Kas yra rezignacija? Rezignacija Vinco Mykolaičio-Putino romane "Altorių šešėly" bei Vakarų Europos literatūroje

Sveiki,

 

Literatūros veikėjai dažnai, kaip ir mes, žmonės, patiriame rezignacijos etapus. Vieni labiau, kiti mažiau. Šiame įraše apžvelgsiu, kas yra rezignacija, kokie jos požymiai, pateiksiu Vakarų Europos literatūrinių pavyzdžių ir Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ pagrindinio veikėjo Liudo Vasario rezignacijos atvejį.

 

Rezignacija, jos ypatumai ir pasireiškimas Vakarų Europos literatūros pavyzdžiuose (A. Camus „Svetimas“, G. Flaubert „Ponia Bovari“, V. Šekspyras „Hamletas“, G. Orwell „1984-ieji“, J. W. von Goethe „Jaunojo Verterio kančios)

 

Rezignacija (iš lot. resignatio, reiškiančios atsisakymą, nusileidimą) – tai psichologinė būsena, apibūdinama kaip pasidavimas ar susitaikymas su neišvengiama, dažnai nepalankia, padėtimi ar lemtimi, atsisakant tolimesnės kovos, pastangų ką nors pakeisti ar vilties pagerinti. Pagrindinis rezignacijos požymis yra vidinis atsisakymas ir apatija; žmogus nustoja aktyviai veikti ar siekti tikslų, jaučia bejėgiškumą ir praradimą (galbūt savo paties galios ar kontrolės). Nors kartais rezignacija gali būti suvokiama kaip ramybės ar išmintingo susitaikymo ženklas, dažniausiai ji siejama su emociniu atsitraukimu, nusivylimu ir liūdesiu.  Šis jausmas ypač ryškus, kai po ilgos kovos ar didelių pastangų suprantama, kad situacija nepagerės, ir viskas, kas lieka, yra priėmimas.

 

Šis jausmas dažnai sutinkamas ir gvildenamas Vakarų Europos literatūroje, atspindėdamas sudėtingas žmogaus egzistencijos dramas. Pavyzdžiui, egzistencialistinėje literatūroje, kurioje akcentuojamas absurdas ir pasirinkimo našta, rezignacija pasireiškia kaip atsakas į gyvenimo beprasmybę, kai herojus nustoja ieškoti prasmės ir tiesiog „yra“. Prancūzų rašytojo Alberto Camus „Svetimas“ yra puikus pavyzdys: pagrindinis veikėjas Merso rodo visišką abejingumą aplinkiniam pasauliui ir savo paties likimui, jo šaltumas ir emocinis atsitraukimas simbolizuoja pasidavimą absurdiškai egzistencijai. Klasikinėje literatūroje rezignacija dažnai susijusi su nelaiminga meile, socialine nelygybe ar politiniu bejėgiškumu. Pavyzdžiui, kai kuriuose XIX a. realistiniuose romanuose (pvz., Gustave'o Flaubert'o „Ponia Bovari“), personažai, nuvilti gyvenimo realybės, ima gyventi iliuzijų pasaulyje arba pasiduoda nuoboduliui ir apatijai, nes suvokia savo negalėjimą pabėgti nuo socialinių normų ar savo padėties. Rezignacija šiuose pavyzdžiuose tampa pasyvaus protesto ar tylaus žlugimo forma.

Paveikslas „Rezignacija, panelė ir pusryčių stalas“, Bertha Wegmann, 1890.

 

Pirmasis pavyzdys yra Viljamo Šekspyro tragedija „Hamletas“. Rezignacija čia pasireiškia ne kaip visiškas pasidavimas, o kaip veiksmo paralyžius, atsirandantis dėl metafizinio neapibrėžtumo ir moralinio abejojimo. Hamleto nuolatinis atidėliojimas atkeršyti už tėvo mirtį ir jo garsi abejonė „Būti ar nebūti“ atspindi egzistencinę rezignaciją: susidūręs su gyvenimo neteisingumu ir korupcija, jis praranda valią veikti, nes bet kokia pastanga atrodo beprasmė prieš lemtį ir mirties neišvengiamumą. Jo rezignacija kyla iš intelektualinio perteklinio mąstymo ir idealų žlugimo, kai jis negali priimti pasaulio, kuris neatitinka jo moralinių standartų. Tai rezignacija, kuri paralyžiuoja.

 

Antrasis pavyzdys – George'o Orwell'o distopija „1984“. Čia rezignacija tampa politinio teroro rezultatu, įgydama visiškos asmenybės sutriuškinimo ir vidinio pasidavimo prasmę. Pagrindinis veikėjas Vinstonas Smitas (Winston Smith) iš pradžių bando kovoti su totalitariniu režimu ir išsaugoti savo individualumą bei prisiminimus, tačiau po fizinių ir psichologinių kankinimų Minties ministerijoje jis visiškai palūžta. Vinstono rezignacija yra ne laisvas pasirinkimas, o valios ir sielos sunaikinimas – jis galiausiai nuoširdžiai pamilsta Didįjį Brolį. Šios rezignacijos priežastis yra absoliuti valstybės jėga ir nuolatinė baimė, o jos prasmė – įspėjimas apie tai, kaip valdžia gali visiškai ištrinti žmogaus savimonę ir paversti jį bejėgiu įrankiu, kuris nebeturi net vidinės galios protestuoti. Tai rezignacija, primesta jėga.

 

Trečiasis pavyzdys – Johanno Wolfgango von Goethe's romanas „Jaunojo Verterio kančios“. Rezignacija čia yra romantinės meilės ir jausmų absoliutizavimo padarinys. Verteris yra beviltiškai įsimylėjęs Lotę, kuri ištekėjusi už kito. Jo rezignacija kyla iš nepataisomos situacijos privačioje sferoje: negalėdamas turėti mylimos moters ir atsisakydamas priimti socialines konvencijas bei realybę, jis pasirenka pasyvumą ir galiausiai savižudybę. Šios rezignacijos priežastis yra nepakantumas ribojančiai pasaulio realybei ir emocinis jautrumas, kuris nepajėgia adaptuotis. Verterio rezignacija atspindi romantinės eros idealizmo žlugimą, parodant, kad per didelis atsidavimas jausmams be proto įsikišimo veda į žlugimą. Tai rezignacija, atsiradusi iš emocinės frustracijos.

 

Rezignacija Vinco Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“: Liudo Vasario atvejis

 

Rezignacija Vinco Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“ yra pagrindinė ašis, per kurią analizuojama kunigo Liudo Vasario asmenybės drama. Rezignacijos genezė slypi ankstyvajame veikėjo gyvenimo etape, kuomet jis, vedamas idealistinio tikėjimo ir tėvų primestos pareigos (o ne tikrojo pašaukimo), susitaiko su visuomenės ir šeimos lūkesčiais ir pasirenka dvasininko kelią. Tai pirminė, paslaptingai rami, bet lemtinga rezignacija prieš visuomenės struktūrą ir tradiciją. Jis pasirašo įžadams, nors širdyje jaučia menininko ir pasaulietiškos meilės šauksmą.

 

Ši pirminė rezignacija tampa vidinės tragedijos priežastimi ir ištiso psichologinio proceso pradžia. Dvasininko sutana varžo jo poeto prigimtį, o celibato įžadas nuolat konfliktuoja su žmogiškos meilės troškimu ir aistringais jausmais moterims (ypač Liucei ir bažnyčios Nepažįstamajai). Vasario rezignacija virsta nuolatiniu vidiniu susiskaldymu, nuolatiniu savęs apgaudinėjimu ir emociniu pasitraukimu iš tikrojo gyvenimo. Jis tampa šaltas, sarkastiškas, stengiasi apsisaugoti nuo pasaulio, per daug analizuodamas savo jausmus. Vasario psichologija pasižymi per dideliu refleksyvumu ir valios stoka – jis nuolat delsia priimti sprendimą, bijodamas skausmingų pasekmių – viešos gėdos, šeimos sielvarto ir socialinės atskirties.

 

Rezignacijos procesas romane pasiekia kulminaciją per jo santykius su moterimis ir kūrybiniu darbu. Būtent per šias patirtis Vasaris galutinai suvokia, kad negali gyventi melu ir kad jo dvasininko pareigos tik slopina jį kaip asmenybę ir menininką. Rezignacijos pasekmė buvo asmenybės ir kūrybos sustingimas. Kūryba (poezija) jam tampa vieninteliu, nors ir nelegaliu, būdu išsilieti, tačiau ji nuolat konfliktuoja su „šventais“ įžadais.

 

Išsilaisvinimas ir rezignacijos pabaiga įvyksta tik po ilgos, sekinančios vidinės kovos, kurios kulminacinis taškas yra sprendimas atsisakyti kunigystės. Vasaris pagaliau pasiryžta nutraukti melą ir prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimą. Šis išsilaisvinimas nėra lengvas ar greitas. Jis reikalauja didžiulio moralinio jėgos mobilizavimo ir atsiskyrimo nuo senojo gyvenimo būdo. Nors romanas baigiasi Vasario atsistatydinimu ir naujo, laisvo, bet neaiškaus gyvenimo pradžia, jo siela lieka pažymėta ilgametės rezignacijos pėdsakais. Jis tampa poetu – visiškai atsidavusiu menui žmogumi, bet moka didelę kainą – praradimą ramybės ir tam tikro stabilumo. Jis išsivaduoja iš sutarties su Bažnyčia, bet įžengia į naują egzistencinės laisvės naštą.

 

Maištinga Siela