Sveiki, skaitytojai,
Ruošdamas santrumpas apie 10 pačių didžiausių ir
populiariausių XX a. homoseksualų rašytojų, kurių kūriniai priklauso iki šių
dienų queer ar LGBTQ kategorijai (ir ne tik), pastebėjau, kad rašytojų asmenybės ir
literatūros inovacijos padarė progresą visai LGBTQ suvokimo ir priėmimo raidai, pats ėmiau ir nustebau, kad turime visai
nemažai išverstų kūrinių į lietuvių kalbą. Ir dar visai neseniai, net neišpirktų iš knygyno
lentynų. Gal kas susidomės, tad pateikiu.
1. Virdžinija Vulf (Virginia Woolf,
1882–1941, JK)
Vulf, viena žymiausių modernizmo figūrų, turėjo
kompleksišką ir fluidišką (besikeičiančią) seksualinę tapatybę, kuri tiesiogiai
atsispindėjo jos kūryboje. Nors buvo ištekėjusi už Leonardo Vulfo, ryškiausią
emocinį ir kūrybinį ryšį ji palaikė su rašytoja ir sodininke Vita Sakvil-Vest
(Vita Sackville-West). Apie jų romaną išlikę gausūs, aistringi laiškai. Ši
aistringa patirtis įkvėpė romaną „Orlandas“ (Orlando, 1928), kuris
peržengė lyties ir laiko ribas, tapdamas vienu ankstyvųjų kūrinių apie lyties
fluidiškumą ir moters bei vyro tapatybę. Vulf novatoriškas „sąmonės srauto“
technikos naudojimas ir dėmesys moters patirčiai („Ponia Dalovėj“, „Į švyturį“)
padarė ją moterų ir LGBT+ literatūros ikona.
2. Džeimsas Boldvinas (James Baldwin,
1924–1987, JAV)
Boldvinas buvo afroamerikietis rašytojas, tapęs vienu
svarbiausių balsų, nagrinėjančių rasizmą, seksualumą ir tapatybę. Nuo
homofobijos ir rasinės diskriminacijos Niujorke jis pabėgo į Paryžių. Nors
didžioji dalis jo šešėlio kritikos buvo nukreipta prieš rasizmą, jo
homoseksualumas buvo centrinė jo darbo dalis. Romanas „Džovanio kambarys“ (Giovanni’s
Room, 1956) drąsiai vaizduoja amerikiečio Davido meilės romaną su italų barmenu
Paryžiuje, visiškai ignoruojant rasines problemas, bet susitelkiant į
homoseksualumo gėdą ir baimę tuometinėje visuomenėje. Boldvino atvirumas lėmė
jo, kaip vieno iš ankstyvųjų juodaodžių, gėjų, aktyvistų ir intelektualų,
pripažinimą.
3. V. H. Odenas (W. H. Auden, 1907–1973,
JK/JAV)
Odenas buvo atvirai homoseksualus poetas. Jo
homoseksualumas nebuvo tiesioginė visos jo poezijos tema, tačiau jo gyvenimo
patirtis ir santykiai su vyrais persmelkė jo darbus intymiomis ir filosofinėmis
įžvalgomis. 1939 m. Niujorke jis susipažino su jaunesniu poetu Česteriu Kalmanu
(Chester Kallman), kuris tapo jo ilgalaikiu partneriu ir gyvenimo palydovu iki
pat Odeno mirties. Šis ryšys ir jo pasaulėžiūra padėjo jam tapti vienu
įtakingiausių ir labiausiai cituojamų XX a. poetų. Jo kūryba, kaip antai „Laikas
ir mirties agonija“ (The Age of Anxiety, 1947), pasižymėjo intelektualiniu
aštrumu ir meistriška forma.
4. Gertrūda Stain (Gertrude Stein,
1874–1946, JAV)
Stain buvo modernizmo švyturys, geriausiai žinoma dėl
savo eksperimentinės rašymo technikos ir kultūrinio centro kūrimo Paryžiuje.
Jos 39 metus trukęs romanas su Alise B. Toklas buvo viešas ir tvirtas, tapdamas
ryškiu atvirų lesbiečių santykių pavyzdžiu tuo metu. Ironiškas ir novatoriškas
jos kūrinys „Alisos B. Toklas autobiografija“ (The Autobiography of
Alice B. Toklas, 1933) iš tikrųjų yra Stain autobiografija, parašyta iš Alisos
perspektyvos, kas leido jai grakščiai apeiti ir pažeisti įprastas biografijos
ir tapatybės normas. Jos salonas tapo modernistinės meno ir literatūros sostine.
5. Kristoferis Išervudas (Christopher
Isherwood, 1904–1986, JK)
Išervudas, kartu su Odenu, 1930-aisiais daug laiko
praleido Berlyne, kur klestėjo laisvesnis homoseksualų gyvenimas prieš nacių
iškilimą. Jo gyvenimas Berlyne tapo pagrindu novelių rinkiniui „Atsisveikinimas
su Berlynu“ (Goodbye to Berlin, 1939). Išervudas buvo vienas iš pirmųjų
rašytojų, atvirai ir be gėdos vaizdavusių homoseksualų gyvenimą. Vėliau, jau
gyvendamas JAV, jis rašė tokius atvirus romanus kaip „Vienišas vyras“ (A
Single Man, 1964), kuris tapo kertiniu moderniosios gėjų literatūros kūriniu,
atvirai nagrinėjančiu gėdos nevaržomą gėjų tapatybę ir sielvartą. Man patiko
sėkminga ir puiki šios knygos ekranizacija (2009) tuo pačiu pavadinimu.
6. Trumenas Kapotė (Truman Capote,
1924–1984, JAV)
Kapotė buvo žinomas dėl savo ekscentriškos asmenybės,
aštraus intelekto ir viešo, nors ir ne visada atviro, homoseksualumo. Jis
gyveno su savo partneriu Džeku Danfiu (Jack Dunphy). Kapotė garsėjo kaip
talentingas stilistas. Nors jo ryškiausias kūrinys „Šaltakraujiškai“ (In
Cold Blood, 1966) yra non-fiction detektyvas, jis atvirai vaizdavo gėjų kultūrą
savo ankstesniame, Pietų gotikos stiliumi parašytame romane „Kiti balsai,
kiti kambariai“ (Other Voices, Other Rooms, 1948), kuriame aprašoma
berniuko paauglystė ir susidūrimas su seksualiniais niuansais. Abu kūriniai
išversti į lietuvių kalbą.
7. E. M. Forsteris (E. M. Forster,
1879–1970, JK)
Forsterio homoseksualumas visą gyvenimą buvo slaptas
dėl griežtų to meto Didžiosios Britanijos įstatymų, kriminalizuojančių gėjų
santykius. Jis rašė romanus apie heteroseksualų gyvenimą, tokius kaip „Kelias
į Indiją“ (A Passage to India), tačiau savo asmenine patirtimi grįstą
romaną „Morisas“ (Maurice) apie homoseksualų vyrų meilę jis rašė apie
1913–1914 m. ir uždraudė jį publikuoti iki pat savo mirties, bijodamas teisinio
persekiojimo ir visuomenės pasmerkimo. Išleistas 1971 m., „Morisas“ tapo
džiaugsmingu, nors ir uždelstu, manifestu, parodžiusiu, kad gėjų meilė gali
turėti laimingą pabaigą. Devinto dešimtmečio pabaigoje netgi ekranizuotas, o
vieną pagrindinių vaidmenų sukūrė aktorius (anuomet dar jaunutis) H. Grantas.
8. Radcliffas Holas (Radclyffe Hall,
1880–1943, JK)
Hola viešai save vadino „inverte“ (terminas, naudotas
to meto seksologijoje, apibūdinantis moterį, kuri jaučiasi ir rengiasi kaip
vyras), rengėsi vyriškai ir naudojo vardą Džonas (John). Jos lesbiečių tapatybė
buvo žinoma to meto Londono bohemos sluoksniuose. Jos romanas „Vienatvės
šulinys“ (The Well of Loneliness, 1928) tapo sensacija ir istorine
lesbiečių literatūros klasika. Nors jame naudojamas medicininis „inversijos“
terminas, romanas buvo uždraustas Didžiojoje Britanijoje dėl obsceniškumo, o
tai tik padidino jo šlovę ir įtaką, parodant lesbiečių gyvenimą atvirai.
9. Žanas Ženė (Jean Genet, 1910–1986,
Prancūzija)
Ženė gyvenimas buvo nepaprastai sunkus: jis buvo
našlaitis, vagis ir kalinys, o jo kūriniai atspindi šią marginalizacijos
patirtį. Jo homoseksualumas, kartu su kriminaline praeitimi, tapo jo kūrybos
varomąja jėga. Jo ankstyvieji darbai, tokie kaip „Gėlių Dievo Motina“
(Notre Dame des Fleurs, 1943), sukūrė poetišką ir mitologizuotą kalėjimų, vyrų
prostitucijos ir gėjų pogrindžio pasaulį. Jis tyrinėjo etikos ir estetikos
ribas, paverčiant tai, kas visuomenės laikoma negražu ar nuodėminga,
aukščiausiu meno ir grožio objektu. Knyga buvo leidyklos „Kitos knygos“ 2011
metais išleista.
10. Langstonas Hjusas (Langston Hughes,
1902–1967, JAV)
Hjusas buvo pagrindinė figūra Harlemo Renesanso
judėjime, o jo poezija ir proza šlovino juodaodžių kultūrą. Nors Hjusas niekada
viešai neaptarė savo seksualumo, apie jį plačiai kalbėta akademiniuose
sluoksniuose: jis greičiausiai buvo gėjus arba biseksualus, ir vengė oficialiai
apibrėžti savo seksualumą dėl tuometinės visuomenės ir aktyvizmo nuostatų. Vis
dėlto, jo meilės poezijoje ir tam tikrose pjesėse randami dviprasmiški, intymūs
vyriški vaizdai. Jo įtaka yra milžiniška, nes jis sugebėjo sujungti afrikiečių-amerikiečių
patirtį su modernizmo srovėmis, naudojant džiazo ir bliuzo ritmus savo
kūryboje.
Štai tiek.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą