Kelionė. Šveicarija, Liucerna, Keturių Kantonų ežeras, Reino kriokliai, Arės upės kanjonas, Susten perėja

 

Sveiki, brangūs skaitytojai,

 

Tęsiu savo asmeninių patirčių dalijimąsi iš kelionės į Šveicariją. Aname įraše (spauskite ČIA) aš jau dalijausi bene svarbiausiu Šveicarijos miesto Ženeva pamatymu ir įspūdžiais, šįkart įrašą darysiu apie likusius objektus ir Liucerną, kuris tituluojamas kaip gražiausias Šveicarijos miestas. Gaila, mano kelionės programa neleido apsilankyti sostinės Berne ir dar vieno itin svarbaus miesto Ciuricho, tačiau pamačiau Ženevą ir Lucerną (šį miestą labiausiai norėjau pamatyti), tačiau daug ką kompensavo neregėtai įdomi ir graži Šveicarijos kalnų panorama, perėjos, kriokliai ir kiti objektai. Aišku, per mažai laiko viskam aprėpti, priprasti, o galiausiai ir suprasti, todėl mano pažintis su čia aprašomais dalykais labiau turistinė, prabėgomis, klausantis pačių įdomiausių pasakojimų ir pildant žinias internetu. Taip pat šiame įraše dalijuosi asmeninėmis fotografijomis iš kelionės, po kuriomis daug kur rasite nuoseklias ir įdomias istorijas, mano paties susidarytą nuomonę.

 

Kodėl pasirinkau Šveicariją? Rinkausi pagal atostogų patogias datas, nes daug šiemet man kas netiko, tad, galima sakyti, į šią kelionę „įšokau“ rinkdamasis tarp Slovėnijos ir Šveicarijos. Labai norėjau pamatyti abi šalis, nes Balkanus esu gana nuosekliai patyrinėjęs, tad Slovėnija vis dar mano karštas taikinys kitiems metams, jeigu pavyks. Šveicariją rekomendavo mano kolegos, jų pasakojimai apie nuostabiąją Liucerną ir ežerus, išliaupsintus paties Maironio, kalnus, ramybę mane tiesiog... erzino, nes pats Šveicarijoje nebuvęs, tik pravažiavęs įspūdingas perėjas pernai, tad nesiskaito. Norėjau pažinti labiau šalį, pajusti jos energiją, istoriją ir t. t.

 

Šveicarija – unikali Europos šalis. Ne tik dėl to, kad tai mūsų bankai, indėliai ir saugumas, geriausi laikrodžiai ir šokoladas, bet ir dėl savo unikalios politinės bei kalbinės padėties. Visų pirma Šveicarija stengiasi kaimyninių šalių atžvilgiu išlikti neutrali (kaip ir Švedija), ji nepriklauso NATO, neturi euro, nėra įstojusi į Europos Sąjungą, tačiau geografiškai būdama svarbioje zonoje traukia investicijas iš viso pasaulio... Kaip susikūrė toji Šveicarija ir kodėl ji tokia skirtinga ir unikali?

 

Šveicarijos, kaip šalies, istorija prasidėjo dar 1291 m., kai trys Alpių slėnių bendruomenės – Uri, Švicas (Schwyz) ir Untervaldenas (Unterwalden) – pasirašė amžinosios sąjungos sutartį (Bundesbrief). Ši sąjunga buvo atsakas į tuo metu stiprėjančią Habsburgų įtaką (apie Habsburgų dinastijos santuokas ir apsigimimus įdomiai esu parengęs ČIA). Taip buvo padėtas pagrindas tam, kas vėliau išaugo į Šveicarijos Konfederaciją. Pavadinimas Šveicarija (vok. Schweiz) kilęs būtent iš Švico kantono pavadinimo, kuris buvo vienas iš trijų steigėjų. Ilgainiui konfederacija plėtėsi, priimdama naujus narius ir įtvirtindama savo galią prieš galingus kaimynus.

 

Šveicarijos nepriklausomybės kelias buvo sudėtingas. Po ilgų konfliktų su Šventosios Romos imperija ir Habsburgų dinastija, 1648 m. Vestfalijos taikos sutartimi buvo formaliai pripažinta Šveicarijos Konfederacijos nepriklausomybė ir neutralumas. Tačiau šalis susidūrė su iššūkiais Napoleono karų metu, kai trumpam buvo paversta Helvetijos Respublika. Tik 1815 m., po Vienos kongreso, Šveicarijos neutralumas buvo patvirtintas tarptautinėje arenoje ir tapo jos užsienio politikos pagrindu. Dėl tokios politikos šalis išvengė dalyvavimo abiejuose pasauliniuose karuose, kas leido jai išsaugoti stabilumą.

 

Šveicarija garsėja savo unikalios politinės sistemos – tiesioginės demokratijos – tradicijomis. Piliečiai turi didelę įtaką priimant įstatymus ir sprendimus per dažnus referendumus bei piliečių iniciatyvas. Šalis turi keturias nacionalines kalbas: vokiečių, prancūzų, italų ir retoromanų. Vokiečių kalba yra labiausiai paplitusi (kalba apie 62 % gyventojų), po jos seka prancūzų (23 %), italų (8 %) ir retoromanų (0,5 %). Ekonomika yra itin stipri ir pasižymi aukštu technologijų lygiu, dideliu finansų sektoriumi, tiksliąja mechanika, farmacija ir pramonės gaminių eksportu. BVP vienam gyventojui yra vienas didžiausių pasaulyje.

 

Šveicarijos neutralumas išliko dėl kelių priežasčių: istorinio konteksto, geografinės padėties Alpėse, didelės kariuomenės, kuri atbaidė potencialius agresorius, ir gebėjimo tapti diplomatijos bei humanitarinės pagalbos centru. Šalies reputacija, kaip neutralios, saugios vietos, pritraukė tarptautines organizacijas, bankus ir korporacijas. Šveicarija yra garsi ne tik savo neutralumu ir ekonomika, bet ir nuostabiais Alpių kraštovaizdžiais, kaip minėjau, garsiuoju šokoladu, sūriu, laikrodžiais ir peiliukais, kurių galite įsigyti kiekviename mieste. Dėl savo stabilumo, kokybės ir unikalios kultūros ji tapo patraukli vieta gyventi ir verslui.

Šveicarijos vėliava yra stačiakampio formos raudonas audinys su baltu lygiakraščiu kryžiumi centre, kuris nesiekia kraštų. Ši vėliava, viena iš dviejų stačiakampių vėliavų pasaulyje (kita – Vatikanas), turi ilgą ir turtingą istoriją, siekiančią toli į praeitį. Manoma, kad jos ištakos siekia Šveicarijos Konfederacijos įkūrimą 1291 m., tačiau dabartinis dizainas buvo priimtas XIX a. Pirminė kryžiaus simbolika yra religinė, siejama su krikščionybe ir Šveicarijos karine istorija. Kryžius buvo naudojamas kaip atpažinimo ženklas mūšiuose, ypač po 1339 m. Laupeno mūšio.Vėliava simbolizuoja vienybę, laisvę, garbę ir taiką. Nors Raudonasis Kryžius naudojo atvirkščią Šveicarijos vėliavos versiją (raudonas kryžius baltame fone), tai pabrėžia šalies humanitarinius principus. 1848 m. Šveicarijos Konfederacijai priėmus naują konstituciją, vėliava buvo oficialiai patvirtinta kaip nacionalinis simbolis.

 Šveicarija yra nedidelė, kalnuota šalis Vakarų ir Vidurio Europos sandūroje, neturinti išėjimo į jūrą. Jos plotas siekia apie 41 285 km² (Lietuvos kiek daugiau nei 65 000 km.). Šalis ribojasi su penkiomis valstybėmis: šiaurėje su Vokietija, rytuose su Austrija ir Lichtenšteinu, pietuose su Italija, o vakaruose su Prancūzija. Didžioji šalies dalis išsiskiria kalnuotu reljefu, kurį dominuoja Alpės ir Juros kalnai. Aukščiausias šalies taškas yra Dufūro viršukalnė (Dufourspitze), siekianti 4 634 metrus. Nors šalis maža, joje prasideda ir teka kelios svarbios Europos upės, tarp jų Reinas ir Rona. Šveicarijos sostinė yra Bernas, nors didžiausias šalies miestas – Ciurichas.

 

Mano asmeninis požiūris į Šveicariją ir šveicarus

 

Gana išsilavinusi tauta! Paprastai tikrieji šveicarai mokyklose privalo mokytis antrosios užsienio kalbos, pvz., jei esi vokiškai kalbantis, tai paprastai rinksiesi prancūzų arba italų kalbą, privaloma ir trečioji kalba, kurią jau paprastai paskiria kantono regionas. Taigi galite sveikintis parduotuvėje vokiškai, itališkai, prancūziškai, visi atsakys. Su manimi asmeniškai kalbėjo angliškai, matėsi, kad esu su kuprine, ne vietinis, ir jie tai, žinokite, labai jaučia.

 

Gal kiek kebliau, kad jie neturi euro, nors yra Europoje, pvz., Kosovas ir Juodkalnija, kurie nėra Europos Sąjungos šalys, tačiau jų valiuta – euras, tad ten labai patogu. Šveicarijoje – Šveicarijos frankas, kurių buvau pasiėmęs objektams per valiutos keityklą Lietuvoje. Spalvinga valiuta, kurios kursas daugmaž 1,1 euro už 1 franką. Tikriausiai girdėjote, kad Šveicarija brangi šalis. Tas, žinokite, iškart pasimato. Šveicarijoje išties brangiau viskas nei Lietuvoje, net apsipirkimas tiesiog maisto parduotuvėje. Aišku, daug ką galite rasti su nuolaidomis, šveicarai mėgsta akcijas ir jos būna tikrai nemažos ir tada panašu į lietuviškas kainas, tad keliauti ir išgyventi Šveicarijoje tikrai įmanoma, o galiausiai juk ir išlaidauti nebūtina.

 

Šveicarai įdomūs žmonės dėl savo taisyklių, tad tą reikia suprasti ir priimti. Jeigu kokie prisigėrę britai Ispanijos kurorte šūkauja iki ryto lakstydami nuogi ir viską teršdami, šis dalykėlis Šveicarijoje nepaeis, žinokite. Šveicarai tylūs žmonės, sakyčiau, rimti ir nemėgstantys juokelių, ypač juodojo humoro. Nakties ramybė yra privaloma, jie net po 10 valandos vakaro nebeleidžia unitazo ir dušo (įskyrus viešbučius ir tam tikrus nakvynės namus), jokios muzikos, vakarėlių su trankia muzika, jeigu yra kaimynai – šventa, kitaip tuojau prisistatys tarnybos ir tai nėra juokai. Šveicarai itin susitvarkę šiukšlių rinkimo ir pridavimo tvarką, nes jų šiukšlės yra maišuose sveriamos ir už kiekvieną kilogramą tenka susimokėti, todėl jau seniai jiems įaugę į kraują, kad reikia labai viską tausoti. Girdėjau, kad šią naujovę nori kažkas prastumti pas mus Lietuvoje, bet ar tai nepaskatins vėl vežti atliekų į mišką ir simuliuoti?

 

Šveicarijoje sudėtinga su gyvūnais ir augintiniais. Ten turėti šunį yra kosmosas! Tas šuo turi būti ne tik išdresiruotas, bet ir patikrintas gyvūno psichologo (už tai tenka mokėti kiekvieną sykį), neleidžiama namuose vienų auginti net jūrų kiaulyčių, jeigu porelėje vienas nudvėsė, kitam reikia greitai surasti pamainą, nes jeigu kas įskųs, bus didelė bauda. Su gyvūnais sunku Šveicarijoje, ten net lama turi turėti partnerį, nes kitaip pažeidžiamos gyvūnų teisės. Nežinau, kaip ten kalnuose su ūkininkais... Ar karvei reikia psichologo?

 

Šiaip šveicarai ramūs, punktualūs žmonės, tvarkingi, bet prisiėmę juokingų įstatymų, kurie labai įrėmina jų pačių asmeninius gyvenimus. Tikras šveicaras nesipuikuoja, jis gali būti milijonierius, tačiau važinėti su dešimties metų senumo automobiliu ir gyventi paprastame namuke (šveicarų daugelis politikų taip ir gyvena), tad puikuotis ir demonstruoti, koks esi įtakingas, kaip pas tave ant riešo prabangūs laikrodžiai blizga – ne šveicaro lygiui, nes tai prasto tono ženklas. Jeigu tokių ten ir sutiksite, kažin, ar tai tikrieji šveicarai, nes didmiesčiuose yra daug imigrantų, verslininkų ir kt. iš viso pasaulio, kurie gali sudaryti visai kitokį – prabangos ir ištaigos – įspūdį.

 

Nors Šveicarija pasižymi kariniu neutralumu, tačiau visiems sveikiems vyrams Šveicarijos piliečiams privaloma beveik metus trunkanti karinė prievolė, o moterys gali rinktis būti savanorėmis. Tiesa, šveicarų apmokyti ir puošnūs kariai yra vieninteliai Vatikano sargyboje esantys sargybiniai iki šių dienų. Tai jau sena tradicija.

 

Ar norėčiau gyventi Šveicarijoje? Tikriausiai, kad ne, bet šalis galėtų būti dėl savo politikos ir įvairovės alternatyvi dėl pasirinkimo. Čia gyvenimas neatrodo perkrautas, ypač kalnuose gaubia tam tikra ramybė ir gamtos grožis. Siūlau dabar pasižiūrėti mano fotoreportažo.

Pirmasis objektas, ką pamačiau Šveicarijoje – garsieji Reino upės kriokliai, kurie pamažu leidžiantis mediniais serpentininiais laiptais atsiveria kaip galinga upė. Iš aukšto gal neatrodo taip įspūdingai, tačiau nusileidus į apačią, kur pastoliai įrengti praktiškai taip, kad gauni purslų, tada suvoki, kokia galinga stichija! 

Reino kriokliai Šveicarijoje yra vieni didžiausių ir įspūdingiausių Europos krioklių pagal vandens tėkmę. Nors jų aukštis siekia „tik“ 23 metrus, 150 metrų plotis ir didžiulis vandens kiekis sukuria įspūdingą reginį, ypač vasarą, kai upės srovė yra stipriausia. Kriokliai yra netoli Šafhauzeno miesto, o juos galima apžiūrėti iš abiejų upės krantų, taip pat plaukiant laiveliu, kuris priplaukia prie pat krentančio vandens. Krioklių centre iškilusi uola leidžia lankytojams užkopti ant viršaus ir pamatyti visą srautą iš arti. Ši vieta yra viena iš populiariausių gamtos traukos vietų Šveicarijoje.

Liucernos stogai! Pagaliau pasiekiau Liucerną ir čia matote vaizdą nuo prekybos centro stogo. Aišku, visko neaprėpsiu ir daug nuotraukų čia nedėsiu, tad trumpai apie pačią Liucerną, kuri man kur kas labiau patiko nei Ženeva. Liucernos miesto istorija siekia ankstyvuosius viduramžius. Nors tiksli įkūrimo data nėra žinoma, miestas pradėjo augti aplink šv. Leger (St. Leodegar) vienuolyną, įkurtą VIII a., ir nedidelį žvejų kaimelį prie Riso upės žiočių. Oficialiai miestas įkurtas 1178 m., kai jį įsigijo benediktinų vienuolynas. Liucerna tapo svarbiu prekybos kelių mazgu, jungiančiu Šiaurės ir Pietų Europą per Gotardo perėją, o tai paskatino jos ekonominį augimą. 1332 m. Liucerna prisijungė prie Šveicarijos Konfederacijos, tapdama ketvirtuoju jos nariu ir reikšmingu politiniu bei kariniu centru. Miestas pergyveno reformacijos ir kontrreformacijos laikotarpius, išlaikydamas katalikišką tapatybę, o XIX a. Liucerna išpopuliarėjo kaip turizmo centras.

Liucernos centre esantis „Old Swiss House“ yra istorinis restoranas, išsiskiriantis tradicine šveicariška architektūra, žinoma, kad ant jo sienų ištapyti Johano Volfgango von Goethės kūrinių fragmentai. Restoranas labiau žinomas dėl savo autentiškos atmosferos, patiekiamų patiekalų bei architektūrinių detalių.

Liucernos centre, prie pat garsiojo Liūto monumento, įsikūręs Alpineum yra nedidelis, bet unikalus muziejus, išsiskiriantis milžiniškomis, detaliomis tapybos panoramomis, kurios perteikia Alpių kalnų grožį ir didybę.  Šios XIX a. kūrybos panoramos, vadinamos „cykloramomis“, sukuria gylio ir masto iliuziją, leidžiančią lankytojams pasijusti tarsi stovint tikrų kalnų papėdėje. Alpineum išskirtinumas yra tai, kad jis siūlo ne tik vizualinę patirtį, bet ir edukacinę kelionę po Alpių kraštovaizdį, parodant istorinę ir meninę perspektyvą, kuri atspindi, kaip anksčiau buvo vaizduojamos kalnų grandinės.

Didžiulė skulptūra natūralioje Liucernos uoloje. Kai buvau, tiesa, vyko dirbtinio tvenkinuko nusausinimas, vaikai rinko iš dumblo primėtytas monetas. Liucernoje, uolos sienoje, iškaltas liūto paminklas, arba „Liūtas Liucernoje“ (Löwendenkmal), yra vienas labiausiai jaudinančių Šveicarijos memorialų. Šis paminklas skirtas įamžinti Šveicarijos gvardiečių, ištikimai tarnavusių Prancūzijos karaliui Liudvikui XVI, atminimą. 1792 m., per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, gvardiečiai gynė karališkąją Tuilri rūmų rezidenciją Paryžiuje. Daugiau nei 700 jų žuvo per atakas, atsisakę pasiduoti ar atsitraukti, net ir gavę karaliaus įsakymą tai padaryti. Paminklas, sukurtas skulptoriaus Bertelio Torvaldseno (Bertel Thorvaldsen), simbolizuoja ne tik šveicarų gvardiečių narsą ir ištikimybę, bet ir tragišką jų lemtį – mirštantį liūtą, sužeistą ieties, vaizduojantį pasiaukojimą ir garbę.

Ši skulptūra sužavėjo daugelį, tarp jų ir garsųjį amerikiečių rašytoją Marką Tveną. Lankydamasis Liucernoje, jis pavadino šį paminklą „liūdniausiu ir labiausiai jaudinančiu akmens kūriniu pasaulyje“. Šis vertinimas pabrėžia ne tik skulptūros meninę vertę, bet ir jos gebėjimą sukelti stiprias emocijas, primenant apie nepalaužiamą ištikimybę, net ir beprasmiškos mirties akivaizdoje. Paminklas tampa ne tik istorine atminimo vieta, bet ir universaliu simboliu, kalbančiu apie garbę, narsą ir netektį.

Be liūto vienas svarbiausių Liucernos lankytinų objektų yra, žinoma, ilgas medinis Koplyčios tiltas (šalia yra dar ir Pelų, jeigu neklystu, tiltas), bet šis pats gražiausias su itin turtinga istorija. Koplyčios tiltas (Kapellbrücke) yra ilgiausias Europoje išlikęs medinis tiltas ir vienas žinomiausių miesto simbolių. Jis buvo pastatytas 1333 m. ir jungė senąjį Liucernos miestą su naujuoju, o taip pat buvo dalis miesto gynybinių įtvirtinimų. Trikampio formos stogo erdvėje, po karnizu, buvo patalpintos 111-os medinės, XVII a. dailininko Hanso Vaagnerio kurtos, paveikslų plokštės, vaizduojančios Šveicarijos ir Liucernos istorijos įvykius bei miesto globėjų šventųjų Leodegaro ir Mauricijaus gyvenimo scenas. Šios plokštės ne tik pasakojo istorijas, bet ir veikė kaip pamokanti moralinė knyga, skirta to meto gyventojams ir lankytojams.

Tragiškas įvykis ištiko tiltą 1993 m. rugpjūčio 27 d., kai dėl didelio gaisro didžioji tilto dalis ir dauguma jame esančių paveikslų buvo sunaikinta. Gaisras greičiausiai kilo dėl neatsargiai numestos cigaretės. Tai buvo didžiulė netektis miestui ir visai Šveicarijai, tačiau po kruopščių atstatymo darbų, trukusių mažiau nei metus, tiltas buvo atstatytas. Pavyko išgelbėti ir restauruoti apie 40 paveikslų, o kiti buvo atkurti iš išlikusių nuotraukų. Šiandien atstatytas tiltas simbolizuoja Liucernos atsparumą ir gebėjimą atkurti savo istorinį paveldą. 

Liucernos krantinė. 

Koks smaragdinis vanduo! Šiaip visur aplink Alpes ežerų vanduo ryškiai žalias, Keturių Kantonų ežeras taip pat! Ši nuotrauka padaryta man plaukiojant laivu šiame svarbiame Šveicarijai ir Liucernai ežere. Keturių Kantonų ežeras (Vierwaldstättersee), esantis pačioje Šveicarijos širdyje, susiformavo per paskutinįjį ledynmetį, kai Reuso ledynas, besileidžiantis nuo Alpių, savo galingu slėgiu išrausė didelį duburį. Ledyno atsitraukimas ir ledo tirpimas suformavo įspūdingos formos ežerą, kurio krantai gausiai raižyti ir primena Norvegijos fiordus. Būtent dėl šios geologinės praeities ežero krantai yra tokie dramatiški ir vaizdingi. Ežero pavadinimas kilęs iš keturių istorinių kantonų – Uri, Švico, Untervaldeno (dabar padalintas į Obvaldeną ir Nidvaldeną) ir Liucernos, kurie jį supa ir formuoja Šveicarijos Konfederacijos branduolį. Nors ežeras yra svarbus turistinis objektas, jo vaidmuo šalies istorijoje yra daug gilesnis. Ežero plotas siekia 114 km², o didžiausias gylis yra 214 m.

Šis ežeras turėjo svarbią strateginę reikšmę Liucernai, nes jis buvo pagrindinis prekybos ir susisiekimo kelias, jungiantis miestą su kitais svarbiais regionais. Laivai gabeno prekes ir žmones, o tai prisidėjo prie miesto ekonomikos augimo ir klestėjimo viduramžiais. 1905 m. čia lankėsi ir garsusis lietuvių poetas Maironis, kuriam šios vietovės paliko didelį įspūdį.  Nors detalių apie jo veiklą nėra daug, žinoma, kad Liucernos apylinkių kalnų ir ežero gamtos grožis giliai sujaudino poetą.

Fontanas Liucernos senamiestyje, vaizduojantis žmogų, laikantį dvi žąsis, yra žinomas kaip „Gänsemännli“ fontanas (Žąsininko fontanas). Nors tiksli jo sukūrimo data nėra visiškai aiški, manoma, kad jis buvo sukurtas XVI a. pabaigoje arba XVII a. pradžioje ir atnaujintas vėlesniais laikais.  Ši bronzinė skulptūra vaizduoja vyrą su dviem žąsimis, o tai susiję su Liucernos miesto ir jo gyventojų istorija bei kasdienybe. Žąsys simbolizuoja žemės ūkį, kuris buvo svarbus regiono ekonomikai, o pats fontanas buvo skirtas aprūpinti vandeniu vietos gyventojus ir tapti socialine susitikimo vieta. Šiandien fontanas yra ne tik vandens šaltinis, bet ir turistų traukos objektas, atspindintis viduramžių Liucernos kasdienybę.

Nuotrauka iš Liucerno centro. Matosi senasis miesto savivaldybės pastatas. Šiandien Liucerna yra svarbus Šveicarijos kultūros, turizmo ir ekonomikos centras, harmoningai derinantis turtingą istoriją su šiuolaikiniu gyvenimu. Miestas garsėja savo nuostabiu senamiesčiu, istoriniais tiltais, ypač Koplyčios tiltu, ir įspūdingu kalnų kraštovaizdžiu, į kurį įeina ir Keturių Kantonų ežeras. Liucerna pritraukia milijonus turistų iš viso pasaulio ne tik dėl savo grožio, bet ir dėl puikios infrastruktūros, muziejų ir meno galerijų. Be to, Liucerna yra svarbus regioninis ekonomikos variklis, turintis stiprų paslaugų sektorių ir augančią švietimo sritį.

Liucernos centre esantys geležinkelio vartai-arka, žinomi kaip "Stadttor" (Miesto vartai), yra vienintelis išlikęs senosios miesto geležinkelio stoties reliktas, pastatytas 1896 metais.  Vartai išliko po to, kai 1971 metais gaisras sunaikino originalų, istorinį stoties pastatą. Ši neobaroko stiliaus arka, su savo puošniomis detalėmis, dabar tarnauja kaip įėjimas į šiuolaikinę geležinkelio stotį ir yra tapusi savotišku simboliu, jungiančiu senąją miesto istoriją su dabartimi. Pirmąją stotį projektavo architektas Hans Wilhelm Auer.

 

Šv. Leger (St. Leodegar) bažnyčią, kuri yra pagrindinė Liucernos katalikų bažnyčia ir vienas iš svarbiausių jos simbolių. Ji garsėja dviem dideliais bokštais ir įspūdingais fasadiniais laiptais. Bažnyčia stovi vietoje, kurioje nuo VIII amžiaus stovėjo to paties pavadinimo vienuolynas, paskatinęs miesto augimą. Šiandien matoma renesanso stiliaus bažnyčia buvo pastatyta 1633–1639 m. po to, kai didžiulis gaisras sunaikino senąją romaninę bažnyčią. Ji yra vienas iš nedaugelio baroko stiliaus statinių, išlikusių Šveicarijoje. Bažnyčios viduje yra vertingas vargonų mechanizmas, o jos istorija glaudžiai susijusi su Liucernos dvasiniu ir kultūriniu gyvenimu.

Liucernoje nepaprastai daug dviračių! Nepamenu, ar Amsterdame tiek mačiau, bet čia jų tiesiog be proto daug! Čia net ponai į darbą važiuoja dviračiu, nes patogiau ir ekologiškiau.

Palieku Liucerną ir vykstu kalnų keliais į Arės upės kanjoną. Nieko panašaus gyvenime nesu matęs. Kanjono kelias maždaug pusantro kilometro, eini vien keliuku padarytų iš lentų arba išskaptuotu tiesiog oloje palei upę, kuri kaskart keičia spalvą. Šįkart ji buvo žalsvai pieniška, o virš galvų – keli šimtai metrų uolos, saulė kai kada vos prasiskverbia. Įspūdingas gamtos reginys. Šis kanjonas susiformavo per tūkstančius metų, Arės upei išgraužiant gilius takus kalkakmenio uolienose po paskutiniojo ledynmečio.  Kanjono plotis vietomis susiaurėja iki vos 1 metro, o jo sienos iškyla iki 180 metrų aukščio, sukurdamos tamsų ir dramatišką gamtos koridorių. Lankytojai gali apžiūrėti kanjoną eidami specialiai įrengtais mediniais takais ir tuneliais, kurie leidžia pasigrožėti krentančiu vandeniu, besisukančiais sūkuriais ir kriokliais iš arti. 

Kita stotelė – Susten perėja kalnuose. Pakelėje, tarp kalnų, iš vietos ūkininkų teko įsigyti vietos gamybos įvairiausių sūrių, galima ir alkoholio bei kitų suvenyrų gauti, už sienos aptvare bliauna karvės, jas meldžia agregatais jaunuolis, laksto draugiškas šuo, kvepia mėšlu... Absoliučiai kaimiška kalnų Šveicarija, kvapą gniaužantys vaizdai, kuriuos padariau kiek daugiau nei 2 kilometrų 200 metrų aukštyje.

Susten perėja (Sustenpass) yra vaizdingas kalnų kelias Šveicarijos Alpėse, jungiantis Urno (Uri) kantoną su Berno kantonu. Jo istorija siekia seniausius laikus, kai perėja buvo naudojama kaip svarbus susisiekimo maršrutas. Šiuolaikinis kelias, atidarytas 1938 m., yra vienas iš paskutiniųjų pastatytų didžiųjų Šveicarijos Alpių kelių, o tai lėmė puikų inžinerinį sprendimą, pritaikytą prie Alpių reljefo. Geologiškai perėja yra unikali, nes joje galima stebėti ledynmečio suformuotus kraštovaizdžius, tokius kaip akmenynai ir ledynų likučiai. Kelias yra maždaug 45 km ilgio, veda per kalnus ir turi daugybę tunelių bei tiltų. Pusiaukelėje esančioje Susten perėjos vietoje yra trijų kantonų sandūros taškas, o tai pabrėžia jos svarbą ir unikalumą.

 

Štai tokia Šveicarija. Aišku, visko vėl neperteikiau ir nesutalpinau, tik svarbiausius ir įdomiausius akcentus. Asmeniškai Šveicarijos kalnų, tarpeklių, serpentinų grožis nustelbė Šveicarijos urbanistinius ir kultūrinius pamatymus, tad į Šveicariją būtina leistis, jeigu dievinate kalnus!

 

Maištinga Siela