Sveiki,
„Gimiau viešbučio kambary ir Dievo
prakeiktas mirštu viešbučio kambary.“ Judžinas O‘Nilas
Amerikiečių dramaturgo Judžino O'Nilo (Eugene O‘Neill,
1888-1953) citata yra lakoniškas ir niūrus jo gyvenimo apibendrinimas,
kuris puikiai atspindi ir esmines jo dramaturgijos temas: vienišumą,
nestabilumą ir amžinąjį svetimumą. Tai man be galo įdomi asmenybė, paženklinta
tragišku likimu. Faktiškai šioji frazė tapo jo egzistencijos ciklo konstatavimu:
jis gimė Niujorko „Broadway“ viešbučio kambaryje, nes tėvas buvo nuolat
gastroliuojantis aktorius, ir mirė Bostono viešbučio kambaryje. Šis viešbutis
tampa galinga metafora: tai vieta be šaknų, tranzitinė erdvė, rodanti, kad
O'Nilas niekada neturėjo tikrų, ramių namų. Jo gyvenimas buvo nuolatinis
klajojimas, kurį lydėjo disfunkcinė šeima – motina priklausoma nuo morfijaus,
tėvas alkoholikas ir brolis, taip pat kovojantis su priklausomybėmis.
Antroji citatos dalis, „Dievo prakeiktas“, apima
O'Nilo asmeninį skausmą ir nevilties jausmą. Dramaturgas pats jaunystėje sirgo
tuberkulioze, kovojo su alkoholizmu ir sunkia depresija, todėl jautėsi esąs
pasmerktas jau nuo gimimo. Viešbučio kambarys tokiu atveju nebeatspindi tik
fizinės vietos, bet virsta sielos kalėjimu – izoliacija, kuri nepalieka vietos
meilei, ramybei ar išsigelbėjimui. Būtent šis psichologinis kalėjimas tampa
pagrindine O'Nilo kūrinių ašimi: jo personažai, ypač tokiose dramose kaip „Ilgos
dienos kelionė į naktį“ ar „Ledininko ateitis“, nuolat gyvena iliuzijomis,
kurios žlunga, palikdamos juos apnuogintus ir vienišus, klaidžiojančius be
aiškios prasmės ar prieglobsčio. Citatą galima laikyti jo poetine tragedija –
asmeninės patirties esencija, kurioje klajūno likimas virsta universaliu
žmogaus pasmerkimo bejėgiškumui simboliu.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą