Sveiki, skaitytojai,
Naktinėju... Jau ruduo ir viskas taip aplinkui brandu
ir savaime aišku. Lūkesčiai, kurie, atrodo, kėlė jaudulį jau pasiekė piką ir
viskas stoja į kasdien trumpesnes dienas ir man šis metas visada patinka. Ruduo
– tai stabilumas, derlius. Visgi pasirinkęs šį paveikslėlį, kurio debesys
išeina iš įrėminimo, galvoju ir apie mus, žmones. Kiek daug mes prarandame save
įrėmindami dėl saugumo, baimių, kas ką pasakys. Nepaliauju galvoti, kad dažnas
iš mūsų esame sukurti vien kitų įsitikinimais, dažnai nesąmoningai prisiimdami
ir kurdami apie save mitus bei istorijas.
Ar reikia gėdytis ir bijoti to mus apibrėžiamo rėmo? Ne.
Ar reikia visomis išgalėmis iš jo išeiti? Ne. Verta tik tais atvejais, manau,
susimąstyti, ko mes netenkame atsisakydami išeiti ir ką įgyjame, kai išeiname.
Juk čia paradoksas ir jis apibūdina visą mūsų žmogiškąjį prigimtį: visada esame
išėjime, palikime ir naujo savęs sukūrime. Kai tai sau primeni, gyventi vyksme
ir pokytyje pasirado lengviau ir paprasčiau.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą