamus vaikus, iš kurių buvo, kaip ir nenoriai filme
užsimenama, ir pati Sinéad O'Connor, galima suprasti, iš kur tas pyktis. Deja,
pasaulis, pakurstytas tų pačių kunigų persekiojimo nesuprato. Skandalas apie
koncertavimą Amerikoje, kai ji paprašė negroti JAV himno, pavertė ją patyčių
subjektu. Buvau šokiruotas, su kokiu pasimėgavimu rasistiškai ir įžeidžiai
dešimtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje TV laidų vedėjai, komikai ir politikai
smaginosi pasakodami, kaip jie, jeigu galėtų, tuoj pat sumušią tą airišką kalę.
Ta neapykantos kalba tiesiog „sprogdina“, primena fariziejus, kurie
dangstydamiesi teisingumu patys propaguoja smurtą ir tauzija apie vertybių
ginimą. Panašių dalykų vis dar galima pamatyti ir Lietuvoje, ypač inteligentijos,
kultūros ir politikos srityje, o ką jau besakyti apie paprastą darbininkų
klasę...
Populiarumo kaina iš vienos pusės atlikėją skaudžiai
įpareigojo byloti savąją tiesą, kurios niekas nesuprato, o iš kitos – ji tapo visuomenininkų
ir žurnalistų sukurta auka. Žiūrėdamas filmą vėl prisiminiau A. Camus romaną „Svetimas“,
kai teismo procese visi viską žino ir sako už patį Merso, panašiai ir su Sinéad
O'Connor anuomet. Atlikėja sulaužė ne vieną standartą, netrukus po šių skandalų
pasaulis ėmė labai keistis, ypač Airija, tačiau atlikėja, kaip pati teigė, buvo
pernelyg visuomenės įžeista. Ji niekada nesimėgavo žinomumu ir niekada nenorėjo
būti įžymi, nes tai vargina, tai pražudo žmones. Galima sakyti, kad ji paaukojo
save dėl tam tikrų paraiškų, atsisakė būti įrašų kompanijų lėlė ir dėl to jos
populiarumas sumenko. Ar ji vienos dainos atlikėja? Žinoma, kad ne. Jos įrašai,
nors kurį laiką JAV-ose buvo išimami, o radijas nustojo juos skleisti, vis vien
vėliau sugrįžo ir tebėra prieinami ir parduodami. Deja, apie ankstesnius
laikus, apie atlikėją kamuojančias ligas, fobijas ir priepuolius, bandymus
nusižudyti nieko čia nerasite – tai jau kita istorijos atkarpa, kurią galbūt
kas nors vieną dieną sukurs.
Man patiko šis filmas, mąsčiau apie jos gyvenimą po
seanso dar kelias dienas. Tai drąsu, netipiška, kitaip. Taip retai į viešumą
išeina išties nesuvaldyti ir taip reikalingi žmonės. Manau, ji buvo tokia. Filmas
tai paliudija. Nuo filmo pasirodymo iki Sinéad O'Connor mirties 2023 metų
liepos mėnesio praeis pusantrų metų. Režisierė buvo užsiminusi, kad atlikėja
kaip ir nematė galutinio filmo varianto, teigdama, kad niekada savo pačios
kūrinių nežiūrinti. Kiek čia tiesos ir mito, sunku pasakyti.
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 76/100
IMDb: 7.6
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą