Oberonas ir Titanija – kas jie tokie yra? Oberono ir Titanijos vestuvės dramoje "Faustas"

 Paveikslas „Oberono ir Titanijos susitikimas“, (The Reconciliation of Titania and Oberon) Joseph Noel Paton, 1847 m.

Sveiki, skaitytojai,

 

Šis įrašas yra skirtas apžvelgti Urano palydovų Oberono ir Titanijos kilmę mituose ir literatūroje. Oberono ir Titanijos vardai, šiandien neatsiejami nuo magijos, gamtos dvasios ir, svarbiausia, fėjų pasaulio, didžiausią žinomumą įgijo ne iš senovės mitologijos, bet iš literatūros. Tai yra du patys žymiausi fėjų karalius ir karalienė Vakarų kultūroje. Jų genezė yra persipynusi su Renesanso ir Romantizmo epochos autoriais, o ypač su Williamo Shakespeare'o (Viljamo Šekspyro) kūryba.

 

Oberono ir Titanijos „sukūrė“ Williamas Shakespeare'as

 

Oberono ir Titanijos, kaip karaliaus ir karalienės, vaizdavimas tvirtai įsitvirtino per Shakespeare'o komediją „Vasarvidžio nakties sapnas“ (parašyta apie 1595–1596 m.). Būtent Shakespeare'as sujungė ir apibrėžė šiuos personažus. Nors Oberono vardas jau buvo žinomas viduramžių prancūzų romanuose (kaip „Auberon“ – pusiau elfų princas), o Titanijos vardą jis paėmė iš Ovidijaus (kur tai buvo deivės Dianos epitetas, reiškiantis „iš Titanų kilusi“), Shakespeare'as juos pavertė galingomis, bet žmogiškomis, gamtos stichijas valdančiomis fėjų pasaulio valdovų poromis.

 

Šekspyro pjesėje Oberonas ir Titanija yra įsitraukę į nuožmų ginčą dėl globotinio indų berniuko. Jų kivirčas atspindi ne tik asmeninius santykius, bet ir sukelia chaosą gamtoje: upių potvynius, derliaus puvimą ir neįprastą rūką. Šis naratyvas parodo, kad fėjų pasaulis nėra atskirtas nuo žmogiškojo, bet yra su juo glaudžiai susijęs – karališkos poros nesantaika turi tiesioginį poveikį žmonių gyvenimams.

Oberonas ir Titanija – fėjų karalystės valdovai

 

Įtaka Romantizmo epochai – J. W. Gėtė ir „Faustas“

 

Po daugiau nei 200 metų po Shakespeare'o vokiečių rašytojas ir filosofas Johanas Volfgangas von Getė (Johann Wolfgang von Goethe) šiuos personažus perkėlė į savo didįjį kūrinį „Faustas“. Pirmojoje „Fausto“ dalyje, kuri vaizduoja Vokietijos pavasario šventę – Valpurgijos naktį (Walpurgis-Nachtstraum), Oberonas ir Titanija pasirodo kaip spektaklio „žvaigždės“ – fėjų karalius ir karalienė, švenčiantys savo Auksinę vestuvių sukaktį. Gėtė panaudoja Oberono ir Titanijos Valpurgijos naktyje, siekdamas sukurti ironišką ir alegorinę sceną. Oberonas ir Titanija, atgavę santarvę po 50 metų separacijos, čia simbolizuoja meilės ir santuokos filosofiją. Jų santuoka čia apibūdinama taip: „Jeigu nori, kad tavo pora mylėtų, pirmiausia turi išsiskirti!“

 

Ši scena Gėtės „Fauste“ yra satyrinis „mini-teatras“ (Intermezzo), pripildytas daugybės kitų mitologinių ir literatūrinių personažų, kurie ironiškai komentuoja Vokietijos literatūrą, meną ir net politiką. Pats Oberono ir Titanijos susitaikymas čia tampa parodija, paliečiančia nesutarimus šeimoje ir parodančia, kad net fėjų pasaulio meilė yra paženklinta ginčų, o jų „auksinė santuoka“ įmanoma tik po ilgo priverstinio išsiskyrimo – Titanija siūlo vyrą siųsti į Šiaurės ašigalį, o žmoną – į Ekvatorių.

 

Jūsų Maištinga Siela