Sveiki, skaitytojai,
Ruduo man nuostabus dar ir dėl to, kad visada
prasideda ir naujasis teatro sezonas! Aišku, kaskart vis siauresnis, nes kasmet
vis daugiau spektaklių yra pamatoma, todėl didžiausi taikiniai – premjeros.
Slovėnų režisierius Jernej Lorenci (g. 1973), kilęs iš Liublianos, man
buvo terra incognita, absoliučiai nežinomas. Tiesą sakant, net
nežinojau, ko tikėtis iš jo pernai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
pristatyto daugiau nei 3 valandų trukmės spektaklio pagal prancūzų Albert‘o
Camus garsųjį romaną „Svetimas“. Juk tai programinis mokyklinis kūrinys,
todėl tikėjausi nemažai mokytojų su autobusiukais, kurie urmu atveža savo
mokinius pasižiūrėti „Svetimo“ (pamenu mokyklinius laikus ir tokią mokytojos praktiką), bet iš esmės susirinkusi publika buvo, kaip jau dažnai įprasta, kiek
vyresnė, nei mokyklinio amžiaus mokiniai. Apskritai kalbant, Lorenci „Svetimas“,
sakyčiau, nelabai ir tinka visiems dvyliktokams, kurie skaito, nes spektaklyje
yra ir šiokių tokių nepatogių scenų. Akivaizdu, kad režisierius
pertransformuoja romano medžiagą ne tam, kad atkartotų romano peripetijas, o
savaip interpretuotų knyginę medžiagą.
Šiek tiek pasidomėjau slovėnu Jernej Lorenci, jis turi
savitą teatro statymo stilių ir specifiką. Jo mėgstama medžiaga – klasikiniai,
kanoniniai literatūros kūriniai, o A. Camus „Svetimas“ yra būtent toks. Žiūrėdamas
„Svetimą“, supratau, kad režisierius nekuria įprastinio ir klasikinio teatro,
aktoriai nesukuria vientisų charakteringų vaidmenų, veikiau maino emocijas,
perima vieni kitų tekstus, kuria teatralizuotą ir stilizuota santykį, kuris primena
šiuolaikinio performanso meną.
Spektaklis susideda iš dviejų dalių kaip ir Camus
romanas „Svetimas“. Pirmoji spektaklio dalis, sakyčiau, gana intymi, nes scenoje
didelis aktorių pulkas skaito seną „Svetimo“ leidimą, papildydami savo
skaitymus įvairiais šviesos ir garso efektais, kurie romano audinyje yra gana
svarbūs, pvz., veidrodis atmuša prožektoriaus šviesą ir nusitaiko į Merso,
pagrindinį veikėją. Tekstas skaitomas paeiliui, turi savo atkarpas, erotines iš
Mari perspektyvos ar seno ir paniurusio kaimyno su šunimi. Iš dalies tai primena
kolektyvinį ritminio teatro trupę, tik pasirodė, jog aktoriams suteikiama
daugiau laisvės ir kūrybos. Scena ir santykis su žiūrovu gana sąlygotas,
tekstas originalus iš „Svetimo“. Šiek tiek išsigandau, nes nebuvau nusiteikęs,
kad pusketvirtos valandos klausysiuosi viso romano skaitymus ir nesulauksiu
jokios interpretacijos ar režisieriaus meninės paraiškos.
Visgi jau pirmojoje spektaklio dalyje viskas pamažu
intensyvėja, kuriama kriminalinė Merso erdvė prie jūros, aktoriai vis labiau
išsijudina iš savo sėdimų kėdžių, renka įkalčius, purškia vieni kitiems iš flakonų
vandenį kaip prakaitą, kuris didina įtampą ir karštį – žodžiu, tiksliai
perteikia Alžyro vasaros beprotišką karštį, kur ir vyksta pagrindinis veiksmas.
Iš tikrųjų pirmoji dalis nėra interpretacija, tai labiau žaidybinė Merso
biografijos pateiktis ir nusikaltimo aikštelės kūrimo aplinkybės, dėmesys
detalėms ir naudojamiems scenos daiktams, kurie antrojoje dalyje tampa
absurdiškais įkalčiais.
Antroji „Svetimo“ dalis keičia iš esmės viską. Ji tampa
Merso teismo absurdiška proceso dalimi. Romane ji perteikiama iš abejingojo
Merso perspektyvos, bet šiame spektaklyje paryškinamas visuomenės požiūris. Tiek
žiniasklaida, tiek prokuroras, įvarę Merso į tolimą spektaklio kampą, kuria
teisminio teisingumo spektaklį, tyliai sukuria monstro biografiją, išžmogindami
individą iki jo nereikšmingumo: svarbu, ką apie individą pasako kiti, o ne jis
pats. Spektaklis pamažu tampa juodąja absurdo komedija, o liudininkai – dar vienos
į monstro visuomenei kūrimo įtrauktos aukos, jų liudijimai nieko nereiškia, už
juos atsakinėja teismo klerkai, o į sceną įnešta didžiulė vyriškų lytinių
organų fotografija sukelia dar didesnę įtampą, nes Merso dar kaltinamas ir Mari
prievartavimu. Tiesa nebeegzistuoja, o tariama tiesa tampa visuomenėje įrankiu,
kuris tėra paskata kurti naujas valdymo baime formas, aišku, viskas absurdiška,
bet man šis spektaklis labiau apie bejėgystę pasipriešinti masei, kuri turi
savo bauginančiai „rafinuotą“ teisuolio kaukę, kuri apsimeta išnagrinėjusi ir
žinanti visas individo priežastis. Štai kodėl iki šių dienų labai sunku yra
kovoti su instancijomis, kurias remia sisteminė korupcija, paviršutiniškumas ir
valdžios galia. (Čia man absoliučiai poetės Ilzės Butkutės ilgametė kova su VMI
klerkais ir Edita Janušiene – absurdas! – pastarąją mūsų prezidentas Nausėda
apdovanojo, nors negali pripažinti biurokratinės klaidos; nepalioviau galvoti
apie šią istoriją, žiūrėdamas „Svetimą“, nes taip tikriausiai absurdo
pasaulyje atrodo šių dienų žmogus).
Antroji spektaklio dalis keičiasi ir intensyvumu. Teismo
procesas virsta liudininkų tardymu ir žeminimu, man asmeniškai, ypač koreliuoja
su šių dienų viešosios nuomonės ir reputacijos formuojamąja jėga. Asmuo, net
nepadaręs jokio nusikaltimo, gali tapti Merso, nes liaudžiai reikia „duonos ir
žaidimų“. Pats režisierius sako, komentuodamas savo spektaklį: „Problema,
susijusi su perdėtu susitapatinimo siekiu norint pakeisti prasmės trūkumą. Smurtą
gimdo prasmės trūkumas. Atstumtieji normalizuojami. Demonizavimas, šlovinimas
ir apibendrinimas – destruktyvios XXI a. jėgos. Svarbus susitapatinimo ir distancijos
santykis. Grožis – paprastume. Pilnatvė – tuštumoje.“ Iš esmės šiandien mes
turime nuomonę apie viską ir visada, praktiškai nieko net nepažinę ar net nesusipažinę,
tik iš to, kiek per tą visuotinį triukšmą mus pasiekė informacija. Nors
spektaklyje nebuvo labai akcentuojama žiniasklaida, bet būtent ji valdo
(tiksliau kai kas per ją valdo) viską, ko mes per distanciją nekenčiame, taip sukuriami
mums nepažinūs monstrai, kuriuos manomės suprantą.
Spektaklio finalas mane pribloškė emociškai. Motinos intymus
monologas sūnui iš teisėjų tribūnos pašiurpino. Tie žodžiai tampa viso
spektaklio akcentu, nes pirmąkart juose suskamba žmogiškas santykis, empatija,
kurios Merso visame procese nuo motinos laidojimo laikotarpio neturėjo. Spektaklis nuostabus,
kad per šitas valandas žiūrovas yra pajėgus empatiškai susikurti santykį su absurdo
veikiamo Merso gyvenimu ir jo situacijomis. Ne tik aktoriai tarpusavyje kuria
tuos ryšius, bet ir pats žiūrovas, nes antrojoje dalyje jie tampa teismo
proceso dalyviais, tais bevardžiais žurnalistais, skandalistais, nebyliais teisėjais,
kurie sėdi vienoje perspektyvoje su spektaklio veikėjų liudytojais ir tarsi
tampa monstro sukūrimo ir priežastimi, ir iš dalies pačiais kūrėjais. Be
didesnių kažin kokių pompastikos triukų, režisieriui pavyko sukurti
giluminius ryšius, kurie matuoja savaip žiūrovo empatiją, gebėjimą
susitapatinti, teisti ir atleisti. Išėjau nepaprastai pasikrovęs, nemaniau, kad
visuminis spektaklio vaizdinys, kuris, tenka pripažinti, spektaklio pradžioje
buvo abejotinas, visgi galų gale apdovanojo sukrečiančiomis patirtimis. Visada laukiu iš
gero spektaklio būtent tokio efekto.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą