Sveiki, skaitytojai,
Vasaros paskutinę dieną „įšokau“ į keistą vakaro filmo
pasirinkimą – šiame „Kino pavasario“ festivalio sezone nematytą italų režisierės
Maura Delpero kino filmą „Vermiljas“ (ital. Vermiglio)
(2024). Tiesa, režisierės darbų iki šiol nebuvau matęs, tad nusprendžiau
susipažinti. Režisierė nėra produktyvi, debiutavo 2008 metais, o „Vermiljas“
yra jos ketvirtasis ilgametražis filmas, siūlytas į amerikiečių „Oskarus“ kaip
geriausias užsienio filmas iš Italijos.
Vermiljas – tai ir tikrovėje egzistuojantis mažas
kaimelis prie Alpių, Italijos pusėje, pietų Tirolyje. Vermiljas yra įsikūręs 1261
metrų aukštyje, čionai ir nufilmuota praktiškai visa juosta, regint Alpių
pašlaites tiek žiemą, tiek vasaros sezonais. Lietuvių internetiniai komentarai
pažymėjo, kad filmas labiausiai jiems patiko būtent dėl šių vaizdų, o man tenka
tik pritarti. Labai gražu, primena mano paties asmenines keliones Šveicarijoje
ir Italijoje aplink Alpes.
Iš tikrųjų filmas vaizduoja Antrojo pasaulinio karo
maždaug pabaigą, apie 1944 metus, kai pamažu vokiečiai ima suprasti, kad karo
baigtis – ne jų naudai. Aukštai įsikūrusioje bendruomenėje gyvenimas primena
vis dar XIX amžių. Jeigu manote, kad visi italai yra nesuvaldomo temperamento
ir gestikuliuoja rankomis, tai šiauriniai radikaliai skiriasi: veikėjai kalbasi
tyliai, labiau savo sugestija primena skandinavus, nei italus, o jų
pavaizduotas gyvenimas daugiau ar mažiau panašus į visų.
Pasakojimo centre – Vermiljas kaimo mokytojo Cezario
gyvenimas. Cezaris jau senstelėjęs ir žilas, nors dar nėra senukas, o jo šeimos
istorija daugiau ar mažiau atspindi to meto aplinkinių gyvenimą. Mokytojas –
daugiavaikis tėvas, kurio žmona praktiškai kas kelerius metus pagimdo po vaiką
ir tą žmonės priima kaip savaiminę duotybę, nes moterų, pagal to meto sampratą,
pareiga yra duoti gyvybę. Cezaris visgi rūsčiai šaltas, neša kantriai šeimos
(kartu ir bendruomenės) patriarchato užsidėtą akmenį, vadovaujasi konservatyviais
ir tyliais šeimos diktatūriniais svertais, t. y. naudojasi tėvo statusu, todėl
sprendžia savo dukterų ir sūnų gyvenimus pagal savo supratimą. Pats suvokdamas,
kad labai svarbus vaikų išsilavinimas, visgi dėl finansų į mokslus jis
išleidžia jaunesnę dukrą, vidurinę (galimą lesbietę) priversdamas pavydėti, o
vyresniajai jau kurti savo likimą su iš Sicilijos pabėgusiu dezertyru, kuris
jai pažada laimingą gyvenimą.
Visgi kalnų papėdėje gyvenimas tampa dramatiškai lėtas,
o tai nulemia filmo dinamiką. Laiką čionai veikėjams diktuoja sezoniškumas,
gamta, o žmonėms bene didžiausia pramoga – liaudies dainomis atšvęstos
vestuvės, kurias greitai keičia kokios nors tragiškos mirtys. Kitaip sakant,
filmas perteikia neskubiai XX a. pirmosios pusės kalniečių italų gyvenimo
ritmą, kuris aiškiai man asmeniškai primena ir mūsų lietuvių senąjį kiną,
įskaitant ir A. Puipos „Elzė iš Gilijos“ (2000) pasakojimo tėkmę, nors Puipos
variante veiksmas vystomas prie jūros. Tiesa, filmo atmosfera, karo kontekstas,
kalniečių gyvenimas kiek primena gerą vokiečių rašytojo Robert Seethaler
lietuviškai pasirodžiusią knygą „Visas gyvenimas“ (Baltos lankos, 2017).
Taigi „Vermiljas“ tampa lėta dramatiška kino meditacija, kuri iš vienos pusės
perteikia natūralią šeimos gyvenimo ir tylių konfliktų burbulą, bet iš kitos
pusės – jau socialiai hierarchiškai angažuotą galios modelį, kurio fone karo atmosfera
ir vietinių pokalbiai tampa visos bendruomenės svarbiausiu jauduliu. Labiausiai
stebino šeimos atvirumas ir kūniškumas, vaikai sukritę į lovas mažoje bakužėje,
motina atvirai prie dukterų žindo savo ir savo dukters vaikus, miegojimas šalia
karvių... Vau. Daug kartų matyta, bet vis tiek savaip pritraukia ir stebina.
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 85/100
IMDb: 6.9
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą